Jau daugiau nei metai Jonavos šv. apašt. Jokūbo bažnyčioje nuo vargonų girdimos Viduramžio choro giesmės kviečia šv. Mišių auką išgyventi bendrystėje. Kas tas Viduramžio choras ir kaip jis parapijoje atsirado?

Choristus užtinku giedančius penktadienio vakaro šv. Mišiose. Plačiomis šypsenomis, balsingomis giesmėmis palydi šv. Mišių auką. Pasibaigus šv. Mišioms visi skuba į bažnyčios apačią priimti šv. Komuniją, taip vienijantis su pačiu Kūrėju. Paskui turime progą šiek tiek prisėsti pasidalinti choro patirtimi.

Choristai dalinasi, kad dauguma prie choro prisijungė iš karto po pirmojo pakvietimo, t.y. 2016 m. Jonavos dekanatui tarnaujant Šiluvos atlaiduose ir dalinant piligrimams košę, arbatą bei kavą. Dienos pabaigoje vargonininkas Egidijus turėjo vienas groti šv. Mišiose, tačiau prie tarnystės palapinės pamatęs parapijiečius juos pakvietė užlipti prie vargonų ir įsijungti į šv. Mišių auką giesme. Ir šis pirmasis kartas buvo ypatingai lemtingas, nors niekad iki tol negiedoję kartu, bet parapijiečiai skambėjo puikiai. Choristai iki šiol tai priima, kaip Dievo palaiminimą ir likęs šiltas pirmosios patirties jausmas. Na, o paskui viskas jau sukosi labai greitai, vargonininkas Egidijus tiesiog pasakė, kad laukia repeticijoje parapijoje. Nuo šio pakvietimo ir atsiliepimo prasidėjo graži Viduramžio (vidurio amžiaus) choro kelionė.

Smalsaudama domiuosi Egidijaus ar tai buvo spontaniška mintis imti ir suburti dar vieną chorą parapijoje. „Buvo mintis ir anksčiau, bet ji buvo tokia neapibrėžta, žinojau, kad reikia dar vieno choro. Dėl to, kad parapijoje buvo jaunimo choras bei Sumos choras, jautėsi, kad dar trūksta to „vidurio“, kur galėtų pasireikšti tie, kurie jau ne prie jaunimo, bet tuo pačiu dar ir ne prie vyresniųjų. Vis taip pagalvodavau, bet ta mintis, kaip atėjusi, taip ir nueidavo iki tų lemtingų atlaidų, kai labai netikėtai prie Caritas palapinės, likus keliolikai minučių iki Mišių aš tiesiog pakviečiau keletą žmonių, kurie buvo Šiluvoje tarnystėje“ – dalinasi Egidijus.

Egidijus teigia, kad „Mes dar esame labai maži, darbas vyksta ir intensyviai ir labai pamažu, kartais mažokai laiko repeticijoms, tą laiką taip pat reikia atrasti“, tačiau tuo pačiu choristai džiaugiasi, kad turėjo ypatingą malonę giedoti Šiluvoje gegužės mėn. per Sutvirtinimo sakramento jaunimui teikimą, kai jautė jog šv. Dvasia sutvirtino ir chorą, o 2017 m. minint pirmuosius choro gyvavimo metus jau teko giedoti pagrindinėse šv. Mišiose Šiluvos atlaiduose.

Domiuosi ir apie tai, ką reiškia būti chore. Egidijus teigia, kad tame yra keletas svarbių aspektų „Būti chore reiškia būti kolektyve. Būti mažojoje bendruomenėje, o tuo pačiu esame ir didelės bendruomenės dalis. Šiuo metu dar kuriasi tradicijos, bet jau esame supratę, kad švęsime metines Šiluvoje, kur viskas prasidėjo. Būti chore, tai tarnystė parapijoje, tai visi aiškiai suvokia. Tai yra noras tobulėti, tiek muzikine, tiek dvasine prasme. Apie tai permąstome, kaip šalia repeticijų įjungti daugiau dvasinių patirčių“. Tuo pačiu choristai dalinasi, kad ši tarnystė šv. Mišų metu tuo pačiu yra ir malda. Kai šlovinama ne tik balsu, bet ir visu kūnu, įsitraukiama, dalyvaujama.  Vida dalinasi, kad jai tai tuo pačiu ir atgimimas muzikoje.

Tuo pačiu smalsauju ir apie esančius iššūkius, bei sudėtingas situacijas. Egidijus teigia, kad vienas iš didžiausių iššūkių „Ieškoti vis naujų spalvų ir būdų pažvelgti į tą pačią giesmę, net į žinomą ir repetuotą bei atrasti naujumą tame, ką jau puikiai ir žinai. Tuo pačiu siekinys, kad kiekviena repeticija ir kiekvienas giedojimas šv. Mišiose pirmiausia būtų malda ir džiaugsmas, kad kol kas su tuo pavyksta susidoroti“. Choristai dalinasi, kad būna kartais jog ir nepataiko į natas ir draugiškai vieni kitus pakumščiuoja, dalinasi, kalbasi ir išsako pastebėjimus. Na, o choro vadovas kartais ir pats dovanoja iššūkių vertų situacijų, kai likus kelioms sekundėms iki giesmės pajaučia, kad reikia giedoti kažką kitokio, nei buvo surepetuota ir tokiu būdu choristų rankose atsiduria nauji natų lapai. Taip choras auga bei mokosi įveikdami netikėtumus ir išlikdami bendrystėje.

Choras dėkingas savo vadovui ir įkvėpėjui Egidijui, kurio „didelis noras ir užsidegimas dirbti su mumis tokiais netobulais yra paskatinimas ir mums“. Tuo pačiu choras džiaugiasi bendryste šv. Mišų aukoje su klebonu kun. Audriumi bei kun. Juozu, tai ypatingai svarbu, taip pat po šv. Mišių kunigas laukia ir padalina šv. Komuniją, tai bendrystės jausmas, kad mes kartu su Dievu tai atliekame. Šis kunigų palaikymas yra tarsi padrąsinimas choro veikloje.

Ta lemtingoji diena Šiluvos atlaiduose padėjo Viduramžio choro pagrindą ir kertines kolonas, tačiau choristai prie choro prisijungia ir vėliau. Štai Raimonda prisijungė išgirdusi, kad nuo vargonų skamba kitokie balsai, nei buvo įprasta ir gavusi pakvietimą iš kitos choristės. Vanda dėkinga Šiluvos Dievo Motinai Marijai, nes tą kart nebuvusi atlaiduose, ji po to turėjo rekolekcijas Šiluvoje, kur bazilikoje būdama viena giedojo balsu „Ave Maria“ ir štai grįžus į parapiją buvo pakviesta papildyti choro gretas.

Tad choro vadovas Egidijus kviečia visus, kurie tik nori prisijungti „Labai visų laukiame kiekvieną penktadienį 17 val. parapijos namuose, antrame aukšte, metodiniame kabinete. Po repeticijos iš karto kviečiame ant vargonų giedoti. Priimame bet kada, nes su kiekvienu liturginiu etapu prasideda vis kitas repertuaras, tai bet kokiu metu gali spėti į šį Kūrėją šlovinantį traukinį“.

Iš ties, choristai teigia, kad penktadienio vakarą visi pasaulio džiaugsmai ir rūpesčiai lieka už durų, o jie pasitinka laiką su malda, šlovinimu ir šv. Mišių auka. Nori tai patirti? Būtinai ateik, esi laukiamas!

Teksto ir nuotraukų autorė Milita Žičkutė-Lindžienė