Kasmet bene visas gegužės mėnuo įprastai būna dedikuotas tarptautiniam dainų konkursui – „Eurovizijai“. 2017 metai irgi ne išimtis – jau 18-ą kartą į dainų konkursą deleguojame savo atstovą ginti, reprezentuoti ir parodyti Lietuvos muziką Europai. Kaskart jį išlydėdami į dainų kovą dėl pirmos vietos viltingai tikimės, kad gal šie metai mums bus sėkmingi ir atneš aukso medalį. Bet ar Lietuva iš tiesų gali paneigti visas įsišaknijusias nuostatas ir kada nors užimti pirmąją vietą didžiausiame Europos konkurse?

Šiais metais gegužės 9–13 dienomis vyksta jau 62-oji muzikos olimpiada, kurios šeimininke tapo Ukraina. Sceniniu vardu Jamala pasivadinusi atlikėja iškovojo šią teisę laimėdama 2016 metų „Eurovizijoje“ Stokholme su autorine daina „1944“. Lietuva į Ukrainą siunčia elektroninės muzikos grupę „Fusedmarc“ su pačių narių sukurta daina „Rain of Revolution“.

Galime laimėti?

Tikriausiai būtų sunku paneigti, kad „Eurovizija“ yra vienas populiariausių konkursų, transliuojamų Lietuvoje, visada susilaukiantis itin didelio lietuvių dėmesio. Komentarai, nuomonės, pasipiktinimai ir prognozės – daugelio lietuvių dalia artėjant šiai tradicinei Europos muzikos šventei. Savo nuomonę, savo įžvalgas ir įsitikinimus turi ir muzikos mėgėjai, ir profesionalai. Juk ne veltui sakoma, kad „Euroviziją“ žiūri net tie, kurie jos nežiūri.

Kaskart paskelbus naująjį atlikėją, vyksiantį atstovauti mūsų šaliai, užverda tikros aistros ir lavina kritikos dėl grupės ar atlikėjo tinkamumo, netinkamumo ir prognozuojamos vietos galutinėje konkurso finalo lentelėje. Tai natūralus ir neišvengiamas dalykas – visiems įtikti tiesiog neįmanoma. Bet kažkodėl net tie, kurie su džiaugsmu ir ramia širdimi palydi šaliai atstovausiantį atlikėją ar grupę, greičiausiai nesitikti, kad į Lietuvą jis ar jie parveš pirmąją vietą.

Kodėl? Kodėl vykstant diskusijoms apie Lietuvos pirmosios vietos iškovojimo galimybes „Eurovizijoje“ vyrauja pesimistinis požiūris ar netgi, pavadinkime, realistinis, kad tai yra neįmanoma? Galbūt dėl vyraujančio lietuvių pesimizmo, galbūt dėl per didelės savikritikos ir nepasitikėjimo, galbūt dėl mažos ir naujos šalies statuso.

Kad ir kaip naiviai skambėtų, tačiau aš manau, kad Lietuva gali kada nors laimėti „Eurovizijos“ dainų konkursą. Tik šią mintį norėčiau labiau sukonkretinti: Lietuva laimėti gali teoriškai, tačiau praktiškai dėl tam tikrų trukdžių tai yra sunkiau įgyvendinamas uždavinys. Lietuva tikrai gali laimėti „Eurovizijos“ konkursą, nes...

...pažengėme toli į priekį

Lietuviai padarė didelę muzikinę pažangą ir savo darbais lygiuojasi į pasaulinės muzikos rinką. Įvertinus lietuvių muzikinę raidą per pastaruosius dešimt metų galima teigti, kad mes sparčiai judame į priekį. Šalyje atsiranda vis daugiau naujų, kūrybingų, meniškų muzikos kūrėjų, tekstų autorių ir kompozitorių. Lietuviai muzikai tikrai nestovi vietoje ir domisi, kas vyksta pasaulyje, tai atsispindi jų kuriamoje muzikoje – naujai pasirodančios dainos yra vis arčiau to vadinamojo pasaulinio standarto.

Tačiau tai, kad judame pasaulinės muzikos rinkos lygio link, nereiškia, kad nebemokame būti saviti arba tik kopijuojame pažengusiuosius ir tendencijas diktuojančiuosius šioje srityje. Tai reiškia, kad einame koja kojon su šiuolaikinės muzikos epocha ir neatsiliekame nuo to, kas šiuo metu yra geriausiai vertinama. Tai puikus Lietuvos muzikinę plėtrą liudijantis ženklas ir daugiau šansų laimėti „Eurovizijoje“ teikiantis rodiklis.

...mums netrūksta talentų

Mes turime ypač talentingų atlikėjų, kurie drąsiai gali konkuruoti su bet kokiu konkurse dalyvaujančiu varžovu. Šiandien jau nieko keista kalbėti apie sparčiai augantį profesionalių ir perspektyvių dainininkų skaičių Lietuvoje. Vykstantys įvairūs atlikėjų konkursai įrodė, kad turime ypač talentingų ir muziką mylinčių naujosios kartos dainininkų.

Žinoma, nepamirškime ir jau ne vienus metus muzikinėje karjeroje skaičiuojančių atlikėjų, kurie be to, kad profesionaliai valdo balsą, turi ir didelę sceninę patirtį. Tad viską susumavę gauname nemažai atlikėjų, galinčių ginti Lietuvos vardą Europoje. Pasitelkę šį sąrašą galime aklai į jį durti pirštu, išrinkti atlikėją, tada jam įteikti „gerą“ dainą ir šį komplektą nedvejodami siųsti atstovauti valstybei.

Bet. Kad ir kaip būtų gaila, „Eurovizija“ nėra tik dainų arba balso konkursas. Kad laimėtume, neužtenka galingiausio balso savininko ir geriausios kokybės įrašo, turtingo kompozicinio turinio.

...mokomės iš savo klaidų

Dalyvaujame jau aštuonioliktą kartą, todėl galime save vadinti patyrusia šalimi konkurso kontekste. Per visą „Eurovizijos“ istoriją iš viso konkurse yra dalyvavusios 52 šalys. Pagal valstybių pasirodymų skaičių konkurse kartu su Latvija dalijamės 30 vieta. Tai rodo: esame dalyvavę nemažai, palyginti su kitomis šalimis, kad suprastume ir suvoktume, ko reikia ir ko nereikia šiam konkursui.

Mes jau turime iš ko mokytis – savo klaidų. Tačiau nėra ko nerimauti, kad iki šios dienos dar nesame laimėję. Iš visų kada nors dalyvavusių 52 šalių konkursą yra laimėjusios 25. Tad nesidžiaugusių pirmąja vieta šalių yra daugiau kaip pusė. Galima manyti, kad mūsų laikas tiesiog dar neatėjo. Nusiraminimui pateiksiu keltą statistinių duomenų: pavyzdžiui, Norvegija ir Turkija „Euroviziją“ laimėjo iš 25 karto, galingoji Vokietija – iš 28, o Suomija savo vienintelę pergalę pasiekė tik iš 40 karto. Todėl nėra ko panikuoti – šansų ateityje laimėti tikrai turime, galbūt reikia šiek tiek kantrybės ir palaukti palankaus laiko.

Kas trukdo laimėti?

Išsiaiškinus, kad Lietuva tikrai turi potencialo ir teoriškai yra pasiruošusi laimėti konkursą, verta paanalizuoti, kas vis dėlto trukdo tai pasiekti. Vien talento rezultatui pasiekti neužtenka. Šis didžiulis dainų konkursas tikriausiai, kaip ir visi, turi nerašytų taisyklių.

Viena kliūčių, trukdančių Lietuvai laimėti – geopolitinė situacija. Niekam ne naujiena, kad „Eurovizijos“ konkursas daugiau ar mažiau yra subjektyvus – labiausiai patikusią dainą renka tos pačios šalys, kurios ir dalyvauja. Dėl šios priežasties nugalėtojo rinkimo būdas ne itin skaidrus  – šalys pradeda balsuoti už savo drauges kaimynes, taip išreikšdamos palaikymą, kartu jos tikisi ir pačios gauti balsų iš jų. Dėl tokios sistemos laimi tos pačios šalys (prisiminkime, kad per 62 metus iš 52 dalyvavusių valstybių laimėjo 25, vadinasi, kai kurios tai padarė po kelis kartus), bet tai tik prielaida, nes galbūt iš tiesų jos laimi dėl to, kad nuolat yra to vertos.

Iš visų šalių, kada nors skyrusių balų Lietuvai, pirmoje vietoje yra mūsų ištikimiausia kaimynė Latvija. Deja, kitos kaimynės – Lenkija, Rusija ir Baltarusija – nepatenka į daugiausia balų skyrusių valstybių penketuką. Šioje vietoje būtų galima arba eliminuoti kaiminyste paremtus balsavimus, arba nuliūsti dėl esamo tarpkaimyninio šalių nepalaikymo. Tačiau, galima pasidžiaugti, kad likusias vietas minėtame penketuke užima ir šalys ne kaimynės: Airija, Didžioji Britanija, Gruzija ir Norvegija.

Pati Lietuva daugiausia balų yra skyrusi Rusijai, Latvijai, Ukrainai, Gruzijai ir Švedijai. Bet verta pastebėti, kad kitų šalių teikiamų balų skaičius, nors ir yra, tačiau – mažas. Gaunami balsai nėra dideli, t. y. šalys nesižarsto dvyliktukais arba dešimtukais, todėl tai, be abejo, apsunkina situaciją nugalėti – kad ir kaip gerai mūsų atstovas pasirodytų, aukštų įvertinimų, kurių užtektų laimėti, negauname. Vadinasi, mažos valstybės statusas tam turi įtakos.

Kita kliūtis – pinigų stygius pasirodymui. „Eurovizijoje“ labai svarbu, kaip vizualiai atrodys kiekvienos šalies pasirodymas. Savo prisistatymui turime ne daugiau kaip 3 minutes – tai laikas, per kurį reikia atskleisti dainą, ištransliuoti norimą perteikti žinutę, parodyti savo galimybes, reprezentuoti šalį ir svarbiausia – būti įsimenamiems.

Norėdami, kad apie mūsų pasirodymą būtų kalbama ir po jo baigties ar bent jau tiek, kad kitiems būtų įdomu jį stebėti ir laukti, kuo viskas pasibaigs, turime investuoti pinigų. Deja, teikti finansavimą „Eurovizijos“ konkursui nėra valstybės prioritetas. Lietuvos kultūra nepasižymi klestėjimu. Vis dažniau kultūros klausimai nukeliami į antrą planą. Neišvengiamai tokia situacija verčia išmąstyti, kaip pigesnėmis priemonėmis išgauti norimą rezultatą. Neretais atvejais atlikėjai priversti iš savo santaupų išpildyti režisūrinį scenarijų.

Trečia kliūtis – amžinai besitęsiantis lietuvių nepalaikymas savų atstovų atžvilgiu. Vyrauja tendencija: kad ir kas vyktų atstovauti Lietuvai – bus trypiamas, peikiamas ir kritikuojamas iki pat pasirodymo pradžios konkurse. Tačiau visuotinis susivienijimas, tikėjimas ir palaikymas turi didžiulę galią – be viso to bus tik sunkiau žengti į sceną ir kovoti. Tačiau jau įprasta, kad dar net nespėjus siunčiamam atlikėjui ar grupei pasidžiaugti iškovota pergale nacionalinėje atrankoje, yra pradedama „buvo vertesnių laimėti“ ir „kaip visada liksime paskutinėje vietoje“ komentatorių išminčių banga.

Turime muzikinį potencialą, bet neturime tinkama linkme judėti padedančios situacijos šalyje. Tik turėdami suderintą ir subalansuotą komplektą, Lietuvos atstovą galėsime išvysti žengiantį pergalingais žingsniais į sceną, kad sudainuotų antrą kartą „Eurovizijos“ konkurso finale.