Praėjusi savaitė Biržuose buvo skirta mūsų krašto žmonėms, kaimynams, greta mūsų gyvenusiems beveik keturis šimtus metų. Vieną rugpjūčio dieną jie amžiams išėjo į Pakamponių mišką. Jų namai pražuvo atūžusio karo liepsnose, o užgriuvusio režimo lūpose jie tapo beveidžiais ir bevardžiais žuvusiais tarybiniais piliečiais. Dabar į mūsų kraštą palengva grįžta istorinė atmintis. Atsiranda neiškreiptas suvokimas apie Holokaustą, jo mastus, apie žydų kultūrą ir istoriją, apie tai, kokio žmogiškojo ir visokio kitokio potencialo neteko šalis.

Praėjusią savaitę vykusios Biržų žydų istorijos ir kultūros savaitės finalinis renginys buvo memorialo Holokausto aukoms Pakamponių miške atidengimas.

„Šiaurės rytai“ daug kartų rašė apie litvakų Abelio ir Glendos Levittų kelią į Lietuvą ir Biržus, projektų, skirtų žydų tautos atminimui, įamžinimo Lietuvoje mecenavimą, jų iniciatyvą ir žygius pastatyti atminimo memorialą Pakamponyse.

Nelengvai, įveikęs daugybę įvairiausių kliūčių pagaliau šią vasarą memorialas nužudytiems Pakamponyse žydams iškilo.

Sekmadienio renginys prasidėjo mieste, buvusio žydų kvartalo teritorijoje, ties S. Dagilio, Pirties ir Žemaitės gatvių sankirta esančiame skvere. Nuo šiol čia – Atminimo skveras, skirtas įamžinti Biržų rajono gyventojų, nacių okupacijos metais gelbėjusių žydus, atminimui.

„Visi, kurie šiandien čia susirinkome, žinome, kad ši diena bus apie skausmą ir didžiulę netektį. Bet šios dienos iniciatorių – Glendos ir Abelio Levittų – didžiausias noras buvo, kad ši diena pirmiausia būtų apie drąsą ir pasiaukojimą, apie gyvybę ir viltį, apie atminimą ir dėkingumą. Todėl šią dieną pradėsime prisimindami tuos, kurie kitiems dovanojo gyvenimą“, - sakė muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.

Pirmuosius septynetą skvero medelių pasodino žydus gelbėjusių žmonių artimieji – vaikai, anūkai. Už tuos gelbėtojus, kurių artimųjų nebuvo, medelius sodino kiti renginio dalyviai kaip padėką už išgelbėtas gyvybes. Rajono merui Vytui Jareckui prie medžio į pagalbą atskubėjo Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amir Maimon. Renginyje dalyvavo ir kiti aukšti diplomatijos svečiai – Japonijos ambasadorius Shiro Yamasaki, Kinijos ambasadorius Shen Zhifei, JAV ambasados Politikos skyriaus vadovė Rebecca Grutz, Lietuvos URM ambasadorius ypatingiems pavedimams Dainius Junevičius.

Prie kiekvieno medelio pastatyta lentelė, kurioje nurodytos gelbėtojų pavardės. Tai Akvilina ir Eduardas Valintėliai bei jų dukros Regina Kežienė ir Elvyra Čižauskienė, Elzė ir Romas Jievaltai, Kazimiera ir Kazimieras Balčiūnai bei jų dukra Genovaitė Balčiūnaitė – Grubinskienė, Veronika ir Jurgis Naktiniai, Emilija ir Juozas Giedrikai, Eugenijus Davidonis ir jo mama Petronėlė Davidonienė, Jadvyga Šušytė – Pančkauskienė.

„Šiaurės rytų“ puslapiuose buvo publikuota ne viena istorija, apie šuos ir kitus žmones, gelbėjusius žydus.

Po medelių sodinimo ceremonijos eisena pajudėjo Pakamponių link, taip pakartodama tą mirties kelią, kuriuo kadaise iš gimtųjų namų nuėjo trečdalis Biržų miesto gyventojų.

Ateinančius mišku prie masinės kapavietės sutiko graudi smuiko melodija. Žodį tarė šio projekto iniciatorius Abelis Levittas, už nuopelnus vystant Izraelio ir Lietuvos santykius drauge su žmona Glenda apdovanoti garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Jis kalbėjo apie savo veiklos pradžią Lietuvoje, apie paminklus nužudytiems žydams, kuriuose turi būtį užrašyti šių žmonių vardai ir pavardės. A. Levittas priminė, kad šie žmones buvo Lietuvos valstybės piliečiai. Jis kalbėjo apie paminklo Biržuose mecenatus, filantropą Ben Rabinowitz iš Pietų Afrikos, kitus žmones, lietuvius ir žydus, prisidėjusius, kad šis memorialas atsirastų Pakamponių miške.

Renginį Pakamponyse vedęs Merūnas Jukonis baltu audeklu apdengtus memorialo lakštus pakvietė atidengti tuos svečius, kurių artimųjų vardai ir pavardės yra ant šios sienos. Nuslinko baltos skepetos, iš įvairių pasaulio kraštų atvykę žmonės tyliai ieškojo jiems brangių žmonių vardų. Pavyko nustatyti ir įamžinti daugiau nei 500 čia žuvusių aukų vardų. 1941 metais čia buvo sušaudyta 2400 žmonių, iš jų 900 buvo vaikai. Tai šeštoji vieta Lietuvoje, kur įamžintos Holokausto aukų pavardės.

Prie paminklo gulė gėlės, vainikai, suplazdėjo atminimo žvakių liepsnelės.

Renginyje netrūko svečių iš įvairių pasaulio kraštų.

Čia atvyko litvakų šaknų turintys žydai iš Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Didžiosios Britanijos, Izraelio, Prancūzijos ir kitų šalių. Daugumos jų protėviai gyveno Biržuose, dalis jų ilsisi Pakamponių miške.

Graudžią, bet viltingą nuotaiką kėlė Biržų „Saulės“ gimnazijos choras, dainavęs jidiš kalba. Ašarą nubraukė Glenda Levitt, paskui choristus žodžius kartojo ambasadoriaus Amir Maimon lūpos.

Renginyje kalbėjo Biržų meras Vytas Jareckas, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, Seimo narys Emanuelis Zingeris, profesorius iš JAV Jonathan Dorfan, Biržų savivaldybės tarybos narė Irutė Varzienė. Skambėjo padėkos žodžiai paminklo kūrimo iniciatoriams, organizacijoms ir žmonėms, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie memorialo kūrimo. Daug gražių žodžių sulaukė Biržų žydų istorijos ir kultūros draugijai atstovaujantys biržiečiai Merūnas ir Vidmantas Jukoniai, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Švietimo programos koordinatorė Ingrida Vilkienė, buvusi merė ir vicemerė Irutė Varzienė bei kiti asmenys. Seimo narys E. Zingeris sakė, kad mūsų, kaip pilietinės visuomenės, uždavinys yra pasiekti, kad Lietuva surastų kiekvieno nužudyto žmogaus pavardę, kad bevardžiuose masinių žudynių kapuose gulinčių žmonių pavardės būtų surašytos ir įamžintos.

VšĮ „Prabudimo orkestras“ vadovas Tadas Daujotas atliko muzikinį kūrinį instrumentu, daug kartų minimu tiek Biblijoje, tiek Toroje. Tai šofaras, avino rago trimitas. Pasak T. Daujoto, Biblijoje pasakojama, kaip atėję į Pažadėtąją žemę izraelitai pasiekia įtvirtintą Jericho miestą. Dievas įsakęs Izraelio kariams septynias dienas žygiuoti aplink miestą nešant Sandoros skrynią bei pučiant šiuos trimitus. Septintąją dieną sugriuvusios Jericho miesto sienos. „Šiandien Lietuvoje dar daug yra tų Jericho sienų, antisemitizmo sienų, kurios turi vieną dieną sugriūti. Šis šofaro pūtimas bus malda, kad lietuvių širdyse šios sienos sugriūtų“, - sakė atlikėjas.

Pabaigoje „Kadiš“ maldą sukalbėjo svečias iš Izraelio Louis Zetler.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"