Rachel Deutsch-Ostermann gimė Taurogene 1889 metų spalio 24 dieną (pagal naująjį kalendorių lapkričio 11-ąją). Kiek ilgai ji gyveno mieste prie Jūros, neaišku, nors ir labai stengdamasis, nesuradau apskritai daugiau jokių detalių apie čia buvusius jos namiškius, tėvus. Labiausiai tikėtina versija, kad išvyko iš Taurogeno labai ankstyvoje vaikystėje. Tokią išvadą leidžia daryti faktas, kad 1914 metų birželio mėnesį ji jau baigė Vienos (Austrija) universiteto Filosofijos mokyklą ir įgijo vokiečių kalbos ir literatūros specialybę. O po pusmečio, gruodžio 10-ąją, apgynė vieną pirmųjų Austrijoje germanistikos srities filologijos mokslų daktarės disertaciją ir pradėjo dėstyti meno istoriją bei užsienio kalbas. Ištekėjo už solidžios Šveicarijos firmos inžinieriaus-mechaniko Teodoro Ostermano.

Deja, po aneksijos Austrijos valdžioje įsitvirtinus nacistams, 1942 metų liepos 14-ąją Rachelės Deutsch disertacija panaikinta remiantis tuo, kad žydė neverta vokiško universiteto akademinio laipsnio. Ir tik po devynerių metų, 1951 metų birželio 28-ąją, tiesa buvo atstatyta, mokslininkė iš Taurogeno atgavo garbingą savo vardą. Mirė 1963 metais. Atrodytų, pagrindiniai biografijos faktai aiškūs. Tačiau vis tiek lieka nesuprantama, kaip ji, gimusi Ostermann pavarde, universitete studijavo ir mokslininke tapo jau būdama Deutsch, o ištekėjo vėl už Ostermanno... Pagaliau keista, kad dukros, apie kurias kalbėsime vėliau, iki santuokų turėjo ne tėvo, bet motinos pavardes...

Judith Deutsch (kairėje) su komandos draugėmis. Tinklalapio marycronkfarrell.net nuotrauka

Tiesą sakant, ieškodamas informacijos apie Rachelę Deutsch, netikėtai atradau kitą žinomą žmogų ta pačia pavarde – 1886 metų rugpjūčio 1-ąją Taurogene gimusį Maksą Ostermaną. Neatmestinas variantas, kad jis galėjo būti labai artimas Rachelės giminaitis, gal net brolis, nes tolesni abiejų jų biografijų fragmentai lyg ir sutampa. O vienoje 1925–1928 metų Austrijoje užfiksuotoje nuotraukoje Rachelė su Maksu stovi greta.Vyriškis į Vieną atvyko 1890 metais. Baigęs Vienos universitetą, tapo solidžiu Austrijos mediku. Negana to, apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1912 metų iš Isako Segelio perėmė žurnalo „Ars medici“ leidėjo ir vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Jam vadovaujant, šis žurnalas tapo vienu reikšmingiausių vokiečių kalba ėjusių praktikuojantiems gydytojams skirtų medicinos leidinių. O Berlynas ir Viena, kaip žinia, buvo svarbiausi šios srities mokslo centrai. 1938 metais M.Ostermanas emigravo į Šveicariją, Bazelį, ir leido žurnalą Listalio miesto Liudino spaustuvėje. „Ars medici“ žurnalui Maksas vadovavo iki pat savo mirties Bazelyje 1967 metais. Reikšmingiausias jo darbas buvo keletą kartų perleistas „Ars medici“ diagnostikos-gydymo vadovas“.

Bet grįžkime prie Rachelės Deutsch. Kuklią, nors ir įspūdingą biografiją greičiausiai būčiau kada nors aprašęs greta kitų garsių iš Taurogeno kilusių asmenybių. Jeigu ne atsitiktinai surasta informacija apie jos dukras ir žentą. Šie visoje Europoje žinomi žmonės gal buvo girdėję apie miestą prie Jūros upės, gal ir ne. Tačiau manau, tauragiškiai būtinai turi apie juos išgirsti...

Teodoras ir Rachelė Ostermannai buvo užkietėję sportininkai – slidininkai, todėl natūralu, kad ir abi jų dukros pasuko sporto keliu. EWASC (Ester Vienna Swim Club) draudė žydų tautybės asmenims dalyvauti daugelyje Austrijos sporto klubų, todėl jos pradėjo treniruotis žydų klube „Hakoah Viena“, kur greitai laimėjo keletą plaukimo varžybų. 1918 metų rugpjūčio 18-ąją Vienoje gimusi Judith Deutsch į pasaulio sporto istoriją įėjo kaip 1935 metų Austrijos vidutinių ir ilgų distancijų plaukimo čempionė. Jai priklausė 12 Austrijos plaukimo rekordų.

Judith Deutsch. Tinklalapio dbs.bh.org.il nuotrauka

Judita buvo išrinkta geriausia 1935 metų Austrijos sportininke, o 1936-ųjų pradžioje kaip viena iš trijų geriausių tų metų sportininkų apdovanota Austrijos „Auksiniu garbės ženklu“ ir išrinkta atstovauti šaliai 1936 metų Berlyno vasaros olimpinėse žaidynėse. Negana to, laikyta viena realiausių olimpiados aukso medalių laimėtojų. Tačiau kartu, dalyvaudama varžybose, ji daug sužinojo apie žydų gyvenimą nacistiniame Trečiajame reiche. Todėl kartu su kitomis plaukikėmis Ruth Langer ir Luci Goldner, imtynininku Eriku Finksu bei dar dviem atletais, protestuodama prieš Adolfo Hitlerio politiką, atsisakė vykti į Berlyną pareikšdama: „Aš, kaip žydė, atsisakau dalyvauti varžybose žemėje, kuri taip gėdingai persekioja mano tautą“. Šis poelgis nepaprastai supykdė Austrijos sporto valdžią, kuri uždraudė plaukikėms dalyvauti visose varžybose. Tiesa, po tarptautinių organizacijų spaudimo R.Langer ir L.Goldner šis terminas sutrumpintas iki dvejų metų. Vėliau viena sportininkė pareiškė: „Aš negalėjau plaukti baseinuose, kuriuose ženklas „Šunims ir žydams įeiti draudžiama“ nuimtas tik Olimpinėms žaidynėms“.

Juditos sesuo Hanni, kaip Hakoah klubo atstovė, dalyvavo Vienoje priešolimpinėje fakelo uždegimo ceremonijoje. Žygiuojančius žydų sportininkus pasitiko tyla ir atvira neapykanta.

J.Deutsch emigravo į Palestiną, o netrukus tapo Izraelio čempione. 1939 metais Palestinoje ji ištekėjo už Bernhardo Haspelio ir, likus dienai iki Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją, atstovavo Žydų universitetui Pasaulinėje universiadoje.

O Austrijos sporto valdžia, keršydama jai, atėmė visus jos titulus ir uždraudė rašyti apie ją žurnaluose. Tik 1995 metais Austrijos parlamentas oficialiai atsiprašė J.Deutsch. Pats Austrijos plaukimo asociacijos prezidentas atvyko pas garsiąją sportininkę į Izraelį pranešti, kad  panaikintos prieš 60 metų pritaikytos sankcijos ir Austrijos rekordų knygoje grąžinti visi jos pasiekti rekordai.

Nacistams užgrobus valdžią Austrijoje, 1938 metų balandį Deutschų šeima paskui Judith irgi persikėlė į Palestiną. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sesuo Hanni įstojo į Britanijos armijos moterų pagalbines oro pajėgas ir čia susitiko savo būsimą vyrą karinių oro pajėgų karininką Džimį Lux. Po karo jiedu gyveno Anglijoje, o vėliau persikėlė į Izraelį ir įsikūrė Judith kaimynystėje.

Savo prisiminimus taurogeniškės Rachelės Deutsch duktė Judith papasakojo 2004 metais pasirodžiusiame ir daugybės pasaulinių kino festivalių apdovanojimų sulaukusiame filme „Watermarks“ („Vandens ženklai“). Šis filmas skirtas „Hakoah Viena“ plaukimo komandos istorijai ir garsiajam 1936 metų demaršui.

Deja, nesulaukusi premjeros, tų pat metų lapkričio 20-ąją Judith Haspel, būdama 86-erių, mirė Izraelio Herclijos mieste. Jos pavarde pavadinta viena šio miesto gatvė ir Vienos miesto tiltas.

Tačiau seserys Osterman ilgai negalėjo užmiršti priešiškumo, kurį ilgai jautė atvykusios į Izraelį, į šalį, kurią laikė sava. Tel Avivo autobusuose buvo iškabinti užrašai, prašantys nekalbėti vokiškai. Tačiau kitos kalbos šeima nemokėjo ir ilgai dėl to teko išgyventi nemalonius jausmus. Jas įžeidinėjo, kad bendrauja sava gimtąja kalba šalyje, kurią tėvas mokė mylėti...

Ne mažiau įdomi šešeriais metais vyresnio Judith sutuoktinio Bernhardo Haspelo gyvenimo istorija. Gimė jis prekybininko šeimoje ir tais pat metais tėvas Volfas Haspelas buvo perkeltas dirbti į Vieną. Septynis mėnesius visa šeima gyveno šiame mieste. Po to išvyko ir sugrįžo 1927 metais. Bernhardas vienerius metus mokėsi Vienos universiteto Teisės ir politikos mokslų fakultete, tačiau vėliau perėjo studijuoti mediciną. Po daugelio metų aiškino tai padaręs todėl, kad jau tada galvojęs apie emigraciją ir norėjęs būti mažiau priklausomas.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Bernhardas Haspelis tapo nacionalinės ledo ritulio komandos vartininku. Su komanda „Hakoah“ tris kartus iškovojo šalies čempionų vardus, du kartus laimėjo šalies taurę. 1937 metais tarptautinėse rungtynėse su Vengrija „Hakoah“ vartininkas Bernhardas Haspel buvo paskutinis Austrijos rinktinės žydų tautybės žaidėjas, nors kaip fanatiškas sportininkas dėl komandos praleido visą semestrą universitete. Antisemitizmas buvo to meto Austrijos sportininkų ir studentų kasdienis palydovas. Bernhardo žmona Judith po daugelio metų prisiminė: „Kai išeidavom iš dušo, merginos būdavo viduryje, vaikinai iš šonų, o boksininkai ir imtynininkai lydėdavo iš paskos“.

Po 1938 metų aneksijos dėl rasistinių motyvų vaikinas buvo priverstas mesti Vienos universitetą, bet po kurio laiko sugrįžo, nors visame Reiche ne arijams jau buvo uždrausta mokytis ir dirbti akademinėse įstaigose. Bernhardas vėliau prisiminė: „Aš buvau paskutinis žydas, apsigynęs Vienoje daktaro diplomą. Dekanas netgi nepaspaudė man rankos, tiesiog numetė dokumentą“. Tai buvo 1938 metų spalio 31-ąją, vos 10 dienų iki baisiojo Krištolinės nakties pogromo.

Netrukus Bernhardas emigravo į Palestiną. Jo būsimasis uošvis, Judith tėvas, sugebėjo nupirkti keletą studentiškų sertifikatų ir su vienu jų išvežė jauną gydytoją iš nacionalsocialistinės Vienos. Vėliau Bernhardas juokavo: „Neturėjau pinigų grąžinti skolą, todėl teko vesti“. Į vestuves buvo pakviesti visi Herlicijos Pituach rajono gyventojai, o jų tada buvo 24. Po to jaunoji balta nuotakos suknia su tėvu ėjo į kopas sodinti medžių, kurie gražiame parke tebežaliuoja ir šiandien.

Deja, Bernhardo tėvai nespėjo emigruoti. Tėvas 1939 metų spalio mėnesį pateko į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, kur po beveik metų buvo nužudytas. Motina mirė gete.

Kas susprogdino tiltą per Jūros upę?

O dabar – apie dar vieną Tauragės istorijos epizodą, iki šiandien apipintą įvairiomis versijomis – tilto per Jūros upę susprogdinimą. Kaip žinia, tokių sprogdinimų buvo du. Ir jeigu apie pirmąjį žinoma, kad per Pirmąjį pasaulinį karą (1915 metų kovo 15-ąją) jį likvidavo besitraukianti iš Taurogeno Rusijos kariuomenė, tai su antruoju iki dabar vis dar būta nemažai painiavos. Nepaisant to, kad internete galima rasti nuotraukų, kur užfiksuotos 1941 metais nugriauto tilto liekanos, kur puolantys vokiečių kariai stato laikiną pervažiavimą per Jūros upę, visažinė „Vikipedija“ ir toliau teigia, esą Vytauto Didžiojo tiltas stovėjęs iki 1944 metų, kai atsitraukdama Trečiojo reicho kariuomenė jį susprogdino atsargumo sumetimais. Rusų kariai greitai pasistatę laikiną medinį tiltą, po karo jis nugriautas ir pastatytas kitas medinis tiltas...

Kitame laikraštyje perskaitęs sužinai, kad, prasidėjus karui, sovietų kariai turėję ketinimų susprogdinti tiltą, tačiau nacių kariuomenės smūgis buvęs toks spartus, jog sovietai to padaryti nesuspėję. Tiltu naudotasi per visus vokiečių okupacijos metus, tačiau artėjo frontas iš rytų. 1944 metais, frontui judant į vakarus, atsitraukdama Trečiojo reicho kariuomenė strateginiais sumetimais sunaikinusi tiltą. Puolančiai Raudonajai armijai tiltas buvo svarbus, todėl kariškiai nedelsdami pastatė laikiną, ant žemų polių medinį tiltą. Būtų logiška, jeigu ne vienas paprastas klausimas – ką tokiu atveju 1941 metų birželio 22-ąją statė vokiečių kariuomenės inžineriniai daliniai – negi savo pačių susprogdintą tiltą?

Bene arčiausiai tiesos buvo senieji tauragiškiai, prieš aštuonerius metus vienam rajono leidiniui pareiškę dar meną, kaip pirmąją karo dieną tiltas per Jūros upę buvo susprogdintas. Tačiau jokių išlikusių archyvinių dokumentų ar rašytinių pasakojimų apie šį įvykį nesą.

Teisūs buvo šie žmonės dėl termino, teisūs ir dėl pasekmių, tačiau klydo, kad nesama įrodymų. Nežinau, ar tai, ką dabar pateiksiu skaitytojų dėmesiui, padės diskusijoje tašką, bet norėčiau pasiremti faktais, kurie pagaliau atskleis tikrąją tiesą.

***

Dar apie 1 valandą nakties 106-ojo pasieniečių būrio viršininkas L.Golovkinas gavo informacijos, kad Tilžės–Tauragės plentu prie sienos be šviesų priartėjo didelė sunkiosios technikos grupė. Jis apie tai pranešė 125-osios šaulių divizijos vadui ir savo pasienio būriui paskelbė kovinę parengtį. Prieš rytą užkardas ir būrio štabą sukrėtė uraganinė artilerijos ugnis. Iš karto nutrūko ryšys su komendantūromis. Vokiečiams Tauragė buvo labai svarbi kaip komunikacijos centras, per ją ėjo ne tik automobilių kelias, bet ir geležinkelis Tilžė–Šiauliai ir toliau į Rygą. Miestą, be pasieniečių, gynė minėtoji 11-ojo šaulių korpuso 125-oji šaulių divizija. Jai priskirtas 51-ojo korpuso artilerijos pulkas, turėjęs trisdešimt šešias 152 milimetrų haubicas, sudarė tolimojo veikimo artilerijos grupę, kuri netiko gintis nuo tankų puolimo. Haubicos labiau buvo skirtos naikinti vokiečių inžinerinius įrenginius prieš pėstininkų ataką. Priešo puolimą atremti mėgino du 125-osios šaulių divizijos pulkai – dešiniajame sparne 466-asis ir kairiajame 657-asis. Taip pat dešiniajame sparne, prie Pagramančio, gynybos pozicijas buvo užėmęs 165-asis, o piečiau, Jūros upės krante, 167-asis atskirieji kulkosvaidžių-artilerijos batalionai. Pagaliau tiesiogiai Tauragę gynė ir divizijoje suformuoti trys tokie batalionai.

Pagrindinę vokiečių armijos puolamąją jėgą sudarė 41-asis mechanizuotasis korpusas su dviem tankų ir motorizuotosios pėstininkų bei atskirai pėstininkų divizijomis.

Kaip vėliau prisiminė gyvi likę sovietų divizijos kariai, žemė maišėsi su dangumi. 466-ojo pulko vadas Š.Garipovas, pranešęs divizijos vadui apie didžiulius nuostolius, prašė jo leisti atidengti atsakomąją ugnį, bet aukštesniojo vado atsakymas buvo neigiamas. Vokiečių artilerija ilgiau nei pusvalandį nestabdoma daužė pulko dislokacijos vietą. Komanda atsakyti ugnimi buvo gauta tik po to, kai divizijos vadas pasitarė su korpuso štabu.

10 valandą ryto pagrindinės vokiečių kariuomenės pajėgos atsirado prie Tauragės. Didžiule prieštankine kliūtimi jiems tapo Jūros upė, ir tiltų išsaugojimas būtų buvęs didžiulė dovana.

Borisas Vertogradovas, 1941 06 22 susprogdinęs tiltą per Jūros upę Tauragėje. Tinklalapio bogatov.info nuotrauka

Po karo buvęs 125-osios šaulių divizijos 657-ojo šaulių pulko štabo viršininkas Nikolajus Zemlianskis pasakojo: „Pulko vadas įsakė (nors iš tikrųjų įsakė divizijos inžinerinės tarnybos viršininkas B.Vertogradovas, – red.) inžinerinės tarnybos viršininkui vyresniajam leitenantui Sergėjui Šilovui su pionierių būriu susprogdinti iš vakaro užminuotą Jūros tiltą... Tiltas ir kitos vietovės priešo buvo smarkiai apšaudomos iš kulkosvaidžių. Vykdydamas šią užduotį, S.Šilovas ir beveik visi būrio kovotojai žuvo“.

Tačiau šiuo tragišku epizodu istorija nesibaigė.

Kaip žinia, sovietinėje kariuomenėje karo metais už didvyriškus nuopelnus apdovanojama būdavo pagal aukštesniosios vadovybės pildomus apdovanojimo lapus. Neseniai pavyko rasti vieną tokį lapą, tiesiogiai susijusį su karo pradžia ir su Taurogenu.

Ten rašoma: „Majoras Borisas Vertogradovas Didžiojo Tėvynės karo fronte ėjo 125 šaulių divizijos inžinerinės tarnybos viršininko pareigas. 1941 metų birželio 26 dieną (tai klaida, kadangi tą dieną rusų kariuomenė buvo jau toli nuo Taurogeno, todėl turi būti 22 d., – red.) Taurogeno prieigose (pasienyje su Vokietija), priartėjus priešo tankų kolonai, vadovybės įsakymu susprogdino tiltą per Jūros upę ir padėjo divizijai įvykdyti užduotį. Priešo tankų kolona buvo sustabdyta šešioms valandoms, o mūsų daliniams atsirado galimybė pasirengti mūšiui. Šiame mūšyje majoras Vertogradovas buvo sunkiai sužeistas – jam nutraukė kairiąją ranką“.

Tokia sausa oficiali dokumento kalba. Iš tikrųjų gi situacija buvo skaudesnė. Nesuveikus sprogmenims ir žuvus beveik visiems minėtojo S.Šilovo pionieriams, pirmieji vokiečių tankai spėjo užvažiuoti ant tilto. Gelbėti padėtį ėmėsi pats Borisas Vertogradovas. Kai jis automobiliu per kulkų ir skeveldrų lietų priartėjo prie tilto, keturi tankai jau buvo miesto pusėje. Galingas sprogimas sukrėtė Taurogeną, tiltas, vadinęsis įspūdingu Vytauto Didžiojo vardu, susmuko. Keletui valandų sustojo ir spartus tankų kolonos šturmas. Tačiau majoras Vertogradovas pas saviškius nesugrįžo, tarnybos draugai vėliau rado jį kraujo klane be kairiosios rankos...

Ir kaip tipiškiausias sovietinės biurokratijos pavyzdys – tik 1945 metų balandžio 14-ąją pasirodė TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas, kuriuo B.Vertogradovas apdovanotas Tėvynės karo II laipsnio ordinu. Vėliau jam dar įteiktas Raudonosios vėliavos ordinas, tiesa, neaišku, kada ir už kokius nuopelnus. Po karo buvęs majoras vadovavo Rusijos Kirovo miesto sporto komitetui. Mirė sulaukęs vos 49-erių 1950 metais.

Kaip vėliau užfiksuota Vermachto 1-osios tankų divizijos kovos veiksmų žurnale, be penkiolikos ketvirtą (garsusis vokiškasis tikslumas), prasiveržusi per Taurogeną, divizija puolė Batakius: „Pirmąją puolimo dieną divizijai atkakliais ir sunkiais mūšiais pavyko įveikti Jūros upę, paimti Taurogeną ir pasiekti Ančią. Priešas pasitiko mus tik prie Jūros. Šią poziciją jis stengėsi išlaikyti visomis pajėgomis. Galinga priešo artilerija į rytus nuo Taurogeno trukdė persikelti per Jūros upę ir užimti miestą. 13.30 pavyko palaužti pasipriešinimą rusų, kurie gynėsi atkakliai ir savižudiškai. Jų atsitraukimas sudaro visiško pasimetimo įspūdį“.

Atskirus Tauragės miesto rajonus vis dar mėgino ginti 125-osios divizijos 657-ojo pulko kariai. Mūšiai vyko iki vėlyvos nakties, kovota dėl kiekvieno namo ir skersgatvio. Vokiečių motorizuoti pėstininkai kelią sau valėsi ugniasvaidžiais ir sprogstamaisiais užtaisais. Raudonarmiečiai buvo išstumti į miesto šiaurės rytinius pakraščius. Supamos iš dviejų pusių, dvizijos dalys atsitraukė į Tauragės–Skaudvilės miškus.