1926-ais metais mirė nebylaus kino žvaigždė Rudolfas Valentino. Italų kilmės aktorius sulaukė vos 31 metų, bet pakerėjo žiūrovus savo stipriu sekso simbolio žvilgsniu. Jo laidotuvių dieną JAV prasidėjo masinė moterų depresija. Prie atviro Valentino karsto Niujorke susirinko apie 100 000 žmonių. Daug moterų nusižudė, panorusios išeiti drauge su geriausiu ekrano meilužiu.

Sunku šiandien suprasti nebylaus kino magiją, kuri prilygo Stalino laidotuvėms Maskvoje. Anglų režisierius Kenas Raselas (Ken Russell) stilingai pavaizdavo šį fenomeną biografiniame filme „Valentino"(1977). Kino dievuką jame vaidino legendinis šokėjas Rudolfas Nurijevas.

Kenas Russellas sukūrė labai daug biografinių filmų apie menininkus. Apie Oskarą Vaildą, Gustavą Malerį, Piotrą Čaikovskį, lordą Baironą, Ferencą Listą. Jis pirmas pabėgo nuo standartinio biopiko rėmų ir nepasakojo enciklopedijų. Ekrane jis rodė visišką siurrealizmą ir asmenines fantazijas, bet sugebėjo perteikti epochą, kontekstą, kuriuose gyveno ir kūrė jo aprašomos asmenybės. Mokėjo apčiuopti pasirinktos asmenybės vidinį pasaulį, jausmus, kurie garsenybę pastūmėjo meno kūrybai.

Mūsų kino ekranuose pasirodė naujas režisieriaus Damieno Chazelle filmas „Babilonas".  Tai yra kinas apie kiną. Filmas apie nebylaus kino klestėjimą ir mirtį.

Pirmoji filmo dalis pasakoja apie tą beprotišką laiką, kuris buvo atvaizduotas Keno Raselo „Valentine". Kino kūrėjai gyvena tarsi Dievai Olimpe. Kuria didingus reginius, o paskiau sau patiems rengia ne mažiau gigantiškus vakarėlius ir orgijas.

Nostalgija senam geram kinui ir prabėgusiai epochai nėra naujas siužetas. Damianas Chazelle yra vienas iš talentingiausių mūsų dienų režisierių. Keista, kad jis pažodžiui cituoja Džiusepės Tornatore „ Kino teatrą Paradizo", F.F.Kopolos „Koton Klubą" , kitus filmus apie kiną ir net savo paties miuziklą „La La Land".

Dabar vienas po kito pasirodo nauji kitų režisierių filmai apie nostalgiją kinui. S.Spielbergo autobiografinis „Fabelmanai" ir Samo Mendeso „Šviesos imperija".

Žiūrovai ir kritikai šaltai sutinka juos ir D.Chazelle „Babiloną". Vien nostalgija sotus mielas nebūsi.

Didieji lūkesčiai

Savo karjerą Damienas Chazelle pradėjo nuo puikaus Lietuvoje rodyto filmo „Atkirtis" (Whiplash) apie santykius tarp mokytojo ir mokinio. Abu idealistai ir siekia tobulumo mene. Šiame filme pagrindinis devizas buvo-Nieko negalima daryti bele kaip. Kiekvienas kūrybos fragmentas privalo būti kuriamas, atiduodant maksimalias jėgas. Siekiant neįmanomo ir dar daugiau. Su kiekvienu nauju filmu Damianas Chazelle vis labiau tolsta nuo savo devizo. Sukūrė mielą miuziklą „La La Land" , kuris viso labo tebuvo meilės laiškas džiazui ir kinui. Istorijos prasme tai buvo miuziklo  „Šerbūro lietsargiai" perdirbinys.

Paskiau režisierius sukūrė romantišką filmą apie astronautą Armstrongą „Pirmasis žmogus". Ir dabar „Babiloną", kaip meilės laišką nebyliam kinui ir tiems patiems miuziklams. Konkrečiai miuziklui „Dainuojantys lietuje"(Singing in the rain). Meilės laiškai, kažkam , ką sukūrė kiti žmonės, bet ne tu-savaime pastato Damianą Chazelle į antraplanį vaidmenį kino režisierių Olimpe. O juk norisi daugiau. Ypač po jo trenksmingo debiuto.

Susidaro įspūdis, kad Damianas Chazelle nežino, kaip panaudoti jam skirtą didelį biudžetą, kurio jis neturėjo pirmame filme. Atveda į kino vakarėlį gyvą dramblį, kuris tuštinasi savo prižiūrėtojams ant galvų. Įrodymas, kad šiandien ne visi juokeliai iš nebylių komedijų tinka žiūrovams. Aktoriams nusibosta pataikauti turtingiems kino mecenatams ir jie ima vaikiškai maištauti. Margot Robbie vaidina aktorę, kuri vemia ant aukštuomenės snobų. Šios scenos pralošia švedų filmui „Liūdesio trikampis", kuriame visi vemia ant visų.

Seno kino mirtis ir naujo gimimas

„Babilono" veiksmas vyksta nuo 1926-ųjų iki 1932-ųjų metų. Tuo metu kine atsirado garsas ir įvyko svarbus istorinis lūžis. Visiems teko taikytis prie techninės revoliucijos ir naujų skonių. Dauguma aktorių liko nereikalingi. Jų balsai ir vaidybos maniera netiko garsiniam kinui. Apie tai Bilis Vailderis sukūrė 1950-ais metais dramą „Saulėlydžio bulvaras". Joje vaidino tuo metu dar gyvos nebylaus kino žvaigždės. Dauguma tuomet neturėjo darbo ir vaidino epizoduose dėl menkų honorarų pragyvenimui. 1952 metais pasirodė klasika tapusi muzikinė komedija „Dainuojantys lietuje". („Singing in the rain"). Joje pagrindinį humorą sudarė situacijos, kaip be garso vaidinę aktoriai staiga turi kalbėti ir dainuoti gyvai-savo balsu.

Damianas Chazelle žengia žingsnį atgal, kurdamas net 3 valandų epą apie tą patį. Bando laviruoti tarp dviejų frontų . Atiduoda duoklę humorui ir „Dainuojantiems lietuje". Mėgina  rodyti dramą su nebereikalingų aktorių depresijom ir savižudybėm. Sunkiai tas viskas dera. Lygiai, kaip noras sukurti dvi skirtingas kino pasaulio metaforas. Viena rodo kino gyvenimą, kaip rojų. Kita, kaip pragarą. Pagrindinis filmo personažas meksikietis Manuelis Torresas mėgina gelbėti mylimą aktorę nuo gangsterių ir leidžiasi su gaujos bosu į tamsius tunelius. Tiesioginė Dantes pragaro iliustracija. Blogai, kad mafijozo vaidmenį atliko Toby Maguire, žinomiausias  „Žmogaus voro" aktorius, sukėlęs salėse juoką , o ne siaubą.

Bradas Pittas „Babilone" suvaidino Douglaso Fairbankso ir Džono Gilberto prototipus viename. Abu šie aktoriai po garso atsiradimo turėjo tenkintis menkai apmokamų darbų rutina.

Lietuvoje rodyta Michelio Hazanavičiaus komedija „Artistas" rodė to paties Džono Gilberto biografiją.

Pasimėgausiu vienu istorijos faktu. Garso revoliuciją kine sukėlė 1927 metais pasirodęs filmas „Džiazo dainininkas". Pagrindinį vaidmenį jame atliko Seredžiuje, žydų kaime prie Kauno gimęs litvakas Alas Džonsonas (tikra pavardė Asa Yoelson).

Holivudo ikonų išnaudojimas

Šią savaitę buvo paskelbtos nominacijos JAV kino akademijos Oskarų premijoms. Lygiagrečiai su jomis paskelbtos ir nominacijos „Auksinėms avietėms" už blogiausius darbus kine. Absoliučiu aviečių lyderiu tapo Andrew Dominiko pseudobiografinė drama „Blondinė". Filmas pasakoja apie Marilyn Monroe karjerą, prisidengdamas išgalvota knyga apie ją. Skamba keistai. Knygos ir filmo autoriai pasakoja apie realius asmenis, bet bando atsikratyti atsakomybės. Kūrinyje skamba realūs vardai ir istorinės asmenybės, bet autoriai tyčia vadina biografinį filmą fikciniu. Taip lyg ir leisdami sau viską.

Mama Merilyn  dar vaikystėje skandina vonioje. Pirmi sutikti kino prodiuseriai iškart prievartauja. JAV prezidentas Džonas Kenedis pakviečia į Baltuosius rūmus ir iškart priverčia užsiimti oraliniu seksu.

Jeigu tokią istoriją režisuotų pradžioje mano aprašytas anglas Kenas Raselas su savo siurrealistinėm manierom, gal tai taptų įdomu. Dabar gi „Blondinė" tėra pornografija, prisidengusi moterų teisių vėliava. Ir nusipelnė ji visų 8 nominacijų auksinėms avietėms  už begėdišką Holivudo ikonų teršimą.