Veronikos Raulinaitienės namuose sklando ypatinga dvasia. Kiekviena jų kertelė išpuoselėta darbščios ir energija spinduliuojančios moters rankų. Pati šeimininkė teigė, kad jokios paslapties šiuose neapčiuopiamuose dalykuose nėra, ir paminėjo tik tai, kad kiekvieną darbą ji atlieka su meile.
Išmoko kruopštumo
Ukmergėje gyvenanti Veronika pasakojo, kad mama nuo mažens vaikus pratino prie įvairaus darbo. Tekdavo daržus nuravėti ir žiemą upėje skalbinius išskalauti. „Mama buvo siuvėja, todėl manęs, kaip vyriausiosios dukros, prašydavo apmėtyti įvairių audinių kraštus. Ji mokė mane kantrumo ir aiškino, kad pradėtą darbą visada reikia užbaigti. Jei negražiai atlikdavau darbą, tekdavo išardyti ir vėl viską iš naujo daryti, todėl stengdavausi to išvengti“, – prisiminė V.Raulinaitienė.
Studijuodama Pedagoginiame institute, Veronika dar labiau patobulino siuvimo ir mezgimo įgūdžius, sukaupė nemenką savo darbų albumą, ne vieną darbą atliko už kurso drauges. „Turėjau vieną silpnybę: adata surinkti nubėgusias kaproninių kojinių akis. Kurso draugės man jų prinešdavo daug. Sutvarkydavau didžiausią kalną kojinių“, – mintimis į studijų laikus nuklydo buvusi ilgametė pedagogė, technologijų mokytoja. V.Raulinaitienė džiaugėsi, kad visos jos trys seserys ir vienintelis brolis taip pat pasuko pedagogų keliu. „Mano didžiausia aistra – nerti vąšeliu. O štai broliui patinka drožinėti. Kiekvienais metais mes visi susitinkame tėviškėje – Tytuvėnuose. Brolis visada pamalonina seseris dovanomis – šaukšteliu, šakute, lopetėle“, – sakė Veronika. V.Raulinaitienė mėgstamam užsiėmimui – nerimui vąšeliu – skyrė daugiau nei 40 metų. Ji teigė, kad nerti dabar – vienas malonumas, nes prekyboje yra labai didelis siūlų pasirinkimas. „Anksčiau gaudavau lininių siūlų, kurie atstodavo aukso gabalą. O dabar yra visko, ko tik širdis geidžia, ne tik parduotuvėse, turgavietėse, bet ir internete. Noriu pabrėžti, kad neriant būtina naudoti kokybiškus siūlus, nes iš prastų siūlų ir gaminys bus prastas“, – sakė mezgėja.
Nuolat eksperimentuoja
Veronika yra išmokusi įmantriausių raštų, tačiau idėjų nėriniams ji ieško naujausiuose žurnaluose, mėgsta eksperimentuoti. Jos rankose gimsta ne tik miniatiūriniai darbeliai, bet ir solidūs gaminiai. Rankdarbių meistrė tikriausiai sunkiai suskaičiuotų, kiek pirštinių, palaidinių, megztinių, švarkelių, suknelių yra nunėrusi. „Abiem dukroms Rasai ir Žydrai vidurinės mokyklos baigimo proga buvau nunėrusi baltas linines sukneles. Netradicinę dovaną – lininę stulą – padovanojau kunigui, dirbančiam Islandijoje. Daug mano darbų iškeliavo į Norvegiją, Prancūziją ir kitas šalis“, – sakė V.Raulinaitienė. Prieš Kalėdas Veronika iš labai plonų siūlų neria angeliukus ir snaiges, todėl jie atrodo tarsi tikri. „Pirmuosius angeliukus nėriau iš siūlų „Iris“. Jų figūrėlės buvo didelės, sparnus ir kepurėles mezgiau atskirai. Žinoma, man jie buvo gražūs ir mieli, tačiau dabar nemadingi. Todėl perkūriau juos ir neriu savaip. Neriu ne tik baltus, bet ir raudonus angeliukus“, – sakė pašnekovė. V.Raulinaitienės kūryboje svarbios ir įvairios servetėlės bei staltiesės. „Į savo darbus įkomponuoju medžiagų gabalėlius, labai patinka linas. Ėmiausi ir peltakiavimo bei siuvinėjimo darbų. Kartais norisi įgyvendinti naują mintį ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Padaryti darbelį – lengva, bet labai svarbi apdaila – standinimas, lyginimas“, – pasakojo Veronika. Ar auksinių rankų meistrė galėtų įvardyti mėgstamiausią kūrinį? V.Raulinaitienė atsakė, kad ne, nes visi darbai jai yra mieli, juose – širdies šiluma. Retsykiais Veronikai užeina ūpas pamegzti ir virbalais.
Kiti įvairūs pomėgiai
V.Raulinaitienė ne kartą eksponavo savo kūrybos darbus parodose. Nemenką dalį jos kolekcijoje užima senąja dažymo technika – vašku – išmarginti velykiniai kiaušiniai. Šis marginimas – Veronikos mamos palikimas. Iki šiol ji mena kiekvieną anapilin iškeliavusios mamos rankos judesį ir piešinį. „Sekcijoje laikau mamos, liaudies meistrės, dovanotus margučius, kuriems apie 30 metų. Mama visada prieš Velykas dovanodavo kiaušinių. Šios dovanos mums suteikdavo daug džiaugsmo ir malonumo“, - mintimis į praeitį nuklydo Veronika. Moteris prisiminė, kaip jos šviesaus atminimo tėvelis paruošdavo natūralius dažus kiaušiniams dažyti. Juodai spalvai išgauti buvo naudojama juodalksnio žievė ir surūdijusi geležis, rudai – svogūnų lukštai. „Anksčiau dažymui vašku reikėdavo skirti daug laiko. Dabar šiam darbui atlikti turime puikias sąlygas: pasidedame ant elektrinės plytelės indą su vašku ir dirbame, dirbame. Labai svarbu įrankis, kuriuo marginami kiaušiniai. Aš naudoju paprastą pagaliuką, į kurio galiuką yra įsmeigta adatėlė su galvute“, – pasakojo moteris. Veronika savo patirtimi, kaip marginti kiaušinius, ne kartą dalijosi su jaunąja karta. Ji džiaugėsi, kad ugdytiniai pamokose įgijo stiprių įgūdžių ir pamėgo rankdarbius. Kai kuriems šios pamokos atvėrė kelius į savo verslą.
V.Raulinaitienė atviravo, kad ji labai mėgsta darbuotis sode, ruošti išaugintas gėrybes. „Kai ateina pavasaris, negaliu atsispirti pomėgiui sėti, ravėti, puoselėti sodą. Dabar sode daugiau šeimininkauja dukra, o aš turiu kelias lysveles daržovių, prieskonių, vaistažolių“, – sakė buvusi pedagogė. Jos kolegės, viešėdamos Veronikos bei Romualdo Raulinaičių sodyboje įvertindavo ypatingą švarą ir tvarką, kiekvieną kruopščiai prižiūrėtą lysvę. Draugės mėgdavo pašmaikštauti, kad Veronika neva nieko neveikia, o tik laukia, kada kokia piktžolė išdygs.
Veronika gyvenimo neįsivaizduoja ir be dainos. Ji prisimena pirmąją nedrąsiai sudainuotą lopšinę ir visus festivalius, vykusius ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Ukmergės kultūros centro mišriajame chore „Vyturys“, kuriam vadovauja Antanas Pocius, V.Raulinaitienė dainuoja nuo pat pirmos jo įsikūrimo dienos. Šį pavasarį minėtas kolektyvas švęs 40 metų jubiliejų. Veronika dainuoja ir duetu su kolege Emilija Butvilavičiene. Jų repertuare – daug dainų, tačiau mėgstamiausia skamba taip: „Mes ateinam į žemę ne mirti, mes ateinam gyventi ir dirbti, mes ateinam dainų padainuoti ir žole po langais sužaliuoti...“