Laisvės kovotojų įamžinimo Lukiškių aikštėje konkursas baigėsi su trenksmu. Jį laimėjęs skulptoriaus Andriaus Labušausko projektas – kalva, primenanti partizanų bunkerius, – sukėlė diskusijų ir nepasitenkinimo laviną. Galiausiai paaiškėjo, kad jis neatitinka paveldosaugos reikalavimų – pagal juos Lukiškių aikštė privalo būti lygi.

Arūno Sakalausko Vytis, kurį palaiko didelė visuomenės dalis, mananti, kad geriausiai laisvės kovas įprasmina būtent šis valstybės simbolis, ko gero, „išjos“ į Kauną. Diskusijos, kurioje Laikinosios sostinės vietoje skulptūra galėtų iškilti, jau vyksta, o darbus planuojama atlikti iki kitų metų liepos 6-osios. Negana to, kauniečiai žada, kad jų Vytis bus tris kartus didesnis nei siūlytas sostinei. Skelbiama, kad skulptūra bus pastatyta už paaukotas lėšas.

Diskusijoms dėl Lukiškių aikštės toliau kaistant, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis šią savaitę pareiškė neatmetantis galimybės, kad kurį laiką aikštė liks visai be paminklo ir netgi gali tekti skelbti naują konkursą.

Ar visos šios diskusijos, konkursai, ginčai, peripetijos yra įprastas reiškinys Lietuvoje, kai kalbama apie valstybei ir visuomenei svarbią vietą? Kodėl taip sunkiai sekasi priimti sprendimus ir įamžinti kovotojus už laisvę? – „Valstiečių laikraštis“ paklausė kauniečio architekto, Lietuvos architektų rūmų nario Lino Tuleikio.

Kalbėsiu savo vardu, nes pats dalyvavau kai kuriuose iš paskelbtų Lukiškių aikštės konkursų, žinau situaciją, problematiką. Deja, toks reiškinys pas mus įprastas, tokie klausimai Lietuvoje sprendžiami sudėtingai ir dažnai pradedama ne nuo to galo. Daugelis iki šiol vykusių konkursų patyrė nesėkmę ne todėl, kad dalyviams pritrūko idėjų, bet dėl to, kad organizatoriai nesugebėjo susitarti su įvairių sričių bendruomenėmis ir išsiaiškinti esmės. Įsisuko užburtas ratas – konkursui pasibaigus atsirasdavo naujų pastabų, kad reikėjo kitaip daryti, kitaip vertinti, tuomet būdavo pakoreguojamos sąlygos ir vėl skelbiamas naujas konkursas. Procesas buvo nualintas ieškojimų, nežinant, ko iš tiesų reikia.

Linas Tuleikis

Ar Lukiškių aikštė turėtų būti šventa Lietuvos vieta – sunku vienareikšmiškai pasakyti. Žinau tik viena – Seimas yra priėmęs sprendimą, kad Lukiškių aikštėje privalo būti valstybiniai simboliai ir paminklas, atspindintis lietuvių kovas. Iš tiesų mūsų valstybė neturi tokios vietos, kurioje besilankydamos kitų šalių delegacijos galėtų padėti gėlių, vainikų ir išreikšti pagarbą Lietuvos valstybei. Oficialūs mūsų svečiai per visą miestą važiuoja į kapines prie paminklo Sausio 13-osios aukoms, gal iš tiesų tai nėra itin patogu. Taigi noras susitvarkyti lyg ir racionalus. Gal ir galėtų Lukiškių aikštė turėti tokią paskirtį.

Kita vertus, visuomenė nori turėti kuo daugiau erdvių, kuriose galėtų leisti laisvalaikį, todėl įtariai žiūri į sakralizuotas viešąsias erdves, nes jos tarsi atima vietą iš miesto, žmogus negali tokioje vietoje elgtis laisvai, nes ji yra okupuojama statutinių santykių. Suderinti, kad vieta tarnautų visuomenei ir kartu būtų sakralinė, sudėtinga. Tiesa, Kaune Romui Kalantai sukurto paminklo autoriams skulptoriui Robertui Antiniui ir architektui Sauliui Juškiui tai padaryti pavyko. Tačiau tai nėra valstybinis paminklas, tai – laisva forma sukurtas reikšmingo Lietuvai įvykio atminimas. Ar Lukiškių aikštėje galėtų būti kas nors panašaus – abejoju.

Kokia konflikto esmė? Negi iš tiesų išrinktas ne pats geriausias projektas?

Blogiausia, kad pradėta skubėti norint sutvarkyti aikštę iki svarbios Lietuvai datos – 2018-ųjų, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Paskelbtas konkursas aikštei išgrįsti ir paminklui pastatyti, taigi problema buvo permesta statybininkams, kurie susirado sau priimtiniausią kolektyvą, galintį paprasčiau įgyvendinti tą sumanymą. Kai procesas įsilingavo, prabudo menininkai, intelektualai.

Iš tikrųjų nėra normalu, kad komunalinis tvarkymas nulemtų, kokia bus pagrindinė šalies aikštė. Pasipiktinimo banga pasiekė Kultūros ministeriją, ši ėmėsi taisyti padėtį, paskelbė naują konkursą, o rezultatas gautas toks – darbai sau, konkursas sau. Aikštės tvarkymo darbai baigiami, o paminklo konkursas dar nesibaigė. Tai nenormalu. Ši situacija labai aiškiai parodo, kad mūsų visuomenės nesugeba planuoti procesų. Būtinai reikėjo nuspręsti, kam patikėti dirigento vaidmenį, galų gale įvertinti, kas jau padaryta, o ne skubiai rinktis bet ką. Tvyrant chaosui susiskaldė ir visuomenė.

Bunkerio projektas daugelį šokiravo...

Asmeniškai manęs šio memorialo išraiška nedžiugina. Mano manymu, šis projektas pasirinktas siekiant išvengti kitų klaidų, galbūt tai tam tikras pasipriešinimas Vyčio idėjai. Manau, daugelį sužavėjo aiškinimas, kad bunkeris atspindi partizanines kovas. O jos mums yra pačios brangiausios

Ar jūs pats asmeniškai pritartumėte, kad Lukiškių aikštėje stovėtų Vyčio skulptūra, kurios nori didžioji visuomenės dalis?

Manau, kad visi mes turėtume dirbti savo darbą ir rūpintis ta sritimi, kurią išmanome. Specialistai sako, kad heraldiką paversti tūrio objektu būtų klaida. Tokie simboliai turi būti ant aukšto pjedestalo, jų negalima nuleisti žemai. Manau, mūsų visuomenei trūksta pasitikėjimo specialistais, mes visi bandome išmanyti viską ir reikšti savo nuomonę net apie tuos dalykus, kurių nesuprantame, Aš pasitikiu heraldikos specialistais ir manau, kad iš tiesų nereikia mūsų herbo paversti skulptūra. Nesu natūralistinio dizaino monumentuose šalininkas, manau, kiekvienas paminklas turi atitikti to laikotarpio vertybes, dvasią, tikėjimą, bet ne kopijuoti praeities istorinius laikotarpius. Mūsų visuomenės estetinis supratimas nėra aukšto lygio, todėl dairomasi į praeities peripetijas. Visuomenei priimtinesni praeities paminklai, žmonės juos labiau supranta. Norint suprasti meną, reikia specialaus išsilavinimo, netgi ne visi menininkai jį turi, ką jau kalbėti šiaip apie visuomenę.

Kaip vertinate žinią, kad skulptūra gali iškilti Kaune?

Kaune prie visokių išdaigų esame pripratę, todėl ir ši žinia nešokiravo (juokiasi). Manau, visuomenei patiks, nes daugelis nori turėti tokį brangų daiktą. Pirmiausia pagalvojau, kurioje Laikinosios sostinės vietoje Vytis galėtų iškilti. Greičiausiai jis bus statomas buvusioje Janonio (dabartinėje Vienybės) aikštėje, kur taip pat kadaise stovėjo Leninas. Tai jau tikrai primintų cirką – Vytis imtų konkuruoti su Laisvės statula. Tai būtų didžiulis disonansas, nes Laisvės statula užbaigia suformuotą Lietuvos panteoną – Nežinomo kareivio kapą, Nepriklausomybės kovų paminklą, aukurą iš akmenų ir Amžinąją ugnį, visų iškilių žmonių biustus, Laisvės paminklą. Manau, naujas motyvas įneštų sumaišties ir keltų konkurenciją o ne kurtų darną. Gal kitos vietos Kaune Vyčiui būtų tinkamesnės...

P.S. A.Labušausko projektas laimėjo Kultūros ministerijos skelbtą konkursą – ekspertų bei visuomenės balsais jis pripažintas geriausiu iš penkių galutiniame etape vertintų darbų. Pagal jo projektą Lukiškių aikštėje turėtų būti įrengta į Gedimino prospektą orientuota kalva, Lukiškių aikštė būtų atvira erdvė, o joje žaidžiantys ar piknikus rengiantys žmonės įprasmintų laisvės idėją.

Memorialas rekonstruotoje Lukiškių aikštėje turėtų būti pastatytas iki kitų metų gruodžio 1-osios, jam įrengti Kultūros ministerija ketina skirti 500 tūkst. eurų, darbus vykdys Vilniaus savivaldybė.

Diskusijos dėl Lukiškių aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Partizaninis judėjimas prieš sovietų okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metai