Jaunoji karta aiškinasi, iš kur atsirado Putinas ir jo parankiniai. Naivūs vakariečiai klausosi jo biografijos, pasakojimų apie jo gyvenimą. Kaip jis nuo vaikystės svajojo būti žvalgu. Todėl savanoriškai stojo į KGB organizaciją. Mano karta žino, kad į KGB dažniausiai verbuodavo. Dažnai šantažo pagalba. Savo noru ten ėjo nesveiki žmonės, turintys nepilnavertiškumo kompleksų ir sadistinių polinkių. Todėl, kad ši organizacija susijusi ne su romantiškais žvalgais. Pirmiausia ji skirta saviems žmonėms kontroliuoti ir engti.
Revoliucijos pagimdyti
1917 metais Rusijoje bolševikai įkūrė Ypatingąją komisiją (ČK) kovai prieš kontrrevoliuciją ir banditizmą. Jai vadovavo iš Lietuvos kilęs narkomanas Feliksas Dzeržinskis. Vaikystėje nužudęs savo seserį ir išvarytas iš Vilniaus gimnazijos, jis buvo pirmasis čekistų vadovas. Čekistai buvo saugumiečių pirmtakai. Vėliau jų organizacija keitėsi ir dalinosi į atskiras rūšis (NKVD, KGB, šiandien FSB), bet esmė liko ta pati – fiziškai naikinti visus žmones, galinčius kelti pavojų valdžiai. Mano kolegos ir skaitytojai prašė rekomenduoti filmų apie čekistus.
Geriausiai apie rusus pasakoja jie patys. Sovietmečiu buvo bandymų užsakyti patrauklų žanrinį kiną apie teigiamus saugumiečius. 1969 metais pasirodė nuotykių dilogija „Apysaka apie čekistą“, kurioje inteligentiško veido Laimonas Noreika vaidino vokiečių kilmės antifašistą Nikolajų Geftą. Antrojo pasaulinio karo metais jis dirbo laivų inžinieriumi ir teikė pagalbą Sovietų Sąjungai. 1974–1977 metais centrinė SSSR televizija rodė kriminalinį serialą „Revoliucijos pagimdyta“ apie sovietinės milicijos atsiradimą ir banditų gaudymą įvairiais SSSR gyvenimo laikotarpiais.
Buvę čekistai laikui bėgant dalinosi į dvi kryptis: milicininkus ir saugumiečius. Apie miliciją, kuri tiesiog gaudė kriminalinius nusikaltėlius, buvo daug filmų. Apie saugumiečius, kurie užsiėmė savų piliečių naikinimu ir diversijomis užsienio šalyse, net patriotiškai nusiteikę rusų bei kitų SSSR tautybių kinematografininkai filmų kurti neskubėjo. Tai buvo labai slidi ir pavojinga tema. Saugumiečius imta vadinti čekistais po to darbų pasidalijimo. Eiliniai milicininkai ir kariškiai kratėsi „čekisto“ etiketės ir nemėgo saugumo darbuotojų. Lygiai taip pat, kaip vokiečių kariai nemėgo gestapo.
„Skiedra“
Sibire gimęs ir augęs Vladimiras Zazubrinas buvo bolševikas, tikintis komunizmo revoliucijos idėjomis. Jis anksti išgarsėjo epiniu romanu apie kovas su Kolčako baltagvardiečių armija „Du pasauliai“. Kareiviai skaitė jo knygą apkasuose garsiai. Jį gyrė Leninas ir Gorkis. Laikui bėgant jaunasis rašytojas atrado prieštaringų revoliucijos pusių ir jas taip pat sąžiningai aprašė. Vis labiau ėmė valdžiai nepatikti. 1937 metų vasarą V.Zazubrinas buvo suimtas „kaip šnipas“ ir sušaudytas už „dalyvavimą antitarybinėje teroristinėje organizacijoje“. Toks buvo nerašytas dėsnis. Lenino bolševikai šaudė tuos, kuriuos jie laikė liaudies priešais. Stalino čekistai sušaudė bolševikus, vykdžiusius terorą Lenino laikais.
2021 metais Lietuvoje buvo išleista V.Zazubrino apysaka „Skiedra“, paremta autoriaus pokalbiais su raudonojo teroro vykdytojais. Pagal ją žinomas rusų režisierius Aleksandras Rogožkinas 1992 metais sukūrė solidų istorinį filmą „Čekistas“. Labai rekomenduoju perskaityti V.Zazubrino apysaką „Skiedra“, nes ji yra išleista lietuvių kalba. Tai mažutis rusų literatūros šedevras, kuris iki mūsų dienų išgyveno per stebuklą. Ir būtinai rekomenduoju pažiūrėti A.Rogožkino ekranizaciją „Čekistas“. Ji buvo leista Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikais, kuomet devizas buvo „Glasnost“!
Viską buvo leista publikuoti ir bet kokius filmus gelbėti nuo cenzūros. A.Rogožkinas turėjo gerą vardą prieš valdžią, nes jo komedijos „Nacionalinės medžioklės ypatumai“, „Nacionalinės žūklės ypatumai“ ir „Operacija „Su Naujaisiais Metais“ atnešė didžiulį pelną, buvo labai populiarios. Tapo liaudies numylėtinėmis. Pats A.Rogožkinas turėjo rimto menininko reputaciją. Mokėsi pas Sergejų Gerasimovą, kurio vardu pavadintas Maskvoje esantis vienintelis Kinematografijos institutas. Be komedijų, A.Rogožkinas statė visai rimtas karo dramas: „Gegutė“, „Blokpostas“, „Tranzitas“.
Žudymo estetika
„Čekiste“ yra trys pagrindiniai personažai: rusas Andrejus Srubovas, lenkas Jan Pepel ir žydas Izaokas Kacas. Visi trys teisia myriop liaudies priešus. Ima ilgus sąrašus, skaito garsiai pavardes ir sprendžia, ką su jais daryti. Jeigu žmogus priklauso pavojingam socialiniam sluoksniui – jį geriausia sušaudyti ir daug nemąstyti. Studentas, inteligentas, pernelyg išsilavinęs ar protingas – sušaudyti. Apysaka ir filmas paremti visiems žinomais tikrais faktais, kai žmones greitu konvejeriu naikino tokie „trojkos“ teismai.
Gubernijos mieste buvo atsikratoma tos srities nereikalingais žmonėmis. Vyrai, moterys ir paaugliai (gimnazistai, studentai) vedami į rūsį, išrengiami nuogai ir statomi prie sienos. Veidu į specialiai suneštas medines duris. Taip geriau kulkos sminga. Žudymo brigada naudoja bolševikų mėgstamus revolverius „naganus“. Jie turėjo septynias (rusų mėgstamas skaičius) kulkas. Septynių stygų gitara ir revolveriai buvo apdainuoti jų romansuose. Žudikai mėgsta revolverius, nes jie neišmeta gilzių. Jos lieka ginklo būgnelyje. Panaudojus ginklą, kulkų gilzes galima tvarkingai išmesti į vieną vietą ir nepalikti pėdsakų žudymo vietoje.
Filme pagrindinis laikas skiriamas žudymo rutinai. Žmonės nusirengia. Budeliai šaudo jiems į galvas, tobulindami savo metodiką. Kur geriau šauti: į pakaušį pataikei – mažiau kraujo, truputį žemiau, arčiau sprando – daugiau kraujo. Kita vertus, į pakaušį pataikyti nelengva. Reikia stengtis. Per dieną nuteistųjų labai daug. Akys pavargsta. Filme matome daug nuogų kūnų. Vieni žmonės ateina. Juos sušaudo. Darbuotojai tempia kūnus link lango. Pririša kilpą prie kojų ir taip jie keliami į lauką. Ten kraunami į sunkvežimį. Konvejeris dirba kaip mėsos kombinate. Iš pradžių jautiesi nejaukiai. Paskui greitai pripranti prie kūnų gausos. Jie net atrodo erotiškai ir savaip estetiškai. Kaip kiaulių ar veršių skerdiena.
Čekistų likimas
Kritikai pyko, kad šiame filme nėra užuojautos aukoms. Nieko keisto. Pagrindiniai veikėjai yra budeliai. Mano minėta trijulė Srubovas, Pepel ir Kacas labai įtemptai dirba. Per pertraukas tarp nuosprendžių tik trumpai padiskutuoja apie revoliucijos prasmę. Jie yra idealistai.
Sušaudyti atvedamas Srubovo šeimos gydytojas. Jis mano, kad buvo nuteistas dėl asmeninių priežasčių. Jis atskleidė, kad bolševiko Srubovo žmona vis dar nekalta. Pagrindinis veikėjas nustemba. Jis neturi laiko asmeniniam gyvenimui. Visą laiką atiduoda revoliucijai. Kaip ir „Skiedros“ autorius V.Zazubrinas, kurį vėliau patį sušaudė. Lenino kartos revoliucijos lyderiai tikėjo, kad kraujo klanai yra būtina auka dėl socialinės pažangos.
Režisierius A.Rogožkinas pernai mirė labai pavargęs nuo ligų. Jis matė, kad dirbti darosi vis sunkiau. Jo ekranizaciją „Čekistas“ galima nesunkiai rasti internete. „Skiedra“ yra mūsų knygynuose ir bibliotekose.
„Gynėjas Sedovas“
Rusų režisierius Jevgenijus Cymbal daug kartų lankėsi Vilniuje. Pristatė savo dokumentinį filmą apie poetą Jurgį Baltrušaitį. Turiu garbės su juo draugauti. Šiomis dienomis jam pavyko restauruoti savo režisuotą trumpo metražo vaidybinį filmą „Gynėjas Sedovas“. 1988 metais režisieriaus debiutas vaidybiniame kine pasakojo apie advokatą, dirbantį jau Stalino teroro laikais. Čekistų „trojkų“ teismai taip pat teisė myriop žmones be jokių ceremonijų. Taip pat kaip „Čekiste“.
Vis dėlto formali juridinė sistema egzistavo. Nuteistųjų artimieji šiame filme kreipiasi į aukštos klasės advokatą centre, kad jų šeimos nariai nuteisti neteisingai, ir prašo peržiūrėti bylą. Gynėjas Sedovas suvokia riziką, bet pabando išnaudoti esamą bolševikinę sistemą prieš ją pačią. Jis važiuoja iš Maskvos į provinciją, kur tuoj žada sušaudyti nelaimėlius dėl absurdiškų kaltinimų. Sedovas išnaudoja savo autoritetą ir profesionalius įgūdžius, bet susiduria su netikėtais sistemos paradoksais. Žiūrėkite šį puikų filmą nemokamai internete, „YouTube“ kanale. Autorius pasistengė, kad visi šiais laikais susipažintų su stalinizmo tikrove.