Kovo 13 d. sukako130 metų, kai Šiaulių apskrityje, Joniškyje, gimė garsi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja, skaučių vadė ir pedagogė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958 m.). Ta proga, manau, verta prisiminti ir priminti visuomenei talentingos lietuvių inteligentės S.Kymantaitės-Čiurlionienės nuveiktus darbus Lietuvos švietimo ir kultūros srityse.

Išskirti fonelyje

Sofija Kymantaitė gimė bežemio bajoro šeimoje. Tėvas Leonas Kymantas buvo puikus pasakorius, mėgęs tautosaką, mokėjęs kalbų, išsilavinęs žmogus, motina Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė mėgo dainuoti. Tikėtina, kad meniška tėvų prigimtis labai paveikė dukters charakterio ir polinkių formavimąsi. Materialiai šeima vertėsi sunkiai. Taip jau susiklostė Kymantų gyvenimas, kad 1893 m. teko persikelti gyventi į Kulius (Kretingos apskr.) pas kleboną Vincentą Jarulaitį (motinos brolį). Klebonas pasiūlė svainiui ūkininkauti klebonijos ūkyje, mama padėjo šeimininkauti klebonijoje. Kunigas V.Jarulaitis globojo mažąją Sofiją, leido ją privačiai mokytis bendrų lavinimosi dalykų ir muzikos, vėliau ji mokėsi Palangos pradžios mokykloje mergaitėms.

1898 m. Kuliuose Sofija susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Dvylikametė mergaitė jau gerai mokėjo skaityti ir rašyti lenkiškai, truputį rusiškai, tačiau lietuviškai skaityti ir rašyti nemokėjo. Taip J.Tumas-Vaižgantas tapo pirmuoju Sofijos lietuvių kalbos mokytoju. Toliau Sofija Kymantaitė mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją bei literatūrą.

Jaunystės metai

1907 m. S.Kymantaitė iš Krokuvos grįžo į Lietuvą ir netrukus, J.Tumo-Vaižganto paskatinta, įsitraukė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pradėjo dirbti „Vilties“ redakcijoje, rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą, recenzavo knygas. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė. Būdama vos dvidešimt vienų metų, ji dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą. „Mums reikia mokytis, kurti mokyklas“, – iš tribūnos skelbė jaunoji oratorė S.Kymantaitė. Vilniuje per pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymą S.Kymantaitė pirmą kartą pamatė būsimą vyrą kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875–1911 m.). Po metų antrą kartą jie susitiko Vinco Kudirkos 50-mečio minėjime. Iškilmių metu S.Kymantaitė skaitė pranešimą apie didįjį Lietuvos patriotą – „Tautiškos giesmės“ autorių, o M.K.Čiurlionis skambino pianinu kūrinius. Užsimezgusi draugystė virto ilgais pasivaikščiojimais Vilniaus gatvėmis, kurių metu S.Kymantaitė mokė M.K.Čiurlionį lietuvių kalbos. Gramatikos mokė iš J.Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikos“, išleistos Tilžėje 1901 m. Tikėtina, kad M.K.Čiurlionio sulietuvinimas – būtent S.Kymantaitės nuopelnas. Vėliau tie pasivaikščiojimai-pamokos suliepsnojo visomis ryškiausiomis meilės spalvomis... 1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje S.Kymantaitė ir M.K.Čiurlionis susituokė. Tai buvo legendinė pora – labai išsilavinę, talentingi, lygiaverčiai partneriai. Profesinėje veikloje jie vienas kitam darė didelę įtaką. Tada tai buvo labai retas atvejis. Gal net vienintelis... 1909 m. vasarą Čiurlioniai praleido Plungėje pas Sofijos mylimą dėdę kunigą V.Jarulaitį (1900–1910 m. jis buvo Plungės klebonas, Rietavo dekanas). Tai buvo pati laimingiausia ir kūrybingiausia jaunos poros meilės vasara. Konstantinas nutapė 20 paveikslų, sukūrė muzikos etiudų, Sofija rašė straipsnius tema „Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos visuomenę“. Manau, kad tos vasaros prisiminimus S.Kymantaitė-Čiurlionienė širdyje nešiojo visą gyvenimą...

S.Kymantaitė-Čiurlionienė savo namuose su pussesere mokytoja Ona Tamulaitiene, dukra Danute Zuboviene ir anūke Dalia Zubovaite (Kaunas, 1956 m.).

Pedagoginio darbo pradžia

1911 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune. Prasidėjo ir tikrai nelengvas naujas gyvenimo etapas. 25 metų jauna moteris buvo priversta sau ir savo dukrytei ieškoti pragyvenimo šaltinio. Netrukus gavo mokytojos vietą lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ įkurtuose mokytojų kursuose, kur pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Visada atsakingai ruošdavosi pamokoms, ieškojo įvairių dėstomosios medžiagos pateikimo būdų, formavo šio dalyko dėstymo metodiką. (Beje, šiais metais minime 110-ąsias švietimo draugijos „Saulė“ įkūrimo metines (1906–1940 m.).

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai palietė kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimą. Teko trauktis į carinės Rusijos gilumą. Dalis tautiečių pasitraukė į Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą ir kitus didžiuosius Rusijos miestus. Dauguma Lietuvos inteligentijos ir moksleivijos susitelkė Voroneže. Čia vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas. 1915 m. Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą evakuotose berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijose dirbo garsūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, S.Kymantaitė-Čiurlionienė ir kt.

Persikėlusi su dukrele Danute į Voronežą, S.Kymantaitė-Čiurlionienė pradėjo mokytojauti Lietuvių mokytojų kursuose ir Lietuvių mergaičių gimnazijoje. Prasidėjo naujas pedagoginės veiklos etapas. Ji jau turėjo kelerių metų pedagoginę patirtį, todėl čia atvykusi drąsiai ėmė ieškoti naujų pedagoginio meno krypčių ir tai jai puikiai sekėsi.

S.Kymantaitė-Čiurlionienė „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatija“ (Voronežas, 1918 m.)

Tuo metu labai trūko vadovėlių lietuvių kalba. Daugelis lietuvių inteligentų ne tik dirbo pedagoginį darbą, bet ir rašė bei leido vadovėlius mokykloms. S.Kymantaitė-Čiurlionienė parengė ir išleido lietuvių literatūros vadovėlių ciklą, straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros“ (1913 m.), vadovėlį „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“ (1918 m.) ir „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją“ (1918 m.). Čia ji praktiškai laikėsi savo požiūrio, skelbto kartu su M.K.Čiurlioniu parengtoje ir išleistoje knygoje „Lietuvoje“ (1910 m.), kad į tautosaką ir literatūrą reikia žiūrėti kaip į meną... Ji pirmoji pradėjo naują lietuvių literatūros interpretavimo kryptį.

Nepriklausomoje Lietuvoje

1919 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė atvyko į Kauną ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje. Rengė chrestomatijas Kauno karo mokyklai. 1925–1938 m. Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Humanitarinių mokslų fakultete skaitė lietuvių kalbos kursą. Kiek laiko dėstė lietuvių kalbą Valstybės teatro Vaidybos mokykloje. Kas geriau galėtų apibūdinti S.Kymantaitę-Čiurlionienę kaip pedagogę, nei amžininkų prisiminimai?

S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo labai išsilavinusi moteris, mokėjo lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas. 1935 m. Vytauto Didžiojo universitetas ją komandiravo į Vakarų Europą pasižiūrėti ir susipažinti su gimtosios kalbos ir literatūros mokymu tų šalių mokyklose. Teko pabuvoti Šveicarijoje – Bazelyje, Berne, Ženevoje; Prancūzijoje – Lijone; Lenkijoje – Torunėjė, Varšuvoje, Krokuvoje ir ten įgyti vertingos pedagoginės patirties. Ji rinko medžiagą, skirtą lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikai, buvo pradėjusi ją rašyti ir tikėjosi išleisti. Vylėsi, kad tas darbas būsiąs pagrindas cenzo, leidžiančio dirbti aukštojoje mokykloje. Bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visus planus. S.Kymantaitės-Čiurlionienės pedagoginė veikla buvo intensyvi, ji aktyviai dalyvavo ir visuomenės gyvenime. Tai buvo vienintelė lietuvė moteris, dalyvavusi Lietuvos Vyriausybės delegacijoje Tautų Sąjungoje. Tautų Sąjungos posėdžiuose dalyvavo 1929–1931 m. ir 1935–1938 m. Dalyvaudavo ir tarptautiniuose moterų suvažiavimuose. 1930–1936 m. buvo vyriausioji Lietuvos skaučių vadovė. S.Kymantaitės-Čiurlionienės namuose Žemaičių g. vykdavo garsieji kalbos šeštadieniai, dar vadinami „Čiurlionienės šeštadieniais“, kur susiburdavo poetai, rašytojai, literatai, lituanistai. Iš tų „Čiurlionienės šeštadienių“ išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“ (1933–1941 m.), kurį 1933–1934 m. redagavo pati S.Kymantaitė-Čiurlionienė.

S.Kymantaitė-Čiurlionienė Voroneže 1916 m.

Susilpnėjus sveikatai, 1938 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė pasitraukė iš pedagoginės praktikos, bet visą likusį gyvenimą ji nenutraukė ryšių su jaunimu, nuolat lankydavosi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, skaitydavo paskaitas, bendraudavo su pedagogais ir aptardavo kilusias problemas, dalydavosi atsakingo rašytojos darbo patirtimi. Ji buvo įsitikinusi, kad tik didelė vidinė žmogaus kultūra ir erudicija yra tvirtas pamatas kovojant už šviesesnę ateitį., ji visada buvo dvasinio grožio šalininkė ir propaguotoja...

Rašytojos S.Kymantaitės-Čiurlionienės svarbiausią kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Paminėtini kūriniai: satyrinė komedija „Pinigėliai“ (1918 m.), komedijos „Vilos puošmena“ (1932 m.), „Didžioji mugė“ (1939 m.), dramos „Kuprotas oželis“ (1919 m.), „Aušros sūnūs“ (1923 m.), apysaka „Šventmarė“ (1937 m.), poemos „Giria žalioji“, „Mūsų jauja“, „Vaiva“ (1918 m.), pjesė-pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (1931 m.) ir kt. Už nuopelnus Lietuvai 1927 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus 2-osios rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.

Jūratė Jagminienė

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus darbuotoja