Rašytoja, keturių knygų autorė Agnė Steponavičiūtė-Bausienė sako, kad skaitytojų mėgstamiausia jos knyga – erotinis romanas. Gal lietuvaitėms trūksta daugiau aistringų emocijų? Rašytojos planuose – dar vienas tokio paties tipo romanas.

Jau rašo ir penktą

Vasaros atostogos medžių paunksmėje, hamake, su šviežių uogų sauja ir meilės romanu rankose. Paprastas, lengvas ir greitas būdas ištrūkti iš kasdienybės, o tokias mini atostogas galima susirengti kiekvieną vakarą. Kėdainietė rašytoja A.Steponavičiūtė-Bausienė pasistengė, kad nepritrūktumėte vasariškų skaitinių, ir pristato naujausią, jau ketvirtąją savo knygą.

Agnės rašymo greičio pavydėti galėtų bet kas. Per metus išleistos keturios jos knygos, o dabar ji jau rašo penktąją.

Naujausia jos knyga „Juodųjų kaklaraiščių klubas“ jau sulaukė skaitytojų liaupsių. Vieniems tai buvo pirmoji perskaityta autorės knyga, kitiems – nekantriai lauktas autorės darbų tęsinys.

„Pirmoji mano knyga buvo išleista praėjusių metų vasario mėnesį. Visai neseniai leidykla pagaliau išspausdino ketvirtąją mano knygą, o aš pati dirbu prie naujo kūrinio. Parašiusi pirmąsias keturias knygas kiek sustojau. Nebuvo įkvėpimo, tiesiog nepavyko rašyti. Paskui gimė idėja, o svarbiausia, manau, kad naujausia mano knyga bus tęstinė ir skaitytojai sulauks antros jos dalies“, – pasakojo rašytoja.

Sužydėjo kaip mama ir kaip kūrėja

Nors rašytoja nesiliauja lepinti skaitytojų meilės romanais, jos gyvenime per paskutinius metus įvyko daug permainų – laukdamasi antrojo vaikelio, Agnė susirgo koronavirusine infekcija.

Nors pavyko išvengti komplikacijų, ligos eiga nebuvo lengva, o labiausiai jauna mama nerimavo dėl savo vaikelio.

Ji vylėsi galėsianti rašyti mažylio laukimo metu, tačiau mūza ėmė ir išgaravo. Mažylis gimė sveikas ir guvus, tačiau tuo rašytojos gyvenimo lūžiai nesibaigė.

Agnei teko išgyventi skyrybas, tačiau tai, pasak jos, nė kiek neužgesino jos mūzos karšto ir aistringo būdo, priešingai – skyrybos leido jai sužydėti tiek kaip mamai, moteriai, tiek kaip istorijų kūrėjai, rašytojai.

Gimus vaikui ji nerimavo, ar pajėgs rasti laiko kūrybai, tačiau maloniai nustebo supratusi, kad kai nori kurti, laiko randi visada.

„Vos tik pradėjau lauktis, jau rezgiau planą, kaip pradėsiu rašyti knygą. Maniau, laiko bus, nedirbsiu, mėgausiuosi laukimu ir kūryba. Bet... nėštumo metu mūza manęs taip ir neaplankė. Bandžiau rašyti, bet išėjo šnipštas. O dabar matau, kad net ir turėdama du vaikus, pasirodo, laiko rašyti atrandu gana nesunkiai.

Kai abu vaikai miega pietų miego arba kai vakare abu užmiega. Tada būna ramu, tas laikas skirtas tik man, galiu pasinerti į savo išgalvotų herojų gyvenimus“, – pasakoja Agnė.

Ateina nekviesta, išeina neprašyta

Kiekvienas rašytojas gali daug papasakoti apie savo įkvėpimą, mūzą, kūrybinę kibirkštį. Kiekvienam ji skirtinga. Kokia yra Agnės mūza?

„Ji ateina nekviesta ir išeina neprašyta. Ji – menininkė, dažais išteptais marškiniais, plaukus susikėlusi į kuodą, sutvirtintą teptuku, – šypteli rašytoja. – Esu bandžiusi rašyti, kai mūza kažkur gastroliuoja – nepavyko. Todėl dabar visada laukiu, kada ji pasirodys, ir vos tik aplanko – atsiverčiu kompiuterį. Jei kartais negaliu tuo metu rašyti, užsirašau į galvą atėjusios idėjos fragmentus, kad nepamesčiau minties. Kartais mūza atsineša idėjų lietų ir nebūtinai tai knygai, kurią tuo metu rašau. Štai, pavyzdžiui, prieš mėnesį ji pas mane atėjo su idėja, kad pirmą kartą rašysiu knygą su tęsiniu. Ir štai aš čia – jau įpusėjusi rašyti pirmąją knygos dalį“, – mįslingai šypteli pašnekovė ir kol kas neišduoda, apie ką bus jos naujoji knyga.

Moka nustebinti pačią save

„Mano mūza keista. Net mane pačią ji moka nustebinti. Pirmojoje knygoje ji buvo gan ištvirkusi, antrąją knygą ji atsinešė pati, man tereikėjo klaviatūros klavišus spaudyti. Trečiajai ji atsinešė idėją ir pirmąjį skyrių, po kurio viskas toliau išsirutuliojo. Ketvirtajai knygai ji pasakė, kad bus veiksmo ir pavojaus, o štai šiai – kad bus dvi dalys ir viskas. Ir apskritai, ji man liepė knygą pradėti rašyti nuo paskutinio puslapio. Kartais ji atsineša visą knygą, kartais skyrių ar pagrindinę idėją, o kartais tik pavadinimą. Bet to, man pakanka, kad sėsčiau, pradėčiau rašyti ir žiūrėčiau, kas iš to išeis. Todėl galima sakyti, kad man knygos rašymas atneša tiek pat atradimo džiaugsmo, kiek ir skaitytojams. Dažniausiai nei jie, nei aš net nenutuokiame, kaip pasisuks knygos veikėjų gyvenimai“, – pasakoja rašytoja.

Agnės teigimu, mūza kartais taip spaudžia, kad tenka perrašyti knygos skyrius, kurie pirmą kartą rašant būna kiek skuboti. Mintys lekia viena paskui kitą, tad vėliau tenka grįžti atgal ir įterpti platesnes scenas, kurti intrigą.

„Kartais taip įsijaučiu į tai, ką rašau, kad, rodos, pati dalyvauju visame veiksme ir ne veikėjai ten šnekasi ar kažkur važiuoja, bet aš pati. Kai rašau, visada jaučiuosi taip, lyg kurčiau kažkieno gyvenimą. Kito žmogaus likimas priklauso nuo manęs. Kita vertus, įvykių seką dėlioju tarsi ne pati. Leidžiuosi nešama mūzos. Dažnai nežinau net kaip baigsis skyrius, ką jau kalbėti apie knygos pabaigą. Kartu su tuo ateina ir keblumas – supratusi, kuo baigsis skyrius, kartais paskubu ir parašau viską per greitai. Tada reikia koreguoti ir įterpti scenų, kad knyga neatrodytų paskubomis parašyta“, – prisipažįsta Agnė.

Mėgstamiausios – su kriminalo prieskoniu

Ketvirtoji A.Steponavičiūtės-Bausienės knyga „Juodųjų kaklaraiščių klubas“ dienos šviesą išvydo praėjus pusmečiui po to, kai buvo parašyta.

„Ji iš dalies panaši į antrąją knygą „Juodasis ratas“, kuri iki šiol yra mano mylimiausia. Knygoje pasakojama apie privilegijuotų vyrų, džentelmenų klubą. Pastarieji savame mieste atlikdavo lyg ir tvarkdarių darbą, kuris būdavo, švelniai tariant, įstatymui nepavaldus. Knygoje pasakojama apie dviejų klubų pykčius ir kovą, kas be ko, visame reikale įsipainiojusi ir meilė. Pagrindinis veikėjas visai atsitiktinai suranda savo gyvenimo meilę ir yra pasiryžęs ją ginti, nesvarbu kokia kaina. Knygoje yra ne tik meilės, aistros, bet ir adrenalino, kraujo, kvailysčių, prabangos“, – trumpai pasakoja rašytoja, pridurdama, kad jos antroji knyga mylimiausia ne tik jai pačiai, bet ir jos šeimai.

Tuo tarpu kol kas žvelgiant į knygų pardavimus matyti, kad skaitytojoms didžiausią įspūdį paliko pirmoji autorės knyga „Tarnybinis romanas“.

„Šioje knygoje daugiausiai erotinių scenų. Manau, lietuvaitėms trūksta aistringų emocijų, tad jos mielai renkasi skaityti tokias knygas, nugrimzti į fantazijas, pasvajoti... O po to vėl grįžti į kasdienį gyvenimą ir būti geromis draugėmis, žmonomis, mamomis. Tad savo dukrai pirmąją savo knygą leisiu skaityti tik sulaukus pilnametystės“, – juokiasi rašytoja.

Svajonės arti, prie pat namų

Agnė yra sakiusi, kad svajoja gyventi iš knygų rašymo. Kol kas tai lieka hobiu. Tačiau ji nevengia pasvajoti, kas būtų, jei...

Gal ir keista, tačiau rašytojos fantazijose nėra vietos tolimiems egzotiniams kraštams. Jos svajonėse yra jos namai, nedidelis kaimelis, kuriame užaugo, lietuviškas sodas, pieva. „Knygų rašymas kol kas tik hobis. Jei mano knygos pakliūtų į užsienio rinką, tada gal jau būtų galima galvoti vien apie knygų rašymą. Lietuviai labai mėgsta skaityti užsienio autorius, savų dažnai net neatsiverčia. Bet dažnai ir daug svajoju apie tai, kaip gyvenčiau, jei galėčiau tik rašyti. Tikrai gyvenčiau savo gimtajame kaime, gatvėje, kurioje užaugau, šalia pačių mylimiausių žmonių, savo šeimos. Gyvenčiau jaukiame vieno aukšto name, didelėje aptvertoje teritorijoje, o mano rašymo kampelis neabejotinai būtų oranžerija, pilna gėlių...“ – svajingai nutęsia rašytoja.