Pirmojoje asmeninėje Laimos Juditos Bazienės parodoje „Veidai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje eksponuojama keramika ir piešiniai – būsimų kūrinių eskizai. M. K. Čiurlionio meno mokyklą baigusi ir 1991 m. skulptūros specialybę Vilniaus dailės akademijoje įgijusi menininkė savo kūrybos pašaukimą realizuoja daugiausia keramikos darbais, kurie raiškos priemonėmis ir medžiagomis artimi skulptūrai. Juk keramika, anot dailininkės – archajiškiausias menas, jungiantis ugnies, vandens, žemės ir oro stichijas.

„Mano darbe svarbiausia tuščios erdvės, – teigia menininkė. – Reikšminga tai, ko nėra. Tai galima gretinti su poezija, kurioje svarbu tai, kas nepasakyta.“ Įkvėpimo dailininkė ieško gamtoje, istorinėje praeityje, žmogaus jausmų pasaulyje. Jos skulptūrinės kompozicijos pasižymi mąslumu ir susikaupimu, nukreiptos į vidinių būsenų kaitą. Jau gerą dešimtmetį parodose pristatoma keramika stilistiškai mažai keitėsi, darbuose jaučiamas skulptorės mąstymas. Šamotinis molis, iš kurio lipdomi kūriniai – patvarus, atlaiko aukštą degimo temperatūrą, tinka apibendrintos formos skulptūrinėms kompozicijoms, suteikia dirbinio paviršiui tvirtumo, rupumo, savotiško nedailumo – o tai lemia individualus rankų prisilietimas ir siekis priartėti prie gamtos, kurioje nerasi dviejų vienodų objektų.

Kūryboje gamtos formos sužmoginamos: akių žvilgsnis ir veidai skverbiasi pro struktūriškai aiškų ornamentinį ažūrą („Praeitis. Regėjimas“, 2007; „Aidas“, 2010; „Saitai“, 2016), kriauklių spiralės ir nugludinti gamtiniai dariniai užsibaigia žmonių veidais („Kriauklės sapnas“, „Minčių antika“, abu 2012). Tarsi lede įšalusi gulbė sustingsta raštų pynėse („Giesmė“, 2009), iš tąsios masės į viršų kyla moters veidas („Deivė“, 2016), jau kitame darbe ši materija paverčiama žmogaus pėdsakais („Žingsniai į atmintį“, 2014). Formos personifikavimas – natūralus, neprikišamas, išaugęs iš gebėjimo bet kuriai formai įpūsti gyvybę. Menininkės kūryba prisiliečia prie universalių būties amžinybės ir laikinumo, pradžios ir pabaigos, žydėjimo ir vytimo priešpriešų.

Laima Judita Bazienė tarsi keliauja po platųjį pasaulį ir po epochas, stengdamasi egzotiškose civilizacijose ar istoriniuose kultūros perioduose įžvelgti ką nors artima savo sielai: architektūros statinio siluetą, ornamentą, moters tipažą. Kūriniuose jauti gamtos ir istorijos refleksijas, reiškiamas į mūsų pasąmonę giliai įsirėžusiais baltiškais ir universaliais simboliais, raštais, motyvais.

Dailininkei įtaką daro viduramžių dailė, lietuvių kilmės meno istoriko Jurgio Baltrušaičio (1903–1988) medievistikos tyrimai, jo fantastinių būtybių grylių metamorfozių ir transformacijų studijos. Tačiau viduramžių menininkai pasitelkė šias būtybes norėdami išgąsdinti, perspėti, o dailininkei jie yra priemonė šiandienos žmogaus mintims ir daugiasluoksnei esybei reikšti.

Darbuose ryškus ornamentinis pradas, jie dažnai grįsti iš bendros žmonijos praeities išsaugotais archajiniais ženklais, simboliais, architektūros formomis. Dailininkė mėgsta senosiose kultūrose dažnus spiralių, stačiakampių, apskritimų motyvus, istoriniams statiniams būdingas arkas ir labirintus, tačiau tai baltiškos ir lietuviškos spiralės, labirintai, arkos, amuletai, kuriuose jauti mūsų krašto dvasią.

Menininkė neseka istorine geometrinių formų semantika, jų prasmė individuali, sklindanti iš kūrinio idėjos ir asmeninio emocinio nusiteikimo. Kartais sumanymas grindžiamas taisyklingu geometriniu ornamentu, menančiu viduramžių paveldą, tačiau šie raštai keičiami, jiems suteikiama nauja traktuotė, jie išplėtojami iki augalų („Paslaptis“, 2007; „Laiko žvilgsnis“, 2008), paverčiami amorfiška mase ar savita architektoniška struktūra („Amuletas“, 2009; „Labirintas“, 2011; „Tuštuma“, 2015).

Istorinio ornamento ar gamtinio darinio konkretumas nėra siekiamybė, šiomis formomis improvizuojama, jos keičiamos ar sužmoginamos, tampa metaforomis, kelia asociacijų su laiko tėkme ir istorijos paliktais pėdsakais. Ornamentinis ažūras, kuriantis šviesos ir šešėlio žaismą, atrodo paslaptingai, žadina vaizduotę, traukia pro plokštumos ertmes žvelgti gilyn, sukuria intrigą tarp jausenų trapumo ir tvirtos medžiagos, besipriešinančios būsenų subtilumui.

Metaforiškų kūrinių išviršinis paprastumas, nulemtas architektoniškos visumos, tėra menamas, iš tiesų jis slepia prasmės paieškas, gilinimąsi į žmogaus sielos paslaptis. Darbai visuomet grįsti labai specifinėmis keramikos priemonėmis. Lipdyti tokius įtaigius, verčiančius stabtelėti kūrinius galima tik jaučiant formą ir gerai pažįstant molį. Kūryboje autorė derina menininkės ir dizainerės talentus – neretai jos mintyse subrandinta ir eskizuose išsiliejusi kūrinio vizija tikrovėje virsta ne tik raiškiu, bet ir racionaliai sukonstruotu, technologiškai nepriekaištingu dirbiniu, galinčiu tarnauti ir kaip žibintas, vaza („Pokalbis“, 2007) ar dėžutė.

Be keramikos, menininkė piešia, tapo, fotografuoja, yra sukūrusi sienų tapybos. Tokį įvairiapusį interesų lauką lemia profesinė veikla – jau kelis dešimtmečius ji dirba dailės mokytoja, ir pedagoginiame darbe tenka imtis dailės, fotografijos bei meno istorijos.

Ir žemiškai paprasta, ir sudėtinga, prisiliečianti prie žmogiškosios būties – tokių asociacijų kelia Laimos Juditos Bazienės kūryba.