LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vilniuje tęsiasi didžiausias valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginys – Dainų šventė. Kiek dabartinei kartai ir moderniai valstybei yra aktualus tokios Dainų šventės, kokią ją turime, turinys? Kiek tai iš tiesų sena mūsų nacionalinė kultūrinė tradicija? Ar ne metas pajudėti Dainų šventės koncepcijos moderninimo link?
Apie tai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės dr. NERIJOS PUTINAITĖS, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės Lietuvos kultūros skyriaus vedėjos dr. AIDOS SAVICKOS ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento GINTARO RINKEVIČIAUS komentarai.
Dainų šventė sovietmečiu – disciplinuojantis renginys
Docentė dr. N. Putinaitė, primindama pirmąsias Lietuvoje prieškariu rengtas Dainų šventes, sakė, kad iki sovietmečio jų teturėjome tris: 1924, 1928 ir 1930 metų. Ir po 1930-ųjų renginio, kurį, pasak pašnekovės, tuomečiai kompozitoriai bei organizatoriai laikė nepavykusiu, nutarta kitą tokią šventę surengti tik tuomet, kai bus iš tiesų pasiruošta. Pašnekovės tikinimu, su tuo susijusių bėdų kilo, nes mūsiškiai kompozitoriai visada lygindavosi su estais ir latviais, kurių analogiškos šventės turi daug senesnes tradicijas.
„Iki 1940 metų taip ir nepavyko suorganizuoti respublikinės Dainų šventės, – sakė dr. N. Putinaitė. – Sovietmečiu ji buvo perimta kaip tam tikras mobilizacijos projektas ir transformuotas taip, kad taptų centriniu masinės kultūros renginiu. Dainų šventės buvo rengiamos kas penkerius metus, ir visas laikas iki renginio pradžios buvo skiriamas pasiruošti, vykdavo gausybė regioninių mažų dainų švenčių, patikrinimų, peržiūrų. Didžioji dalis meno saviveiklos Lietuvoje buvo šliejama prie Dainų šventės, o pati meno saviveikla mobilizuojama.“
Kalbėdama apie Baltijos šalių tokių švenčių skirtybes, mokslininkė teigė, kad Lietuvai daugiau nei Estijai ir Latvijai buvo būdingas unifikuotas repertuaras.
„Tai buvo didelis renginys, disciplinuojantis per dainų ir šokių repertuarą patį tautiškumą. Jau nekalbu apie tai, kad buvo pradėti masiškai pagal šablonus gaminti tautiniai kostiumai. Žinoma, buvo bangų, kai į autentiką buvo žvelgiama laisviau, ji išryškinama, bet tai vis tiek buvo centralizuotas totalitarinio režimo renginys, tautinius sentimentus ir jausmus kreipęs į labai aiškią vagą. Būdavo išravimos visos netinkamos dainos, kad sovietinis režimas parodytų džiaugsmingą sovietinę liaudį ir socialistinio turinio kultūrą“, – sakė dr. N. Putinaitė.Po karo, tęsė pašnekovė, dar buvo daugiau dainuojama liaudies dainų, tačiau vėliau buvo kuriamos vadinamosios tarybinės liaudies dainos – ne tokios griežtai ideologizuotos, bet labai specifinės nuotaikos, atskleidžiančios džiaugimąsi sovietine tikrove.
„Tai galima vadinti švelniąja ideologizacija, kuri daug mažiau pastebima už kietąją ideologizaciją. Tokios šventės apskritai transformavo ir kultūros suvokimą“, – tvirtino dr. N. Putinaitė.
Organizacinė inercija, žmonių sentimentai ir tradicionalistinė visuomenė
Paklausta, kodėl taip greitai toks reiškinys, iš esmės smarkiai nepakeitęs turinio, iš totalitarinio režimo įsiliejo į demokratinės valstybės gyvavimą, kodėl taip sparčiai transformuotas į tautinę šventę, politizuotas ir susietas su svarbiausiais Lietuvos istorijos įvykiais, docentė dr. N. Putinaitė mato keletą priežasčių.
„Pirma, perėjus į demokratiją daugelis valstybės struktūrų išliko, jos tiesiog perkeltos. Kartu perkelta ir šios šventės milžiniška rengimo struktūra. Suveikė lėčiausiai besikeičianti kiekvienai politinei santvarkai organizacinė inercija. Juk žmonės, dirbę ankstesnėje struktūroje, suinteresuoti išlaikyti darbą“, – svarstė pašnekovė.
Antra priežastimi ji įvardijo žmonių sentimentus: „Tie, kurie dalyvaudavo tokiose šventėse, tiesiog neatsimena ideologinių dalykų arba juos laiko tik duokle režimui. Žmonės džiaugdavosi tautiniais dalykais, kad ir kiek mažai jų sovietmečio Dainų šventėse būdavo. Sentimentai, tik pozityvūs prisiminimai labai stipriai veikia ir nepaiso jokių racionalių išvedžiojimų.“
Trečia priežastis, dr. N. Putinaitės manymu – lietuvių charakteris, labiau tradicionalistinė lietuvių visuomenė.
„Prie daugelio sovietmečiu sukurtų dalykų buvo prikabinta būtent tradicinė lietuvių kultūra. Dabar žmonės to gal ir nebeatpažįsta, bet tai galima atsekti analizuojant sovietmetį, kas buvo sukurta ir kas iš karto buvo vadinama tradiciniu dalyku, – aiškino docentė. – Ir prie Dainų šventės prilipo žodis „tradicinis“. Manau, vienas lietuvių visuomenės bruožų – pagarba tradicijoms, ir, jeigu minima tradicija, vadinasi, turi ją tęsti. Mūsų visuomenė atsigręžusi ne į naujumą, o į tradiciją. Turbūt tai tam tikros tapatybės spragos, nesaugumas, kad, jeigu prarasi tradiciją, vadinasi, prarasi save.“
N. Putinaitės teigimu, šią tradiciją įtvirtina ir Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas – tai vadinama paveldu, kurį reikia saugoti, ir įstatymas tai daro. Yra labai įvairių retorinių formuluočių, aiškino pašnekovė, rodančių, kad ši šventė pirmiausia yra saugotina, visų pirma turinti būti plėtojama kaip tradicija, kurios negalima keisti. „Nors Dainų švenčių tradicija kaip tradicija nėra sena, ji sukurta sovietmečiu, o trys šventės iki jo negali būti vadinamos tradicija“, – tvirtino dr. N. Putinaitė.
Tradicija stabdo?
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės nuomone, žodis „tradicija“ užblokuoja norą atsiverti ir padaryti šią šventę novatorišką šiame kontekste.
„Manau, magiškas žodis „tradicija“ ir lemia tokios šventės, kokią turime, tolesnį plėtojimą, – svarsto dr. N. Putinaitė. – Tautinis bendruomeniškumas sovietmečiu buvo smarkiai transformuotas, visi ryšiai tarp žmonių buvo naikinami, ir, nors toks renginys, atrodo, jungia visuomenę, bet ar taip yra iš tiesų? Kultūros, įvairovės pasiūla dabar yra milžiniška, žmonių skonis pasikeitęs. Gali suvokti, kad tai yra tradicija, kurią reikia palaikyti, bet vertinant estetiniais ir pasitenkinimo kriterijais gali būti, kad įdomiausi dalykai yra netradiciniai, susiję su naujovėmis.“
Kalbėdama apie tradicijos kuriamą stabdį siekti naujumo, dr. N. Putinaitė prisiminė lenkų sociologo Piotro Sztompkos mintį, kai apie posovietinę visuomenę jis kalba kaip posttrauminę. Žmonės, pereidami iš sovietmečio į dabartinę tikrovę, turėjo visiškai pakeisti galvojimą, pertvarkyti gyvenimą, dėl to patirdami traumą anksčiau veikusius reiškinius perėmė ir pavertė ritualais, kuriuos nuolat yra priversti vykdyti.
Pašnekovė Dainų šventės kontekste įžvelgia naujų dalykų, naujų žmonių, unifikuoto repertuaro atsisakymo poreikį: „Manyčiau, šis poreikis didelis, juo labiau ir organizatoriai stengiasi padaryti šį renginį patrauklų net pagal tradiciją. Išlaisvinti kai kuriuos dalykus visiems būtų į gera, nes pasaulis nestovi vietoje.“
Kaip Dainų šventę vertina visuomenė
Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės Lietuvos kultūros skyriaus vedėja dr. A. Savicka, paprašyta pakomentuoti, ar nevertėtų į Dainų šventę pažvelgti novatoriškiau, teigė, kad 2014 metais atliktas Dainų šventės reprezentatyvus pilotažinis Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas nerodo tokios būtinybės. Tyrimo metu apklausti 1005 respondentai nuo 18 iki 75 metų amžiaus iš skirtingų Lietuvos regionų, skirtingų tautybių, išsilavinimo. Jų buvo prašoma apibūdinti savo įsitraukimą į Dainų šventės renginius ir jos svarbos suvokimą.
Pasak dr. A. Savickos, tai pirmasis ir kol kas vienintelis atliktas toks tyrimas nepriklausomoje Lietuvoje, parodantis Lietuvos gyventojų bendrą Dainų šventės vertinimo paveikslą.
Paaiškėjo, kad asmenų, kartą ar kelis dalyvavusių kaip atlikėjai Dainų šventėje, buvo apie 15 proc. Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkės įsitikinimu, mūsų šalies mastu tai esąs gana aukštas rodiklis, turint omenyje, kiek apskritai Lietuvoje yra į kultūrinę veiklą įsitraukusių žmonių.
Kitas tyrime nagrinėtas aktualus klausimas – Dainų šventės renginių stebėjimas. „Ar Jūs asmeniškai stebite Dainų šventės renginius?“ teigiamai atsakė net 62 proc. respondentų. Dauguma jų – net 76 proc. – teigė dažniau ar rečiau pasižiūrintys renginius per televiziją, 10 proc. – dalyvaujantys renginiuose, kiti – sekantys informaciją apie šventę žiniasklaidoje.
„Įdomu, kad tarp tų, kurie vienokia ar kitokia forma išreiškė susidomėjimą Dainų šventės renginiais, daugiau yra aukštesnio išsilavinimo, gaunančių didesnes pajamas asmenų, daugiau miesto gyventojų. Tarp daugiau stebinčiųjų renginius – vyresnių žmonių, gyvenančių mažesniuose miesteliuose“, – minėjo dr. A. Savicka.
Teiraujantis nuomonės apie įsimintiniausius renginius, kaip absoliutus lyderis minėta Dainų diena, tada – Dainų šventės atidarymo koncertas, eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką.„Tai tokie ilgamečiai renginiai, nuo kurių ir gimė Dainų šventės tradicija“, – sakė pašnekovė. Mažesnio susidomėjimo (10 proc. respondentų), kaip rodo tyrimas, sulaukė naujovės: pavyzdžiui, praėjusioje šventėje pirmą kartą organizuotos Teatro, Amatų dienos.
Apklausos dalyviai, paprašyti spontaniškai atsakyti, kokia pirmoji asociacija kyla išgirdus pavadinimą „Dainų šventė“, absoliučia dauguma akcentavo masiškumą ir linksmybes: „šventė“, „linksma“, „masiška“, „dainuojama“. Į klausimą, kuo Dainų šventė svarbi Lietuvai (buvo pateikti atsakymo variantai), žmonės kalbėjo, kad tai kultūrinio paveldo puoselėjimas (65 proc.), jaunimo auklėjimas patriotine dvasia, tautos vienijamas, o tai, kad tai pramoga žiūrovui – pabrėžė iki 30 proc. respondentų.
„Mūsų visuomenėje vyrauja samprata, kad Dainų šventė yra visų pirma mums, Lietuvos gyventojams, skirtas renginys, kad jo misija yra auklėti, puoselėti, vienyti“, – teigė dr. A. Savicka.
Į klausimą, ar galime didžiuotis Dainų švente pasaulyje, užtikrintą „taip“ pasirinko 47 proc. apklausos dalyvių, „greičiau taip“ – 35 proc., bendras pozityvus vertinimas – 82 proc.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkės nuomone, nors kartais pliekiame save, kad tai viena, tai kita reikėtų daryti kitaip, kartais nereikia pamiršti pasidžiaugti tuo, ką turime gera: „Atlikus tyrimą ir gavus rezultatus buvo smagu, kad visuomenė Dainų šventę vertina kaip tai, kuo visa tauta gali didžiuotis.“
Šiuolaikinę lietuvių kultūrą tyrinėjanti mokslininkė mano, kad su inovacijomis kultūrinio paveldo srityje reikėtų būti labai atsargiems, nes iškyla rizika iškreipti Dainų šventės esmę.
„Jeigu stengsimės perdėtai įtikti masiniam skoniui arba komercializuoti renginius, galime nuslysti į šoną ir prarasti tai, ką iš tikrųjų UNESCO įvertino ir už ką tokios šventės buvo įtrauktos į paveldą, – kalbėjo dr. A. Savicka. – Kita vertus, Dainų šventės nėra nekintančios ar senamadiškos, nėra taip, kad jos metų metus organizuojamos vienodai. Atliktas visų švenčių repertuarų tyrimas – apskaičiuota, kad apie 80 proc. repertuaro yra naujas. Ir šių metų Dainų šventės organizatoriai skelbia informaciją, kad 40 proc. Dainų dienos repertuaro sudaro nauji kūriniai. Šiuo požiūriu galima sakyti, kad Dainų šventės tradicija ir yra naujumas, atsinaujinimas.“
Bet reikia nepamiršti ir kito dėsningumo – maždaug pusę repertuaro sudaro folkloro kūriniai, liaudies dainos, aranžuotos, pritaikytos masiniam atlikimui, o pusę kitų – patriotinio turinio dainos. „Tokia tradicija. Ir jeigu staiga pulsime prie popkultūros kūrinių, kils grėsmė neišsaugoti šventės dvasios. Jos pagrindas ir pasaulinis įvertinimas pirmiausia kyla iš daugiatūkstantinio chorinio dainavimo, kuris ir kuria ypatingą atmosferą. Ir visi dalyvavusieji šventėje, susiėmusieji už rankų supranta, ką tai reiškia“, – mintimis dalijosi dr. A. Savicka.
Vis dėlto pašnekovė mato erdvę inovacijoms – tai renginių nušvietimas žiniasklaidoje ir transliacijos: „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija įstatymu yra įgalioti garantuoti Dainų šventės renginių transliacijas. Tai jie daro, tačiau transliacijų kokybė jau nebeatitinka šiuolaikinių žiūrovų poreikių, tai rodo ir su kiekviena švente krintantys transliacijų reitingai. Čia tikrai matyčiau ir dinamiškesnio vaizdo, ir įdomių komentarų, žaismingumo, išskirtinių šventės dalyvių istorijų papasakojimo galimybių – pasitempti tikrai yra kur. Prisiminkime kad ir neseniai vykusias ir tiesiogiai transliuotas karališkąsias vestuves – tuokart studijoje transliaciją komentavo net keletas specialistų, aptarusių ir etiketo niuansus, ir tradicijas, ir aprangą bei daugybę kitų dalykų.“
Dainų šventės visada buvo skirtos susiburti
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius, kurio diriguojama roko opera „Eglė“ atidarė šiųmetę Dainų šventę, mano, kad Dainų šventės turinio moderninti nereikėtų, nes Dainų šventė – tai tradicija.
„Tradicijos puoselėjamos, kai jos išlaikomos tokios, kokios yra – skleidžiančios lietuvybę, susibūrimo ir susivienijimo džiaugsmą, nacionalinio pasididžiavimo džiaugsmą. Dainų šventės visada buvo tam skirtos – kad žmonės susiburtų ir kartu dainuotų. O ar dainuoja truputį moderniau, ar tradiciškiau, autentiškiau – nepradėsime juk ieškoti tokio dainavimo, koks buvo prieš 300 metų. Dainų šventėje prasmę gyventi turi ir tautosakos, ir patriotinės dainos. Tiesiog kad tai būtų kuo šventiškiau, kuo gražiau ir kuo nuotaikingiau. Ir kad būtų geras oras. Nematau jokių priežasčių keisti Dainų šventės koncepciją, nes tradicijos – geras dalykas. Pažvelkime į dideles šalis, kad ir į Didžiąją Britaniją ar JAV, kur kai kurie dalykai irgi yra labai tradiciniai. O Lietuvoje toks yra ir turėtų būti Dainų šventė“, – kalbėjo maestro G. Rinkevičius. Jurgita Jačėnaitė
