73-iasis tarptautinis
Berlyno kino festivalis prasidėjo vasario 16-ą dieną. Lietuviams šis akcentas
ypatingai brangus.
Atrodo, kad Vokietijos sostinė mums specialiai pasiruošė. Berlinalė po pandemijos pagaliau atsisakė sugriežtintų karantino priemonių. Kino profesionalus pasitiko patogios salės ir kino mugė, kurioje ypatingas dėmesys yra skirtas Baltijos šalims. Lietuvos, Latvijos, Estijos kinas šiemet yra linksniuojamas ypatingai dažnai. Visose reklamose. Kino klasikos retrospektyvoje žinomi žmonės pristato po vieną Aukso fondo filmą su trumpais tekstais bei vaizdo įrašais. Vilniuje dirbantis ir gyvenantis režisierius Sergejus Loznica pagerbė Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ (1967). Štai jo pristatymas:
"Jei Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ apibūdinčiau keliais žodžiais, greičiausiai pasitelkčiau Antoine'o de Saint-Exupéry citatą: „Kas svarbu, tas akiai nematoma“. Nematomas nereiškia nesuvokiamas. Filmo herojė mažoji Inga atlieka užburiantį ritualinį šokį, kurio metu bjaurusis ančiukas paverčiamas gražia gulbe. Mažosios herojės nekaltumas, nuoširdumas, tyrumas ir gerumas yra tarsi gydantis balzamas, raminantis sužeistas sielas.“
Gyvenimas ir maistas
Berlyne tokiu laiku jau kvepia pavasariu. Vaikštau atsisegęs striukę. Kartais lietaus lašai pabarbena, bet jie nepaneigia giedro Berlyno dangaus. Vokietijos sostinė sugeria visas pasaulio kultūras. Skirtingai, negu kituose regionuose čia laisvai susikalbėsi angliškai. Nebūtina mokėti vietinę kalbą. Apsigyvenau tolimam Rytų Berlyno rajone. Į festivalio centrą kasdien važiuoju dvi valandas. Laimė, kad yra metro traukiniai.
Ir su jais greičiau nepavyksta. Centre tenka ieškoti pigiau pavalgyti. Vietnamiečių , kiniečių maistą prekybos centre. Japoniškus suši arba rameną. Pigiau, nei už dešimt eurų jau nepavyksta. Nebent turkiškų kebabų, bet jie nusibodo. Dažnai juos masiškai ruošia didelės įmonės. Paruošia visą stovą su mėsa. Suveža užkandinių savininkams. Šie tik šildo visą dieną ir maistas gatavas. Mažai jame sveikosenergijos. Nerekomenduoju.
Stengiuos nebėgioti po visą Berlyno teritoriją. Ji milžiniška. Filmus renkuosi prie Potsdamo aikštės . Pagrindiniuose festivalio rūmuose. Jie dideli ir gražūs, bet kritikams dažnai skiria pirmas eiles. Tuomet tenka žiūrėti atlošus galvą. Po poros tokių seansų kaklas nuskausta ir tuomet renkuosi patogias Cinemax kino teatro sales. Čia platūs odiniai krėslai smagesni, negu kompiuterinių žaidimų fanatų. Aukšti, minkšti, šalia jų staliukai gėrimams ir daiktams. Ir svarbiausia-dideli tarpai tarp eilių. Gali pilnai ištiesti kojas.
Pasaulinės premjeros
Štai kokias pasaulines premjeras pirmiausia pamačiau Berlinalėje.
„Bokštas be šešėlio" reż. Zhang Lu (Kinija)
Vienas solidžiausių filmų pagrindiniame konkurse. Kultūringas ir lėto ritmo kiniečių režisieriaus filmas, kuris yra labai tipiškas savo šalies tradicijoms. Tai dar viena istorija apie išskirtą šeimą. Tėvas buvo neteisingai apkaltintas seksualiniu priekabiavimu viešam transporte ir pasodintas į kalėjimą. Sūnus augo be jo, paskiau susiranda. Pamažu ima su juo susitikti . Bėda, kad ši pagrindinė tema ima vystytis prabėgus dviem seanso valandom. Kai herojai ima vistik kalbėtis apie tą nelemtą priekabiavimą autobuse ar tramvajuje, visa tai pasirodo nebeįdomu. Ir tai, kas nuobodžiai atrodė iki šiol-buvo meniškiau.
Suprantu, kad oficialiai Kiniją atstovaujantis filmas privalo būti panašus į mūsų sovietmečio stagnacijos kiną. Istorija, kartų santykiai rodomi subtiliai. Apie politinį kontekstą tik Ezopo kalba. Bet ar man nuo to lengviau, kad kiniečių režisieriai įjungia kino kamerą ir pamiršta išjungti. Lygiai taip pat, kaip apie mūsų kiną buvo kalbama prieš 10-20 metų. Dabar jis tikrai ne toks tas mūsų kinas ir visi taikosi prie intensyvesnio gyvenimo tempų. Vaizdo dinamikos. Nebarkite mūsų režisierių už lėta ritmą. Jo jau seniai nebėra.
„BlackBerry" reż. Matt Johnson (Kanada)
Kanadiečių aktorių ir režisierių Mattą Johnsoną mėgsta jaunesnė karta. Šį kartą jis pasakoja tikrą istoriją apie „Blackberry“ mobilių telefonų kompaniją. Ji griausmingai startavo ir taip pat įspūdingai žlugo. Taigi , filmas pasakoja apie šiuolaikinių verslininkų kartą, kuri susikrauna milijonus greitai ir dar jauname amžiuje. Tuo jis panašus į D.Finčerio „Socialinį tinklą“ ir pats cituoja Oliverio Stouno „Walstreet“. Tokių energingų biznio trilerių matėme dabar ne kartą. Jų herojais tampa Markas Zukenbergas, Styvas Džobsas ir kiti realūs asmenys. Smagu žiūrėti, nors nieko labai naujo nepamačiau.
„Disco boy" reż. Giacomo Abbruzzese (Prancūzija, Italija, Lenkija)
Vienas didžiausių festivalio nusivylimų. Vokiečių aktorius gražuolis Frantz Rogowski vaidina baltarusį nelegalą. Drauge su savo tautiečiu jis atvažiuoja į Lenkiją su trijų dienų viza. Drauge su sporto sirgaliais autobusu į varžybas. Paskiau plaukia upe į Prancūziją ir įstoja ten į Prancūzijos svetimšalių legioną. Laukiau realistinio pasakojimo apie šio karinio dalinio gyvenimą, kaip ir dauguma žiūrovų. Bilietai į šį filmą buvo greit išpirkti ir pažiūrėjau jį tik todėl, kad seansus rodė visos įmanomos Cinemax salės.
Tragedija prasidėjo tuomet, kai Frantz Rogowski ėmė kalbėti neva rusiškai. Lyginant su juo, Arnoldo Švarcenegerio rusiškas „Tovaryšč“ iš „Raudonojo karščio“ atrodo tobulas. Kodėl niekas neišmokė Franco Rogovskio pasakyti nors 5 sakinius rusiškai-man yra mįslė. Žiūrovai kvatoja ten, kur nereikia. Dar blogiau, kai pasirodo geras lenkų aktorius Robertas Vieckievičius (Robert Wieckiewicz) ir vaidina kietą rusų mafiozą. Irgi kalba muziejine rusų kalba. Toliau viskas tik blogiau. Scenarijaus nėra. Džiunglių egzotika, legionierių kūnai ir „Skalvijos“ studentų neverta mistika nekompensuoja jo stokos.
„Kada nors mes vienas kitam viską papasakosim" reż. Emily Atef (Vokietija)
Vietinis filmas ekranizuoja romaną, panašų į „Aną Kareniną“. Nors jame dažnai cituojamas F.Dostojevskis. Filmo herojai myli ir išduoda Vokietijos kaime, po Berlyno sienos griūties ir šalies susivienijimo. Kraštas vienijasi, bet įsimylėję žmonės laimės neranda. Vyresni kaimo gyventojai prisimena pokarį, rusų kareivių prievartavimus, pionieriškas stovyklas. Prie stalo susitinka rytiečiai ir vakariečiai. Politinis kontekstas nelabai įtikina ir nepaaiškina personažų dramų. Labiau suprantamas yra tradicinis meilės trikampis. Jauna mergina turi gražų jauną vyrą, bet atsiduoda žymiai vyresniam kaimynui, kuris labai panašus į mūsų Regimantą Adomaitį. Buitinis realizmas sunkiai žiūrisi išlepintam žiūrovui. Apie tokias moteris Čechovas sakė-laisvo elgesio moteris. M.Gorkis vadino iš k raidės. Filmas labai norėtų priartėti prie cituojamų rusų klasikų, bet geriausiu atveju priartėja prie M. Gorkio. Nelabai padeda ir spalvingi kaimo peizažai.
Konkursinės programos filmus šiemet vertina tarptautinė žiuri, kuriai vadovauja amerikiečių aktorė Kristen Stewart. Kiti komisijos nariai yra aktorė Golshifteh Farhani (Iranas / Prancūzija), režisierė Valeska Grisebach (Vokietija), režisierius Radu Jude (Rumunija), aktorių atrankos direktorė ir prodiuserė Francine Maisler (JAV), režisierė Carla Simón (Ispanija) ir režisierius Johnnie To (Kinija).