Kasmet prieš didžiąsias žiemos šventes savivaldybė organizuoja Padėkos dieną, kurios metu „Pagarbos lašais“ apdovanojami kraštui nusipelnę žmonės. Prieš praėjusias Kalėdas buvo pagerbti septyni rajono gyventojai, kurie sa­vo darbu, visuomenine veikla daro mūsų gyvenimą įdo­mesnį bei prasmingesnį.

Viena apdovanotųjų – Pajūrio bibliotekininkė, Pajūrio bend­ruomenės valdybos narė Ra­sa Griškienė. „Pagarbos lašas“ jai atiteko už miestelio kul­tū­ros paveldo saugojimą bei puoselėjimą, kūrybingą bibliotekinę veiklą, vietos bendruomenės telkimą, netradicinių renginių organizavimą, tradicinių amatų puoselėjimą, pagalbą Pajūrio „Bočių“ bendrijai ir prasmingus darbus gimtajam kraštui.

Pajūrio biblioteka pasitinka jaukumu bei ramybe su knygų pilnomis lentynomis, kompiuteriais, spaudos leidiniais. Užtenka vietos ir įvairiems dirbiniams, kuriuos bendruomenės žmonės edukacijų metu čia ir gamina.

„Bibliotekoje dirbu nuo 2010 metų. Pakeičiau savo mamą, ilgametę bibliotekininkę Mariją Samuolienę. Esu pajūriškė, čia gimusi, užaugusi, grįžusi atgal po studijų. Čia ištekėjau, čia mano gyvenimas. Po pamokų atlėkda­vau pas mamą į biblioteką, štai ant tų seniūnijos laiptų dainas traukdavau. Pažįstu kone visus miestelio žmones, o jie yra ypa­tingi – technikumas, paskui profesinė technikos mokykla paliko daug išsilavinusių, inteligentiškų žmonių, kurie išugdė nemažai savo pasekėjų. Tad visa ši bendrija atriša rankas ir mintis darbui – žmonės patys pamėtėja idėjų, geranoriškai priima pasiūlymus. Drįstu sakyti, jog esu bendraujanti, empatiška, aplinkui matau daug gerų, nuoširdžių žmonių, su kuriais miela dirbti“, – džiaugiasi Rasa.

Moteris sako kūrybiškumą paveldėjusi iš močiučių.

„Mamos mama, kilusi iš Aukš­tupių (Tauragės r.), buvo audėja, ten dar tebėra ir audimo stak­lės – prisimenu, kaip maža ant jų supdavausi. Tėvelio ma­ma iš  Jurbarko rajono garsėjo kaip puiki gaspadinė. Austi aš neišmokau, buvau dar per maža, o štai maisto gamyba labai atpalaiduoja“, – pasakoja mo­teris.

Pasak Rasos, pirmoji jos įgyta specialybė – meninis siuvinėjimas rankomis ir mašina. Beje, siuvamoji taip pat stovi bibliotekos lentynoje ir laukia, kada šeimininkė panaudos ją kokiai nors edukacijai.

„Bibliotekininko darbas seniai nebėra vien knygų išdavimas, tačiau man labai svarbu, kad žmonės ateina – lankytojai, skaitytojai ar kaip juos pavadinsi. Bet kokiais rūpimais klausimais. Koronaviruso protrūkis, pastarojo meto beprasmės mirtys, visa negera informacija žmones labai sukrečia. Stengdamasi padėti jiems atgauti ramybę pasiūlau vienokią ar kitokią knygą, kad sudomintų, nuslopintų negatyvias mintis. Svarbiausia ir maloniausia yra bendravimas, kai žmogus demonstruoja nuoširdumą ir to paties tikisi iš tavęs. O bib­lioteka išminties turėjo visais laikais, tai yra niša, kur lankytojui turi būti miela, smagu, šilta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Džiaugiuosi, jei man pavyksta tai sukurti, o didžiausias įvertinimas yra žmonių dėkingumas.

Mane bibliotekininko profesija išlaiko, bet nelaukiu, kol kas nors išties ranką – norint susikurti jaukumą, labai daug priklauso nuo paties noro, požiūrio, pastangų. Žinoma, gąsdina visko mažinimo tendencija. Štai uždarė kaimuose medicinos punktus, nors jie žmonėms buvo išties reikalingi. O biblio­teka nėra ta instancija, kuri teiktų žmogui vaistų. Šiuo metu Pajūrio seniūnijoje veikia trys bibliotekos: Pajūrio, Žvingių ir Jomantų. Tad turime daug dirbti, įrodyti, jog esame reikalin­gi“, – sako ilgametė bibliotekininkė.

Dauguma Pajūrio bibliotekos lankytojų, anot Rasos, yra vyresnio amžiaus žmonės.

„Pamažu praeina prieš kurį laiką kilęs knygų skaitymo internetinėje erdvėje bumas, net ir jaunesni grįžta prie tradicinių. Aš nebuvau tuo susigundžiusi. Mano dukra bandė, tačiau suprato, kad popierinės knygos skaitymas daug malonesnis. Man taip pat smagu įsitaisyti su knyga lovoje ar terasoje, jausti knygos kvapą, lapų šnaresį. 

Beje, anksčiau bibliotekoje bu­vau įrengusi žaisloteką, kur po pamokų ateidavo vaikai, žaisdavo, paaugę atnešdavo savo žaislus – taip su jais atsisveikindavo. Tačiau bibliotekos patalpa labai nedidelė, kai susirenka gausesnis būrys, net oro trūksta. Tad kuomet vienas vaikas nualpo, žaislotekos turėjome atsisakyti“, – apgailestauja bib­liotekininkė.

Moteris sako, kad ji nejaustų pilnatvės ir pasitenkinimo, jei­gu ne nuolatos bibliotekoje rengiamos edukacijos. Ir suskaičiuoja, jog 2022-aisiais jų buvo net penkiolika. Nors po koronaviruso pandemijos žmonės truputį atsiribojo nuo renginių, o gimnazija turi savo bazę mokinių veiklai organizuoti, visgi Rasos vedamos edukacijos svarbos ir dėmesio nepraranda. Moteris sako, jog bib­liotekoje prie stalo gali susėsti 12–15 žmonių, bet ateina mokinių klasės po 20–30 vaikų.

„Jeigu vyresnio amžiaus žmonės renkasi žinodami, ko nori ir ką pamatys bei ko išmoks, tai vaikus reikia sudominti, patraukti. Džiaugiuosi, kad jie yra drąsūs, nebijo klausti, aiškintis. Skatinu juos jaustis laisvai – tai kūryba. Ir pa­ti savo darbe jaučiu laisvę, patogumą, pasitenkinimą. Dėl to ir namo grįžtu su geromis emocijomis. Ten laukia ir mano jau 83-ejų tėvukas, uolus knygų mylėtojas, sodininkas. Jo dėka so­de priveista visokių augalų, tad vasarą tenka suktis ypatingai sparčiai. Laikas lekia, bet jeigu jo nejauti, tai labai gerai“, – įsitikinusi Rasa.

Apie įvairias edukacijas ji gali kalbėti be perstojo. Ne tik kalbėti, bet ir demonstruoti. Štai įsigijo popieriaus karpymo mašiną, veikiančią preso principu. Įdėjus tarp volų spalvotą popierių bei peiliuką su ornamentais, pasukus rankeną pirmyn atgal, gaunamas gražios formos kiauraraštis. Taip galima pasidaryti sveikinimo atviruką, jeigu nori, dar papuošti blizgučiais. Kitas variantas – spalvotą popierių spausti su šablonu: išeina iškilus ornamentas. Patiems mažiausiems, darželinukams, sako Rasa, labai patinka dekoratyvinis skylamušis – jiems, vos pasiekiantiems stalą, reikia, kad viskas gautųsi čia ir dabar.

„Priemonių edukacijoms sten­­giuosi įsigyti iš anksto. Vaikš­čiodama po parduotuves, turgus, pastebiu ir pamatau reikalingų daiktų. Internetinėje erd­vėje mokausi įvairių technikų – tai labai palengvina darbą“, – atvirauja Rasa.

Tačiau tik išlavintas, įgudęs žvilgsnis gali pamatyti, kas yra naudinga vienai ar kitai veiklai – tuo neužsiimančiam žmogui šie daiktai nesako visiškai nieko. 

Kiekvienos edukacijos metu Rasa stengiasi, kad dalyvaujantieji joje išsineštų kažką mielo, ką galėtų panaudoti dovanai, savo buičiai papuošti ar pan. Ypatingai visi domisi margučių dažymu prieš Velykas – marginimui vašku buvo skirta net dešimt edukacijų. Čia vėl viską reikia pritaikyti pagal dalyvių amžių.

„Pagarbos lašo“ apdovanoji­mas skirtas man, bet tai yra bend­ras mano, „Bočių“ bend­rijos, bendruomenės darbas ir il­ga­metė veikla. Galiu pasi­džiaug­­ti, jog 2022-ieji man bu­vo labai dosnūs padėkų bei įver­tinimo. Tačiau kiekvienoje veik­loje svarbiausia yra bend­rys­tė – nebūtinai į edukaciją atėjęs žmogus turi kažką daryti, užtenka pokalbio, bendravimo, buvimo kartu. Tai visiems suteikia gerų emocijų, džiaugsmo, ir jaučiuosi gerai, jeigu sugebu tai jiems duoti“, – sako bibliotekininkė.

Mums besikalbant, į biblioteką užsuka pajūriškė Teresė Ge­čienė, anot Rasos, vaikščiojanti enciklopedija. Penkerių metukų, sudegus namui, su tėvais atsikėlusi į dvarą, sako regėjusi dvarininkę Povstanskienę, ku­ri ją dar saldainiais vaišinusi. Mo­teris gali papasakoti visą Povs­tanskių dvaro istoriją, dvarininkų šeimos narių likimą. O užsukus į tame pačiame seniūnijos pastate įsikūrusį Pajūrio bend­ruomenės muziejų, pristato išskirtinius koklius bei langines iš to paties dvaro, pasakoja, kad antrame jo aukšte stalių dirbtuves buvo įsirengęs jos tėvas. Ir dar vienas išskirtinis muziejaus eksponatas – telefonas, kuris, sako, net iš Indijos atkeliavęs.

„Man labai smagu užeiti į bib­lioteką, nes tai yra traukos vieta, visada esame laukiami, o mū­sų Rasa – nuostabus žmogus“, – tikina Teresė, pridurdama, kad ji jau geriau eisianti ir leisianti ramiai pasikalbėti, nes ją nutildyti esą nelengva...

Eksponatų muziejuje – pačių įvairiausių. Rasa sako, jog viskas vietinių žmonių sunešta, ir tai įrodo jų didelį pasitikėji­mą, jog visa tai pasitarnaus, kad ateinančios kartos žinotų, kaip gyveno mūsų proseneliai. Tad edukacijų metu Rasa vaikams pristato „skalbimo mašiną“ – kultuvę, „lygintuvą“ – kočėlą, rankų nugludintą medinę atidaromą muilinę... O kur dar daugybė medinių įvairių dydžių šaukštų, samčių, liktarnų, šukų linams šukuoti. Siuvinėtų „šukinių“, takelių, staltiesių, pagalvių užvalkalų. Antikvarinių indų. Maldaknygių, iš kurių dar propromočiutės melsdavosi, kryželių, šventųjų skulptūrėlių. Dar gri­felinės lentelės – tai kaip ir sąsiuvinis, kuriame vaikai anuomet raides rašydavo. Dar Tū­bu­čių kaime kasant bulves žmonių rasta žalvarinė apyrankė. Notariškai patvirtinti dokumentai, pieštas žemės planas. Ciga­rečių be „mundštukų“ banderolės popierius. Galima vardinti ir vardinti...

„Esame kaip viena šeima: sueiname, geriame arbatą, bend­raujame. Bendrystė – gražiausias jausmas, vienijantis žmones. Minčių turiu daug, neabejoju, kad pajūriškiai palaikys.

Palaiko ir mano šeima – vi­si įpratę, kad mama užsiėmusi, kad jos nuolat reikia laukti. Tačiau supranta. Gražiai kažkada pasakė mano klasioko mama: jeigu namuose nerūksta dūmai, tai juo­se nėra šilumos. Todėl dėko­ju už supratimą vyrui, sūnui, dukrai. Svarbiausia – visai bendruome­nei, „Bočiams“, su visais dalijuosi „Pagarbos lašo“ apdovanojimu.Kad tik sveikatos būtų – darbų ir idėjų dar daugybė“, – sako Pajūrio bibliotekininkė R. Griš­kienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.