Napoleonas teisus: žmogaus didingumas ne jo žinomume. Bendraujant su Audriumi, vis pagaunu save galvojant – mažos vietinės žvaigždutės turi ko pasimokyti ir išmokti iš didžiųjų žvaigždynų. Pirmiausia – kuklumo. Nuoširdumo. Pagarbos. A.Stonys – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir vienas iš geriausių septynių (!) pasaulio (!) dokumentinio filmo režisierių. Tai jo pripažinimai, tačiau savo kūrybinį kelią jis byloja ne jais.

-Audriau, kaip taip nutiko – gerąja prasme – kad per metus laiko Biržuose lankysitės ketvirtą kartą ir iš jų trečią kartą, rugpjūtį, literatūros forumo „Šiaurės vasara“ metu, pristatysite savo naujausią filmą „Laiko tiltai“ ?

-Dokumentinis kinas visada yra naujų, nepažįstamų žemių atradimas. Tai liečia ir temas, kai giliniesi į tau nežinomas, toli nuo kultūros ir meno nutolusias teritorijas, kai atrandi žmones, kurių vidinis pasaulis tau įdomus, netikėtas, paslaptingas, bet taip pat kai atrandi žiūrovus, kurių dar nebuvai sutikęs. Filmas „Laiko tiltai“ apkeliavo visą žemės rutulį, nuo Šanchajaus iki Toronto. Savo transatlantinių kelionių pabaigoje jis praeitų metų rugsėjį užsuko į Biržus pasiimdamas mane kartu su savimi. Tiek Toronte, tiek ir Biržuose buvau pirmą kartą. Parodžiau filmą ir supratau, kad čia dar grįšiu, nes noriu ilgiau pasiklausyti biržietiškos tarmės, pereiti ilgąjį tiltą, surasti Laimės kalnelį Meilės saloj, atsiremti į Jono Meko akmenį. Kiekvieną kartą, kai atvažiuoju, atrandu kažką naujo, todėl galiu tvirtai pasakyti, kad mano su Biržais draugystės istorija tik prasideda.

-Su mūsų kraštu jūsų nesieja kraujo ryšys, tačiau, kaip galima spėti, greičiausiai sieja emocinis – esate iš Biržų krašto kilusio Jono Meko mokinys.

-Kraujo ryšys man nėra biologinė sąvoka. Man tai vidinė bendrystė. Artimas pasaulio pajutimas ir matymas. Susitikimas su Jonu Meku 1990-aisiais metais Niujorke nebuvo atsitiktinumas. Apskritai, netikiu atsitiktinumais. Turėjo susidėlioti šimtai tūkstančių aplinkybių, kad tas susitikimas, pakeitęs mano gyvenimą, įvyktų. Jonas ir Adolfas Mekai išaugo Biržų žemėje. Jų ryšys su šito krašto kultūra, istorija, dvasia nepaprastai giliai atsiskleidžia laiškuose artimiesiems, surinktuose knygoje „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai”. Ir nors brolių nebėra tarp mūsų, kaip sakė vienas mūsų kino pradininkų, “jie jau keliauja per žvaigždynus”, bet tas kraujo ryšys išliko. Broliai vis dar kalba su mumis per laiškus, filmus, nuotraukas, draugų prisiminimus. Išlaikyti ir išsaugoti šitą ryšį yra jau mūsų, gyvenančių dabar, pareiga ir misija.

-Esate vienas iš trijų įžanginio žodžio autorių jūsų minimoje brolių Mekų laiškų knygoje. Kartu su knygos sudarytoju Kęstučiu Pikūnu ir knygos koordinatore, šio straipsnio autore Indra Drevinskaite, pristatote knygą įvairiose Lietuvos miestuose. Kokia tai patirtis – kalbėti ne apie filmą, o knygą?

-Knyga ir filmas turi tą pačią prigimtį. Jie išsaugoja atmintį ir maitina žmogaus fantaziją. Knyga “Gyvenimo lai(š)kai” man atvėrė duris į nepažintą Jono ir Adolfo Mekų pasaulį. Patyriau antrą susitikimą su savo mokytoju Jonu Meku, pamačiau kitoje šviesoje jo brolį. Kai knyga tau atveria duris į pačią sakraliausią asmeninę erdvę, jauti dėkingumą ir norą dalintis tuo jausmu. Rašyti įžanginį žodį knygai buvo lengva ir labai sunku, nes jaučiau, kad prisiliečiu prie kažko labai asmeniško ir kartu labai universalaus, pamatinio, o kartu labai trapaus. Žinojau, kad dekoratyvūs žodžiai gali sugriauti tą tiesos ir nuoširdaus, net vaikiško skaidrumo aureolę, apgaubusią kiekvieną laišką. Norėjosi nutiesti kelią į knygą, o tuo pačiu likti šešėlyje, neužgožiant iš pačios knygos sklindančios šviesos. Artimiausiu metu taip pat laukia knygos pristatymai – Panevėžyje, o rugpjūčio 15 d. ir jūsų krašte, Nemunėlio Radviliškyje. Taigi su Biržais dabar esu susijęs ne tik per kiną, bet ir per Mekų laiškus.

-Jūs – iš aktorių šeimos. Jūsų tėvai – Regina Kazlauskaitė ir Česlovas Stonys – Jaunimo teatro aktoriai. Su tėčiu ir seserimi Aiste Stonyte kuriate televizijos laidą „Legendos“, jūsų vaikai Marija ir Paulius taip pat pasuko kino keliu. Kodėl rinkotės dokumentinio, ne vaidybinio kino žanrą?

-Į šitą klausimą galima būtų atsakyti klausimu: pasaulyje yra tiek nepapasakotų realių fantastiškų, dramatiškų, tragiškų, komiškų istorijų, tai kokia prasmė išgalvoti naujas? Juolab, kad žmogaus fantazija nepajėgi net priartėti prie realybėje vykstančių istorijų gelmės. Kita priežastis labai akivaizdi—laikas nenumaldomai trina ištisus kultūros klodus, keičia peizažus, pasiima mums brangius žmones ir tik dokumentinis kinas juos gali išsaugoti amžinybei. Žmogaus atmintis labai sekli, o kino juosta išsaugoja ne tik žmonių mintis, bet ir jų atvaizdus. Tik dokumentinio kino pagalba mes vis dar galime matyti pasaulį tokį, koks jis buvo prieš penkiasdešimt ar šimtą metų. Dokumentinis kinas yra kovos su nebūtimi išraiška ir įprasminimas.

-Šiemet Lietuvos muzikos akademijoje renkate dokumentinio kino režisierių kursą, kuriam vadovausite. Kas žino, galbūt jūsų studentų būry bus ir koks nors jaunuolis iš Biržų... Ko palinkėtumėt jauniems, talentingiems mažų Lietuvos miestų žmonėms, kartais turintiems arba galbūt tik manantiems, kad turi mažiau galimybių nei didžiųjų miestų jaunimas?

-Norėčiau pasakyti, kad maži miestai neegzistuoja. Miesto ar kaimo dydis nematuojamas jame gyvenančių žmonių skaičiumi ar kvadratiniais kilometrais. Semeniškiai yra tarsi trupinėlis lyginant su Niujorku ar Tokijo, bet būtent šitame mažame kaimelyje gimė Jonas ir Adolfas Mekai, pakeitę šiuolaikinio nepriklausomo pasaulinio kino peizažą. M. K. Čiurlionis kilo iš nedidelio Varėnos miestelio, bet jo kūryba garsina Lietuvą visame pasaulyje. Nedidelių miestelių ar kaimelių gyventojai dažnai yra išlaikę tai, ką didmiesčių profesionalai jau seniai išbarstė—pamatinį ryšį su žeme ir autentiška kultūra. Lietuvos ir pasaulio kultūra būtų neįsivaizduojamai skurdesnė, jei šviežio kraujo jai neįlietų tie, kurie ateina iš mažų provincijos kaimų ir miestelių. Tai reikia prisiminti, vertinti ir saugoti.

-Ačiū už pokalbį ir iki prasmingų susitikimų Biržuose.