Kunigas Povilas Klezys savęs nevadina menininku, tačiau turi sukaupęs nemenką kolekciją savo rankomis kurtų medžio drožinių. Paroda, pavadinta „O nerūpestingoji vaikyste, mylinčių tėvelių globoje…“, iki gruodžio 20 dienos buvo eksponuojama Tauragnų muziejuje. Kaip sakė pats darbų autorius, tai jo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės darbai iš medžio. Apie savo pomėgį, nuo pat vaikystės užsimezgusią draugystę su medžiu pasikalbėjome su kunigu P. Kleziu.

Savęs nevadina menininku

Kunigas P. Klezys savęs nevadina menininku, tačiau neneigia, kad tas savitas meno pajautimas, pomėgis kurti grožį iš medžio užkoduotas genuose. Kunigo tėvelis buvo stalius, nors dirbo gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje, tačiau namuose turėjo įkūręs manufaktūrą, pagal užsakymus gamino baldus – apskritus stalus, kėdes, spintas iš ąžuolo, uosio, taip prisidurdavo papildomų pinigų. „Mano senelis taip pat buvo medžio drožėjas. O kadangi kaime, kuriame gyveno, buvo daug Klezių, senelį žmonės vadindavo dievuldirbiu. Jis savo rankomis sukūrė daug kryžiastulpių, rūpintojėlių, kryželių ir pan. Esu išsaugojęs vieną savo senelio dirbinį, jau gerokai vargo mačiusią nukryžiuotojo skulptūrėlę. Senelis netgi buvo kviečiamas dėstytojauti į Kauno meno mokyklą, bet tų laikų žmonės buvo prisirišę prie žemės, todėl pasiūlymo atsisakė. Močiutė, mama turėjo stakles, ausdavo, siuvinėdavo. Taigi tas patraukimas prie meno galbūt yra iš mano prigimties“, – kalbėjo pašnekovas. Kunigas iš vaikystės prisimena, kad tėvų namuose, Biržuose, visada kvepėdavo mediena ir maloniu terpentino kvapu, o kambaryje visada būdavo skiedrų. „Tėvelio dirbtuvėje stovėjo varstotas, obliavimo staklės, buvo palikti senelio kalteliai. Tėvelis man juos atidavė, parodė kaip jais dirbti, padarė tokį lagaminą tiems įrankiams susidėti. Palikau juos tėviškėje, dabar, kas žino, gal jau jų ir nebėra“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Kūrė moteriškus papuošalus

Kunigas P. Klezys mokėsi Biržų pirmojoje vidurinėje mokykloje. Tuo laiku mokykloje buvo per 1000 mokinių ir dauguma jų lankė įvairius būrelius, užsiėmimus. „Buvo graži mano vaikystė, laikas mokykloje buvo labai gražus, tuo metu veikdavo nemokami būreliai. Dabar už būrelius jau reikia mokėti. Mano klasės draugo tėvas, pavarde Šlažys, buvo darbų mokytojas. Jis subūrė gausų būrelį vaikų, kuriuos mokė drožybos. Jis mokėjo patraukti, uždegti šiam darbui. Dabar tai tik kompiuteriai vaikus patraukia. Mes tuose užsiėmimuose praleisdavom daugiau laiko nei pamokose, nejausdavome, kaip prabėgdavo laikas. Pamokos būdavo privalomos, jų metu dar ir kampe tekdavo pastovėti, o medžio drožybos užsiėmimai traukte traukdavo“, – prisiminimais dalijosi kunigas. Taigi dar mokydamasis mokykloje būsimas kunigas ir pradėjo kurti įvairius dirbinius iš medžio.

Raižydavo paveikslus, portretus, netgi savo gimtojo krašto poeto Juliaus Janonio portretą buvo išraižęs. Konstravo medinius sklandytuvėlius, iš vyšnios medžio darydavo papuošalus – karolius, įvairias sages. „Vieni tekindavo iš medžio, mes darydavome karolius. Pirma medieną supjaustydavom į mažas kaladėles, nušlifuodavome karoliukus ir suverdavome ant valo. Vyšnios mediena yra gražios spalvos, tokia pusiau šviesi, pusiau rudos spalvos, todėl labai gražūs karoliai išeidavo. Žodžiu, nuo kokios 5-tos klasės dirbome va tokį meną. Man labai patikdavo, medis man kvepėdavo. Dar ir iš kaimynų sulaukdavau prašymų ištekinti kokį kočėlą tešlai kočioti ar kotą kokiam kaltui. Džiaugdavausi galėdamas padėti“, – pasakojo pašnekovas. Tuo laikotarpiu buvo populiari bitlų muzika, tai ir ne vieną gitarą medžio mylėtojas yra sumeistravęs. Nužiūrėjęs mamos audimo stakles išdrožė jų muliažą. Pirmas rimtesnis P. Klezio drožybos kūrinys – medžiotojas su šunimi. Yra išdrožęs ir mešką, lipančią į medį, pelėdą, geležinį vilką, ištekinęs ne vieną žvakidę, verpimo ratelio špūlią ir kitų buityje praverčiančių dalykų. Dauguma autoriaus medžio darbų – tai pasakų herojai, į medžio dirbinį perkelti iš senų vadovėlių, knygų. Prieš imdamasis drožimo, medžiagos būsimam kūriniui autorius ieškodavo tiesiog malkinėje, kaip pats sako, susirasdavo ten liepos pliauską ir imdavosi darbo. Savo drožinių kunigas P. Klezys neskaičiuoja, nemažą dalį jų yra padovanojęs giminaičiams, draugams.

Nenorėjo gyventi kaip meškų lauže ir puošė klebonijos kiemą

„Kai užaugau, pabaigiau mokyklą, išėjau į seminariją, pasibaigė mano drožėjo karjera. Daugiausiai darbelių sukūriau mokykloje iki 9 klasės, dabar tai jau užmirštas reikalas“, – kalbėjo pašnekovas. Kodėl vis tik patraukė kunigystė, o ne medžio drožybos amatas, pašnekovas teigė nė pats nežinantis. „Čia nepasakysi. Tėvai buvo tikintys, lankydavau bažnyčią. Tuomet susipažinau su Biržuose vikaravusiu kunigu Stanislovu Krumpliausku. Tai jis mane tiesiog ėmė ir nuvežė į seminariją, taip ir tapau kunigu. O drožėjo karjera baigėsi.

Jau 40 metų kaip kunigas esu, 35 metai klebonauju Spitrėnų, Sudeikių ir Biliakiemio parapijose, o gegužės mėnesį minėsiu 65-erių metų jubiliejų. Nors kunigas teigia draugystę su drožyba užbaigęs dar prieš pradėdamas studijuoti seminarijoje, tačiau ir atvažiavęs klebonauti į Spitrėnus nesėdėjo rankų sudėjęs. Klebonijos kiemas buvo apleistas, o kunigas nenorėjo gyventi kaip meškų lauže. Taigi kaip įmanydamas gražino aplinką. Kieme atsirado visokių akį traukiančių eksponatų ir netgi žvirblių bažnyčia su 41 langeliu. Kuomet ją statė, tais metais šventė ir savo 41-ąjį gimtadienį. Bet kaip sako pats klebonas, žvirblių bažnyčios langų skaičius ir jo amžius tuo metu tėra sutapimas. Ne su metų skaičiumi tie langeliai buvo siejami, bet vėlgi pasakų personažams skirti – Alibabai ir 40-čiai plėšikų. Bažnytėlė primena sukrautą malkų stirtą, o viduje klebono rankomis darytos kėdės ir prabangus sostas. Mat, kaip sakė klebonas, Biržų krašte malkų stirtas vadindavo žvirblių bažnyčiomis, taigi neatsitiktinai ir šiam statiniui klebonijos kieme suteiktas būtent toks pavadinimas. Kiemą puošia ir malūnas, suręstas iš statinės, Dariaus ir Girėno lėktuvas, atliekantis vėjarodės funkciją, lesykla, senovinis barometras iš eglės šakos. Sulaukęs 50-ojo jubiliejaus kunigas nusprendė savo rankomis sumeistrauti triumfo arką ir taip įrėminti klebonijos vartus. Mat, kaip juokavo pašnekovas, tokia nuoroda padeda lengviau šią vietą rasti netgi taksi vairuotojams. Priešais Sirutėnų kaimo bažnytėlę puikuojasi užrašas, žymintis „Santaikos aikštę“, tai irgi klebono rankų darbo kūrinys.

„Jei žmogus nusišypso, vadinasi tu kažką gero padarei“

„Net nežinau, kiek laiko užtrukdavau, kol vieną ar kitą darbą padarydavau. Kaip mano močiutė sakydavo, ukvata yra pikčiau nevalios. Taigi kai yra ukvata, tai ir darbas labai greitai einasi“, – kalbėjo pašnekovas. Didžiausia kunigo P. Klezio sumeistrauta medžio skulptūra – tai audimo staklės, į kurias įtaisyta pašnekovo išsaugota mamos austa juostelė, na o ilgiausiai kūrybinis procesas truko statant žvirblių bažnyčią, mat jis tęsėsi pusantrų metų. „Man patiko drožti, tai buvo mano pomėgis ir aš norėjau, kad mano darbelius pamatytų žmonės, kad žinotų, jog šitas klebonas ne iš kelmo spirtas“, – teigė kunigas. Kunigas džiaugiasi per savo gyvenimą nesutikęs nė vieno blogo žmogaus. Matyt todėl, kad ir pats moka nustebinti dėmesiu, rūpesčiu šalia esančius. Šalia sutanos kunigas turi pasikabinęs ir Kalėdų Senelio kostiumą, taigi jo dėmesio nestokoja ir mažieji parapijiečiai ar atvykę svečiai. „Žmones sušildo dėmesys. Jei žmogus pravažiuodamas pro tavo kiemą atsisuka, pasižiūri ir nusišypso, vadinasi tu kažką gero padarei. Meno, grožio gyvenime reikia, nes menas veda į susimąstymą, o susimąstymas veda prie Dievo“, – teigė kunigas Povilas Klezys.

Daiva ČEPĖNIENĖ

utenoszinios.lt