„Tos baltos snaigės – smulkmenos žiemos, Kuri mums greitai nusibos...“
Įsiminiau eilėraščio eilutes, bet užmiršau, kokiame literatūriniame vakare jas girdėjau, kas šių eilių autorius.
– Žmogus negali prisiminti visų smulkmenų, – bandė pateisinti mano atminties properšas kolega žurnalistas. – Jei laiku neužsirašai, tai galvok, kad prapuolė. Ir šitaip prapuola daug svarbių rytdienai dalykų, kurių jau nebesugrąžinsi.
Vadinasi, žurnalistų bloknotai – tai mažiau svarbių ir labai svarbių aprašytų dalykų klodai, kuriuos kolegos turėtų kruopščiai saugoti ir perduoti jauniesiems, o gal net ir savo vaikams.
Žiemos smulkmenų laukdavome vėlyvą rudenį nekantriai, nes įkyrėdavo rudens darganos ir aptemę laukai. Pašaldavo, pradėdavo čežėti nuo medžių nukritę lapai, o paskui iš dangaus imdavo leistis į žemę baltos snaigės. Jos apklodavo visą žemę. Ir eglės iki pirmųjų stiprių vėjų tapdavo baltos.
Iki pavasario sniego apklotas pastorėdavo, uždengdavo ir kelią rogėms, kurios slysdavo keliu lengvai, tarsi pats kelias jas neštų. Taigi žiemos smulkmenos delne – viena, o kai jų priklota daug – visai kitas daiktas.
Ir pavasarį pamatydavome, kas iš tų smulkmenų pasidaro. Kokie polaidžio vandenų upeliai čiurlena, nušniokščia į upes ir ežerus.
Mano kaimo žmogus Svilys upėje pagautas lydekas ir stambius ūsorius bei šapalus vadindavo žuvimis. O kuojas vadindavo smulkmenomis. Tačiau tinkamai iškeptos smulkmenos jam būdavo labai skanios.
Eigulys Aniūkštis mėgdavo visokius darbus miške, bet sakydavo, jog tada, kai dirbti trukdo daugybė prastų smulkmenų, jos dažniausiai apkakoja ir visus darbus bei pastangas. Tos prastos smulkmenos anuometės valdžios nutarimuose buvo vadinamos „visa eile trūkumų“, kuriuos reikia išgyvendinti.
Atrodo, kad išgyvendinti tuos pačius ar panašius trūkumus keletą dešimtmečių nesiseka ir dabartinėms, viena ir kitą keičiančioms valdžioms. O kaip jas išgyvendinti, jeigu neįmanoma įgyvendinti pagrindinių dalykų? Belieka tik kovoti ir kovoti.
Belaukdamas eilėje ligoninės registratūroje išgirdau laukiančiųjų pokalbį.
– Būdavo, nueini į polikliniką, tai ten vienoje vietoje visi daktarai būdavo. Paėmė, išdraskė, išmėtė, patys nežino, ką padarė. Dabar lakstyk, žmogau, tai į vieną, tai į kitą pusę. Matyt, nukopijavo užsienio tvarką, bet ji turtingiems, o ne ubagų valstybei.
Dabar daktarų ir valdininkų tvarka, kokia jiems patogesnė ir daugiau pinigų duoda.
– Gerai sakai, bet tos pagrindinės tvarkos stinga. Pasižiūrėk, kiek gudručių be eilės įlenda, kokiais apkaustytais batais po koridorius laksto gražuolės daktarės ir seselės – net sienos dreba. Paklausyk, kaip patys medikai, o ne ligoniai tranko palatų, kabinetų duris – baisu, kad lubos nepradėtų byrėti. Kokiose ligoninėse buvau – visur tokia tvarkelė. Žinai, broli, ūkininkai savo karvidžių durų taip netranko, nes bijo, kad melžiamos karvės gali užtrūkti, pieno neduoti. O čia tai su ligoniais šitaip... Ligoninių, poliklinikų vadai, matyt, apkiautę savo kabinetuose sėdi.
Netrukau įsitikinti, jog žmonės gryną teisybę išsakė. Viena jauna daktarė taip trenkė uždaromas kabineto duris, jog netyčia vos nenušokau nuo kėdės. Pro šalį su ilgakulniais pražingsniavusi medikė priminė kariuomenę, kaustytais batais žygiavusius vokiečių karius.
Kai dar viena su baltu chalatu ir išsitaršiusiais, nepridengtais plaukais medikė tėškė duris su tikru pasigardžiavimu, neiškenčiau ir garsiai paklausiau:
– Ar negalėjote dar stipriau?
Niekas nepritarė, laukiantieji registracijos nulenkė galvas ir žiūrėjo į grindis.
Tada supratau: ne mūsų krašte greitai nutirpti smulkmenoms žiemos.
Petras Naraškevičius