Vilkaviškio rajone, Žynių kaime, gyvenanti Jolanta Šiugždienė svajonę kepti šakočius turėjo nuo vaikystės. Šakočiai jos giminėje buvo kepami jau močiutės, vėliau juos kepė Jolantos mama, tiesa, tuomet tik šeimos poreikiams. Išsaugojusi ir atkūrusi šeimos receptą, šio amato ėmėsi ir pati Jolanta, o šiemet jos verslui sukanka 10 metų. Šiandien moteris džiaugiasi, kad susidomėjimas autentišku tautinio paveldo gaminiu tik didėja, o smalsuoliai nori ne tik paragauti, bet ir sužinoti, kaip šis skanėstas gaminamas.

Šeimos receptas – iš kartos į kartą

Iš kur atsirado ta didelė svajonė vieną dieną turėti kepyklėlę ir kepti šakočius? Jolanta prisimena: „Dar jauna buvau, matydavau, kaip kepa, kaip pila tešlą, ir jau tada žinojau, kad vieną dieną ir aš kepsiu šakočius.“ Jolantos šeimoje šakočius kepė močiutė, savo šeimą šakočiu palepindavo ir mama, tačiau labiausiai Jolantai įsiminė, kaip amatą puoselėjo jos krikšto mama. Paklausta, kiek metų galėtų būti šeimos receptui, Jolanta susimąsto: „Sunku pasakyti. Jau mano močiutė, mamos mama, kepdavo šakočius, tad tas receptas, išgaunamas ragų grožis iš ten ir atkeliavo.“ 

Norėdama, kad gaminys būtų kuo panašesnis į tą, kurį anksčiau kepdavo giminės moterys, Jolanta ne tik išlaiko tikslią receptūrą, bet kepa šakočius ant volų, „aprengtų“ lininiais audeklais. Taip išsaugoma drėgmė ir natūralus (nenaudojant kepimo miltelių) minkštumas. Tiesa, ji priduria, kad pati savo pirmąjį šakotį iškepė daug vėliau, kai tiesiogiai iš „mokytojos“ pasimokyti nebeturėjo galimybės – ją pasiglemžė liga. „Krikšto mama jau kurį laiką nebekepdavo šakočių dėl sveikatos, todėl ir receptas buvo primirštas, jį tik jos dukros žinojo“, – atskleidžia J.Šiugždienė, sertifikuota tautinio paveldo produktų A kategorijos amatininkė. Dukrų padedama, Jolanta patikslino receptą ir ryžosi įgyvendinti seniai galvoje kirbančią mintį įkurti savo kepyklėlę.

Nors viskas atrodo lyg likimo nulemta, kol įsibėgėjo verslas, teko nueiti ilgą kelią. Anksčiau moteris dirbo prekybos srityje, kaip pati sako, turėjo geras pareigas, bet ir tada grįžusi namo po darbų kepdavo šakočius, o savaitgaliais į darbus įsitraukdavo ir jos vaikai. Taip vis bandydama suderinti veiklas, moteris dirbo dar penkerius metus. Atsispirti norui kepti šakočius darėsi vis sunkiau. „Verslu užsiimti planavau, kai į pensiją išeisiu, bet pavyko truputį anksčiau“, – atvirauja pašnekovė. Palikusi valdišką darbą ir padedama šeimos ji įkūrė kepyklėlę. Pamažu verslas įsisuko, o gamybinės apimtys vis didėjo, todėl dabar kepyklėlėje dirba ne tik J.Šiugždienė su vyru ir vaikais, bet ir papildomos samdytos darbo rankos. Kaip mini pati Jolanta, po trupučiuką, labai iš lėto visa šeima įsitraukė į verslą, o šįmet gruodžio 1 d. bus 10 metų, kaip kepa šakočius.

Šakočio ragai – vizitinė kortelė

Jolanta juokiasi – klientai sako, kad dėl unikalios struktūros jau iš tolo atpažįstantys jos kepinius. Moteris dalyvauja mugėse, šventėse, tad nemažai tenka pabendrauti ir su kitais prekeiviais, užsiimančiais šiuo amatu. „Mano kolegos, kurie šakočius kepa, klausia, kaip man pavyksta tokius „ragus“ iškepti. Aš jiems ir sakau – tai yra menas, tai nuo vaikystės gyvai matyta, ne iš interneto, todėl žinau, kaip tai išgauti“, – teigia moteris. Kiekvienas šakotis yra vis šiek tiek kitoks valgomas meno kūrinys, o dėl krikšto mamos palikto recepto ir Jolantos smalsumo – dar labiau išsiskiriantis iš kitų. Įvaldyta technologija ji dalijasi ir su savo įmonės kepėjomis: „Dabar pati mokau ir savo darbuotojas. Jei kepa šakotis, jis turi būti toks, koks turi būti. Reikia mokėti, reikia jausti.“

Mugėms, miesto šventėms Jolanta taip pat gamina ir šakočio tinginį, kuris pastaruoju metu sulaukia didelio susidomėjimo. „Šakočio tinginio receptą esu atradusi pati. Ten sudedami šakočio trupinukai, ragiukai. Pati bandžiau vienaip, kitaip ir atradau geriausią receptą. Pastaruoju laiku jis sulaukia labai didelio susidomėjimo ir pirkėjai jau patys teiraujasi. Kartais netgi pritrūkstame „žaliavos“, tad tenka ir gerą šakotį laužyti“, – pasakoja moteris ir priduria, kad turi ištikimų nuolatinių klientų, kurie ateidami žino, ką norės įsigyti.

Pabrango, bet pirkėjų ratas liko

Pabrangus visai žaliavai moteris atvirauja, kad ir šakočių kainas teko pakelti. „Mums svarbi kokybė, todėl jos sąskaita tikrai netaupome.“ Brangstantis sviestas, kitos reikalingos žaliavos, kurių kepėja gaunanti tiesiai iš ūkių, pabrangino ir galutinį produktą. Bet, kaip teigia pašnekovė, klientų tai neatbaido: „Mūsų pagrindinė žaliava – sviestas, kuris labai pabrango. Keliame kainą, bet žmonės žino, dėl ko taip vyksta, ir vis tiek renkasi kokybę.“

Moteris mini, kad visus pirkėjus vertina ir gerbia, į žmogų žiūri ne pagal tai, kiek jis perka. „Kai kurios vyresnės moterys, kaip pačios sako, nusiperka nedidelį gabaliuką ir kaip vaistą, po vieną ragelį valgo. Bet nėra svarbu, kiek perka, mums visi pirkėjai vienodai svarbūs“, – atvirauja amatininkė.

Jolanta išduoda ir savo verslo sėkmės paslaptį: „Labai reikia mylėti savo darbą ir kiekvieną žmogų.“ Moteris teigia, kad dabar labai dažnai pirkėjai ateina pagal rekomendacijas. „Anksčiau klausdavau, iš kur sužinojo, kas rekomendavo, tačiau dabar sunku atsekti, tad tiesiog džiaugiamės, kad mumis pasitiki ir renkasi kokybę“, –  džiaugiasi moteris.

Šakočiai keliauja po visą pasaulį

Šakotis, anot Jolantos, populiarus, nes yra kokybiškas ir patvarus produktas, galintis atlaikyti ir karščius, ir ilgas keliones. Šiuo metu didžiausias kepinys, kurį J.Šiugždienė kepa savo kepykloje, siekia 60 cm ir yra net 7 kg svorio. „Vasarą ypač populiaru, sulaukiame daug užklausų vestuvėms, kitoms šventėms“, – teigia ji. Šakotį lietuviai pamėgę įvairioms progoms – gimtadieniams, krikštynoms, kitoms asmeninėms šventėms. Dažnai užsakymų sulaukiama ir iš įmonių.

Šakotį pelnytai galima laikyti tradiciniu lietuvišku saldėsiu, tad Jolantos kepiniai dažnai keliauja į užsienį kaip suvenyras iš Lietuvos ar lauktuvės. Lietuviai juos veža net į tolimiausius pasaulio kampelius: „Kur tik nėra jie buvę, ir į Indiją teko siųsti, Vokietiją. Šakočiai labai populiarūs už Lietuvos ribų.“ Vieną didžiausių užsakymų Jolanta prisimena siuntusi į Italiją. „Susirado mus per interneto puslapį viena įmonė. Labai buvo susidomėję, pirmiausia siuntėme paragauti, labai išgyrė, tada siuntėme jau didelę partiją, paletėmis“, – pasakoja kepėja.

J. Šiugždienė: „Jau mano močiutė, mamos mama, kepdavo šakočius, tad tas receptas, išgaunamas ragų grožis iš ten atkeliavo.“

Susidomėjimas didelis

Ne vienas smaguriautojas paragavęs nori sužinoti, kaip toks raguotas saldėsis pagaminamas. J.Šiugždienė sako, kad šakočių gamybos procesas – ilgas, labai atsakingas ir gana sunkus darbas, o maišant tešlą ypač svarbu tikslios ingredientų proporcijos ir jų dėjimo eiliškumas. „Tešla turi būti ne tik kokybiška, bet ir gerai išmaišyta. Norint iškepti gražų šakotį reikia žinoti, kaip pilti tešlą, kiek pilti, kad būtų išgaunami gražūs „ragiukai“, – sako moteris.

Tiesa, apsilankyti kepyklėlėje ir savo akimis pamatyti, kaip kepami Jolantos šakočiai, gali būti sunku. „Susidomėjusių tikrai labai daug, dažnai sulaukiame klausimų, ar galima atvykti, pažiūrėti gamybos procesą, tačiau tai užima labai daug laiko, o jo dažniausiai nelabai turime, nemoku laiko vertinti pinigais, – paklausta apie edukacijų ar pamokėlių organizavimą atsako J.Šiugždienė. – Šalia mūsų yra mokykla, esu priėmusi mokytojas iš vienos mokyklos, iš kitos, tad kartais vaikučiams bent iš tolo parodau, kaip gaminami šakočiai, kiek daug kruopštaus darbo tai reikalauja.“

Nors ir ne visiems pavyksta pamatyti gamybos procesą tiesiogiai, moteris priduria, kad paragauti pagal šimtametį receptą kepto šakočio ragelio pasiūlo visiems susidomėjusiems ir stabtelėjusiems prie „Naminių Jolantos šakočių“ stalelio.