Politikai gali mokytis iš humoristų juokelių

P. Ambrazevičius sako, kad humoras gali spręsti problemas, atkreipti dėmesį į jas, bet pirminė jo funkcija išlieka prajuokinti. „Kai kurie žmonės to nesupranta, jiems atrodo, kad humore visada turi slypėti kokia nors gilesnė mintis. Bet kartais tu tiesiog nori iš ko nors juoktis, nori ką nors prajuokinti“, – pabrėžia humoristas.

Vis dėlto, jo nuomone, nors situacija Lietuvoje gerėja, žmonės vis dažniau pajuokauja ir viešai, daug kam dar atrodo, kad nuolatinis ar dažnas juokavimas yra kvailumo, silpnumo požiūris: jei tu juokauji, vadinasi, giniesi arba nori ką nors įžeisti.

Didžiojoje Britanijoje normalu, jei automobilius stabdantis policininkas pasisveikina, pasako kokį nors pokštą ir tik tada rimtai pradeda klausinėti, ko reikia, pasakoja P. Ambrazevičius. „Jei Lietuvoje ką nors panašaus išgirstum iš policininko, galvotum, kad reikia bėgti, nes kažkas ne taip. Bet man atrodo, kad juokauti reikia visada, visur ir iš visko. Vienintelis dalykas – tai darai arba juokingai arba ne. Gali juokauti apie vaikus, mėtomus į šulinius, bet tai daryti reikia atsargiai, suprantant, kokia tai jautri tema“, –  savo nuomone dalijasi humoristas.

K. Dragūnevičius mano, kad negalima imti ir uždrausti juokauti apie vieną ar kitą dalyką, bet sutinka, kad juokauti reikia atsargiai, jaučiant ribas. be to, pastebi jis, humoras neprivalo būti moralinis dalykas, neturi būtinai būti naudingas, kitaip jis pavirs į paskaitėlę. „Iš kitos pusės – humoras padeda spręsti problemas, ypač jei kalbėsime apie humorą politikoje. Politikams naudinga, kai apie juos kalba humoristai. Tada politikai mato, kokios gali sulaukti reakcijos“, – pastebi jis.

Išmintingas žmogus pasijuoks ir iš sunkių situacijų

Anot K. Dragūnevičiaus, Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečiai išleido propagandinę reklamą apie pilnapadystę, kurioje buvo sakoma, kad tie, kurie apsimeta pilnapadžiais, siekia išvengti karinės tarnybos. „Vienas žmogus pasipiktino, nes jam buvo neleista dėl pilnapadystės tarnauti armijoje. Nors juokelis atrodo nekaltas, kartais mes tiesiog nenumatome, kaip humoras gali užgauti žmogų“, – primena jis.

P. Ambrazevičius atkreipia dėmesį, kad labai dažnai humore vadovaujamės kliše, jog juokauti apie skaudesnes temas ar negalias gali tik tie, kurie patys yra neįgalūs. Jis prisimena, kad kartą viename „Atviro mikrofono“ vakare dalyvavo Aistė Krušinskaitė – mergina, kuri visą gyvenimą buvo aktyvi, sportavo, žaidė krepšinį ir patyrė traumą. „Dabar ji sėdi invalido vežimėlyje. Kai ji pradėjo pasakoti apie neįgaliuosius, apie neįgaliųjų gyvenimą, iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, nes mes prie to neįpratę, bet vėliau publika tiesiog sprogo“, – pasakoja humoristas.

K. Dragūnevičiaus nuomone, humoras padeda atsitolinti nuo įvairių situacijų, padeda į jas pažvelgti kitu kampu, o pasijuokti iš sunkių situacijų gali tik išmintingas žmogus.

„Man įdomu, kaip neįgalūs žmonės jaučiasi, kai bandoma jų nepastebėti, man atrodo, kad kaip tik, kuo daugiau mes šnekėsime ir matysime tokių žmonių, jiems patiems bus įdomiau ir geriau“, – pabrėžia P. Ambrazevičius ir pastebi, kad žmonės nelabai moka atskirti humorą nuo patyčių.

„Mano tėvai labiau mėgsta rusų humoristus, tai yra kartų skirtumas. Seni žmonės mėgsta šokti pagal savo jaunystės muziką, lygiai tas pats yra ir su humoru“, – priduria P. Ambrazevičius.