Skubėdamas dalyvauti kino festivaliuose, praleidau dviejų lietuviškų filmų premjeras. Pažiūrėjau abu dabar kino teatruose ir dalinuosi šviežiais įspūdžiais. Abu verta pažiūrėti.
„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“
Taip vadinasi Dovilės Šarutytės debiutinis vaidybinis filmas. Pagrindinė veikėja sužino, kad mirė jos tėvas. Drauge su mama ji organizuoja kuklias laidotuves. Apie tai ir yra visas kūrinys. Dažnai autoriai pasakojimo atskaitos tašku ima kažkieno mirtį. Tarkime, žūsta vaikas ir tėvai bando su tuo susitaikyti arba vaikai netenka tėvų ir bręsta be jų. Liga, traumos taip dažnai imami pradiniais įvykiais, jog žiūrovai ima raukytis – ir vėl?
D.Šarutytė ir jos scenarijaus bendraautoris Titas Laucius apie tai negalėjo negalvoti, bet surizikavo. Režisierė rodo savo pačios patirtį. Neseniai ji pati neteko tėvo ir papasakojo savo istoriją labai paprastu metodu. Paėmė savo šeimos mėgėjišką kroniką VHS kasetėse. Sukvietusi didžiausią būrį šiuolaikinių aktorių, nufilmavo dabartį, kaip kelio filmą. Organizuojant laidotuves, susitinkant su savo ir tėvo draugais. Sumaišė šiuos du ingredientus ir gavo keistai gražų filmą.
Lyg ir nieko naujo nesukūrė. Dabarties laikas, gedulas ir prisiminimai iš praeities, vadinamieji flešbekai (angl. flashback). Banalu, kaip uždavinys studentams.
Ne veltui sakoma, kad kiekvienas turi kurti tai, ką gerai žino. Net jei tai yra šimtus kartų matyta kasdienybė. Visi šimtai autorių kasdienybę išgyvena skirtingai. Esminė D.Šarutytės filmo kulminacija įvyksta, kai iš vaidybinių vaizdų susidūrimo su XX amžiuje filmuota šeimynine kronika gimsta kino poezija. Susimezga kinematografinis audinys, kurį lengva žiūrėti. Kaip gerti lengvą vyną.
Paskutinį kartą taip mėgavausi grynu kinu, kai 2017 metais žiūrėjau Tuniso kilmės režisieriaus Abdellatif Kechiche filmą „Mektoub, My Love: Canto Uno“. Režisierius ten 3 valandas atkūrė pajūrio diskoteką, kai dar neturėjome mobiliųjų telefonų. D.Šarutytės filmas nėra toks impresionistinis. Jame daug veiksmo vyksta bute, kambariuose, laidotuvių salėse. Erdvėse, kurios yra pabrėžtinai antiromantiškos. Tuo labiau stebina, kaip galima sukurti poetišką efektą.
D.Šarutytės filmo premjeroje lankėsi Vilniuje gyvenantis mūsų draugas Sergejus Loznica. Pasaulinio garso režisierius, kuris itin moka jausti kino archyvų magiją. Iš kronikų kurti įdomius pasakojimus. Jis labai džiaugėsi lietuvišku filmu. Ir tai suprantama.
„Ilgo metro filme apie gyvenimą“ pasirodo daug matytų ir labai žinomų aktorių: Nelė Savičenko, Kęstutis Jakštas, Vaidotas Martinaitis, Larisa Kalpokaitė, Viktorija Kuodytė. Tačiau atradimu šiame filme tapo Agnė Misiūnaitė, sukūrusi pagrindinį Dovilės vaidmenį. Iki šiol neturėjusi teatro ir kino patirties. Naujas veidas man ir visiems žiūrovams.
„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ turi patikti rumunų kino gerbėjams. Jis kuria naują turinį, gaivų piešinį apie prarasto laiko melancholiją. Drauge pagauna socialinį mūsų gyvenimo foną. Tiek netolimos praeities, tiek dabarties rūpesčių. Filme netikėtai daug humoro. Kartais net per daug, bet taip norėta atsikratyti nežiūroviško kino etiketės.
Kas bijo lietuviško siaubo?
Jonas Trukanas – kitas režisierius debiutantas. Pirmą kartą žiūrovams jis pateikė ilgo metro vaidybinį filmą ir nustebino. Sukūrė siaubo filmą „Rūpintojėlis“, kurio reklamas tikriausiai matėme visi. Kino kritikai pervažiavo šitą filmą su neigiamų recenzijų svoriu. Kino kūrėjų bendruomenė negailėjo komplimentų ir aš prie jos šįkart prisijungsiu.
„Rūpintojėlis“
yra neilgas siaubo filmas. Grynas žanras be jokių išlygų, atsiprašymų ir
slėpynių už autoriaus fantazijų. Tai yra labai sunkus pasirinkimas režisieriui.
2014 metais pasirodė nesėkmingas lietuvių siaubo filmas „Rūsys“, kopijuojantis „Paranormalius
reiškinius“. J.Trukanas yra antras režisierius, nepabijojęs eiti į sceną ir
išklausyti žiūrovų nuotaikų. Šitą poelgį tenka gerbti. Jei jis „Rūpintojėlį“ būtų
parodęs XX amžiuje, net ir jokios kritikos nebūtų nusipelnęs. Bėda, kad
interneto laikais visi pamatė ir išnagrinėjo geriausius ir blogiausius siaubo
žanro kūrinius.
Aš matau dvi siaubo filmo kryptis, kurių kontekste gimė J.Trukano filmas. Italų giallo arba slasheriai. Tai skerdynių filmai, kuriuose turinys ir net banali aktorių vaidyba nutylima dėl vizualios estetikos. Šių žanrų genijumi vadinamas Dario Argento buvo rimtas kino kritikas, bet sąmoningai kūrė vaikiškas pasakas apie maniakus, raganas, pragaro vartus. Jį vadina siaubo Viskončiu. Kraujas šiuose filmuose liejasi fontanais ir juos lydi naujų prasmių įgaunanti roko, moderni muzika. Tą matome ir J.Trukano filme, kuriame abiturientai važiuoja švęsti savo išleistuvių. Ten patenka į maniako pinkles. Juos gaudo, pjausto. Panelės klykia. Bet svarbiau už viską yra spalvos ir tapybiški kadrai. Jų galėjo būti ir daugiau.
Antroji siaubo filmų kryptis – labiau infantilių amerikiečių išvystyti paauglių siaubiakai (angl. teen horror). Juos kūrė Wesas Cravenas, kuris į siaubo filmo žanrą įvedė daug humoro ir paauglių gyvenimo tikrovės. Tuo metu, kai paaugliai ėmė sudaryti pagrindinę kino žiūrovų dalį. Atmetus mistiką ir nelogiškas žudynes, jo ir panašių režisierių filmuose įdomu pro rakto skylutę pažvelgti į jaunų žmonių slaptą gyvenimą: erotiką, pirmą meilę, draugystės išbandymus. Dažnai tai buvo tiesiog filmai apie brendimą, pavyzdžiui, „Košmaras Guobų gatvėje“, „Penktadienis 13-oji“, „Klyksmas“ ir kt.
Pagrindinė J.Trukano „Rūpintojėlio“ razina – jis yra labiau filmas apie tą paauglių brendimą, negu rimtas detektyvas su privalomais pagąsdinimais. Jame daug daugiau ar mažiau pasisekusių juokelių. Daug erotikos ir charakterių pokyčių per ekstremalius išbandymus. Tuo jis ir įdomus. Čia daug gerų jaunų veidų ir kūnų, iš kurių išsiskiria pagrindinio vaidmens atlikėjas Šarūnas Rapolas Meliešius. Iš pradžių jis vaidina nelaimingą katiną, o vėliau virsta satyriniu chameleonu. Turiu pripažinti, kad aktorius visą filmą išvengia falšo gaidų, nors tai atrodo neįmanoma misija.
Bėda, kad filme išsibalansuoja ritmas. Tarp ilgos įžangos ir labai trumpų skerdynių. Kontrastas tarp profesionalių aktorių vaidybos ir erotiškų statistų, kurie atrodo lyg reklamos intarpai be scenarijaus. Marijus Repšys taip visiems pažįstamas, kad nereikėjo jam duoti maniako vaidmens. Su medine kauke galėjo bėgioti bet koks tvirto sudėjimo kaskadininkas.
Atskiras komplimentas už pasijuokimą iš krepšinio kulto šiame filme.