LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Senosios Lietuvos miestų ir miestelių fotografijos – unikali ir svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Svarbų indėlį čia įnešė ir kuklūs provincijos fotografai, kurių biografijos mažai žinomos, o jų likimai dažnai tragiški. Vienas jų darbėniškis Elijahu Bruckus.
Emory universiteto, įsikūrusio JAV Atlantos mieste, profesoriaus, Darbėnų istorijos tyrinėtojo Eriko Goldsteino, apie E. Bruckų ir jo šeimą suteikusio daug vertingos informacijos, žiniomis, jis gimė 1902 metais Leibos Bruckaus ir Šifros Švat šeimoje. Į Darbėnų miestelį L. Bruckus galėjo atvykti iš Palangos, kur gyveno plati žydų Bruckų giminė, davusi pasauliui istoriką ir politiką Julių Bruckų (1870–1951 m.), 1922 metais išrinktą pirmojo Lietuvos Seimo nariu, ir žinomą ekonomistą Borisą Bruckų (1874–1938 m.). L. Bruckus vertėsi mėsos prekyba, jo pavardė skelbiama 1931 metais išleistame leidinyje „Visa Lietuva“, Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše, gyveno Skuodo gatvėje, 25 numeriu pažymėtame name. Be E. Bruckaus, šeimoje augo 1904 metais gimęs brolis Motelis, miręs 1922 m., ir sesuo Ela, gimusi 1907 m. 1919 m. mirus jų motinai, tėvas L. Bruckus vedė antrą kartą ir dar susilaukė keleto vaikų. Iš Mažeikių į Darbėnus atvykęs Abrachamas Isakas Pekelis, čia vedęs E. Bruckaus mamos seserį Chaya, buvo pirmasis Darbėnų profesionalus fotografas, dirbęs nuo 1910 metų iki savo mirties 1921 metais. XIX–XX a. turtingesnieji darbėniškiai fotografuotis vykdavo į Klaipėdą ar Palangą, kur jau dirbo profesionalūs fotografai. E. Bruckus, būdamas paaugliu, daug laiko praleisdavo A. I. Pekelio fotosalone, stebėjo jo darbą, mokėsi fotografijos pagrindų. Lietuvai 1918 metais atgavus nepriklausomybę ir apgynus ją nuo svetimų kariuomenių invazijos, šalies vidaus gyvenimas normalizavosi, vystėsi ekonomika, žemės ūkis, kultūra ir švietimas, gerėjo žmonių gyvenimas. Fotografija tapo perspektyviu amatu, kurio galėjo mokytis kiekvienas kūrybingas, meninių sugebėjimų turintis ir už mokslą galintis susimokėti žmogus. Mažuose miesteliuose gyventojų skaičius negarantavo solidaus uždarbio, tad fotografams tekdavo vykti pagal iškvietimus į gretimus kaimus ar miestelius, o pasiekusieji profesinio meistriškumo tapdavo žinomais, kas garantuodavo ir stabilias pajamas.
Fotografo profesija tarp kūrybingų žydų buvo gana populiari. Žemaitijoje, Telšiuose, jau nuo 1894 metų dirbo savo fotosaloną čia įkūręs Chaimas Kaplanskis (1860–1935 m.), Plungėje nuo 1905 metų Mendelis Berkovičius (1880–1941 m.), pas kurį profesinių paslapčių mokėsi vienas žinomiausių Žemaitijos fotografų, Kretingoje ir Palangoje dirbęs Ignas Stropus (1885–1959 m.) bei kt. Įgyti profesionalaus fotografo profesiją nebuvo lengva. Mokslas trukdavo kelerius metus, kainavo nepigiai – 400–500 litų, o garsesni fotografai prašydavo ir daugiau. Mokinys už darbą pradžioje užmokesčio negaudavo. Įgijus šiek tiek teorinių žinių, tekdavo mokytis retušavimo darbų apdirbant pozityvus, vėliau negatyvus. Čia praversdavo ir meniniai polinkiai, gebėjimas piešti. Tik išmokus buvo pereinama prie kopijavimo technologijos įsisavinimo ir tik tada jau buvo leidžiama dirbti su fotoaparatūra. Baigiant mokslus buvo laikomas egzaminas, vertinimui pateikiant autorines nuotraukas. 1921 metais, mirus A. I. Pekeliui, devyniolikmetis E. Bruckus paveldėjo jo fototechniką ir fotoarchyvą, tad tolimesnis jo, kaip fotografo, gyvenimas buvo nulemtas. Tikėtina, kad tada jaunasis Elijahu dar nebuvo visiškai subrendęs dirbti savarankiškai, nes jo profesinė veikla prasidėjo apie 1923–1924 metus, kai tie keleri metai galėjo būti skirti profesinio meistriškumo tobulinimui pas labiau patyrusius Žemaitijos fotografus. Šiandien nežinome, ir kur buvo įsikūręs jo fotosalonas. Palangoje gyvenanti Birutė Mončytė-Turauskienė (gim. 1927 m.) savo archyve išsaugojo nuotrauką, kurioje 1926 metais įamžinti jos vyresnioji sesuo Bronė (gim. 1924 m.) ir brolis Antanas (gim. 1921 m.), tapęs žinomu skulptoriumi.
Nuotraukos antroje pusėje įspaustas antspaudas „Fot. Bruckus Darbėnai“. Iš jos matyti kukli fotosalono aplinka, ant paprastos medinės kėdės sustatyti vaikai, už jų kiek susiraukšlėjęs popierinis dažytas fonas, menka gėlių puokštė. Tokia nelengva buvo pradžia. Trumpam pas fotografą įsiamžinti užsukę žmonės nepagalvodavo, kiek kruopštumo ir darbo reikalauja pati paprasčiausia fotografija, jos retušavimas, pagaminimas, daug laiko praleidžiant prie raudonos šviesos, mažai vėdinamoje patalpoje. Gerbdami savo profesiją ir gerą vardą to meto fotografai darė pakankamai tobulas nuotraukas, kurių kokybė visus stebina ir dabar, praėjus beveik 100 metų. Netrukus E. Bruckus tapo populiariu ir žmonių mėgstamu Darbėnų bei Šventosios apylinkių fotografu, įamžinusiu ne tik šio krašto žmones, bet ir istorinius įvykius bei pokyčius. Išlikusios gana retos jo darytos nuotraukos rodo, kad jis neapsiribojo vien fotosalonu, bet daugiau stengėsi fotografuoti gamtoje, įvairioje aplinkoje, žmonių susibūrimuose, religinių bendruomenių ir organizacijų šventėse. Jis įamžino Šventosios uostą, siaurojo geležinkelio Darbėnai–Šventoji tiesimą ir kitus įvykius. Jau legenda yra tapusi 1928 metais jo daryta nuotrauka „Darbėnų žydai Vasario 16-osios šventėje“, kurioje įamžinti žiemiškai apsirengusių darbėniškių gausus būrys miestelio centre prie trispalvės ir valstybės herbo švenčiantys savo nepriklausomos valstybės dešimtmetį.
„Valio – Lietuva“ – užrašyta ant plakato lietuvių ir hebrajų kalbomis. Iškalbinga ir istoriškai vertinga neseniai Darbėnų krašto istorijos tyrinėtojos mokytojos Editos Gliožerienės pastangomis, surasta 1928 m. daryta fotografija, kurioje darbėniškiai akmenimis grindžia savo miestelio centrinę aikštę.
Įamžindamas svarbius savo krašto įvykius, E. Bruckus suprato, kad ateityje tai pasitarnaus žmonėms, jų šalies istorijos ir gyvenimo pažinimui. Jis vienas iš retų Lietuvos fotografų dalį savo fotografijų ženklinęs fotografiniu būdu darytu užrašu – metrika su savo pavarde, Darbėnų miestelio pavadinimu ar fotografijos vietos, laiko ar aplinkybių aprašymu. E. Bruckus buvo kviečiamas įamžinti ir valdžios įstaigas, visuomenines, religines bei politines organizacijas jų susibūrimų bei švenčių metu. Darbėnų senbuvio Antano Juškos (gim. 1934 m.) archyve išlikusi XX a. trečiajame dešimtmetyje žiemos metu daryta Darbėnų valsčiaus viršaičio, jo pavaldinių valsčiaus kaimų seniūnų ir tarnautojų nuotrauka, kurioje jie įsiamžinę apsirengę žiemiškais rūbais, ant batų apsiavę guminiais kaliošais, galvas prisidengę kepurėmis. Kukliame E. Bruckaus fotosalone žmonės išliko tokie, kokie jie buvo ir gatvėje.
Marijampolėje gyvenantis buvęs šio miesto policijos komisariato viršininkas Skirmantas Andriušis, kolekcionuojantis prieškarines Lietuvos policijos ir kariuomenės fotografijas, pasidalino dviem E. Bruckaus fotografijomis iš savo kolekcijos, kuriose įamžinti ant traktoriaus sėdintis eilinis policininkas su uniforma ir žemesniosios policijos mokyklos baigimo ženklu bei 1929 metų Darbėnų policijos ir Šaulių organizacijos susirinkimo dalyviai ir jų svečiai, šventinę dieną įsiamžinę prie Darbėnų policijos punkto. E. Bruckus stengėsi savo klientus džiuginti ir naujomis, iki tol nematytomis fotografijų formomis, nelauktais siužetais. Darbėniškės Liucijos Šimkutės-Jakubauskienės (gim. 1939 m.) archyve išlikusi unikali nuotrauka, kurioje grupė jaunų žmonių nufotografuoti sugulę pievelėje šalia geležinkelio bėgių, pravažiuojančio garvežio, traukiančio krovininius vagonus, fone. Prieš savo vestuves 1937 m. sausį, 1936 metų vasarą jaunieji Juzefa Pakalniškytė ir Juozas Šimkus su savo bičiuliais pas E. Bruckų užsakė išskirtinę nuotrauką ir nebuvo nuvilti. Tai profesionali, geros kokybės ir išskirtinio siužeto fotonuotrauka, įrodanti, kad tuo metu ir Lietuvos provincijoje dirbo kūrybingi, puikūs savo amato ir profesijos žinovai.
E. Goldsteinas pasidalijo ir, jo nuomone, fotografo motinos Š. Švat Bruckus fotografijos kopija, kurią prieš kurį laiką jis surado pas Jeruzalėje gyvenusią E. Bruckaus pusseserę Sarą Pekel Šaked. Fotografijos apačioje hebrajiškai parašyta, kad ji mirė 1919 metų birželio 13 dieną, taip pat parašyta ir E. Bruckaus metrika. Tikėtina, kad tai senos jo mokytojo A. I. Pekelio fotografijos kopija, kurią jis, būdamas jau profesionalus fotografas, padarė savo motinos atminimui.
1941 metais Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, E. Bruckaus, kaip ir kitų žydų, laukė tragiškas likimas. Jis kartu su kitais Darbėnų žydais vyrais buvo nužudytas 1941 metų birželio 29 dieną, kai jo šeimos nariai: žmona Chava (gim. 1902 m.), sūnus Abrachamas (gim. 1934 m.), sesuo Ela bei šiandien nežinomi jaunesnieji broliai ir seserys nužudyti kiek vėliau. Sunaikinus Darbėnų žydų bendruomenę, be pėdsakų dingo ir unikalus keletą dešimtmečių kauptas fotografo kūrybinis stiklo negatyvų archyvas, neišliko ir paties fotografo atvaizdo, nors viltis, kad jį pavyks kada nors rasti, ir išlieka. Deja, sunkiais karo ir pokario metais, senos fotografijos žmonių nebuvo vertinamos.
Po karo, bijodami sovietinės valdžios represijų, žmonės naikino pasitraukusiųjų į Vakarus ar pasirinkusių rezistentų kelią, fotografijas, daug jų pražuvo ir tremiant žmones į Sibirą bei sovietmečiu, naikinant kaimus ir keliant žmones į kolūkines gyvenvietes. Keista ir liūdna, kad tarp žmonių dar gyvuoja nuostata, kad senas fotografijas, kurios nebedomina artimųjų, reikia sudeginti. O juk senosios fotografijos – reikšminga šalies istorinio-kultūrinio paveldo dalis. Jos padeda geriau pažinti savo krašto istoriją, praėjusį laikmetį, atkurti praeities įvykius. Laiko tėkmei nenumaldomai bėgant, svarbu surinkti išlikusias senąsias fotonuotraukas, jas išsaugoti ateities kartoms.
Norisi tikėti, kad ateityje Darbėnų metraštininko E. Bruckaus fotonuotraukos ras savo vietą miestelio muziejuje, o jo ir garbingos Darbėnų žydų bendruomenės atminimas bus įamžintas.
Romualdas Beniušis
