Vasario 28 d. vienoje nekilnojamojo turto pardavimų svetainių paskelbta, jog parduodamas Gačionių dvaras (Jūžintų sen.) su žeme ir visais priklausiniais: atstatytu mediniu rūmu, ūkiniais statiniais ir beveik 13 ha žemės sklypu su tvenkiniais ir parko įspūdinga galiūnių liepų alėja. Identiškas skelbimas apie dvaro pardavimą buvo ir prieš metus. Tada paaiškėjo, jog Rozenai šeimos palikimo parduoti nė neketinta.

Netiki, kad parduos

Žinią apie dvaro pardavimą perskaitę jūžintiškiai sunerimo. Jie netiki, kad dvarą iš savo tėvo, grafo Antano Rozeno, paveldėjęs, jį iš griuvėsių prikėlęs sūnus, baronas Piotras Rozenas, Rozenų dinastijos palikimą, tokį brangų jūžintiškiams, perleis valdyti kitiems. Teisybės dėlei skaitytojams primename, jog Gačionių dvaras nuo pernai sausio yra Prancūzijoje gyvenančių barono Piotro sūnų Igorio ir Bogdano nuosavybė. Baronas P. Rozenas, tęsdamas šeimos tradiciją, pernai sausio 27 d. jiems padovanojo senelio valdytą dvarą. Dovanojimo aktas įregistruotas viename Rokiškio notarų biure.

Dovana – su priesaku

Įforminant dovanojimo sutartį baronas šmaikštavo: „Vakar lošėme dvarą kortomis: kuris sūnus išloš, tas daugiau ir gaus. Dovanoju su sąlyga, kad dvare galėsiu gyventi, kol būsiu gyvas, ir kad iki mano mirties dvaro parduoti jie negalės. Sūnums sakiau, jog didžiausias mano noras – kad prosenelių, senelių ir mano, jų tėvo, dvaras išliktų giminės nuosavybe, liktų jų anūkams ir proanūkiams, kaip liko man, o aš palieku sūnums Bogdanui ir Igoriui. O kaip jie padarys, kai manęs nebebus, pasakyti negaliu. Tikiu, kad gyvensiu dar labai ilgai, gal iki 148 metų.“

Prieš įteikdamas sūnums dovaną baronas paaiškino savo apsisprendimą: bėgantys metai jį verčia daryti protingus sprendimus dėl turto paveldėtojų, kad šie jau dabar galėtų kurti atstatyto dvaro veiklos planus ir perspektyvas.

Pastaraisiais metais P. Rozenas Gačionių dvare praleidžia daug laiko. „Mano gyvenimas dabar – tarp Lenkijos ir Gačionių“, – prieš kelis mėnesius „Gimtajam…“ sakė baronas, daug laiko dvare praleidžiantis su malonia draugija. Bet jis mėgsta ir dvare tvyrančią vienatvės idiliją, toli nuo didmiesčių esančią ramybę, pripildytą vaikystės ir giminės istorijos prisiminimų bei širdžiai šiltos dvaro, interjero ir buities detalių autentikos.

Buvusioje prabangoje – vištidė

Gačionių dvaras istorijos šaltiniuose minimas XVIII a. Manoma, jog ankstyvuosiuose Gačionyse tvarkėsi lietuvių bajorėlis Rimantas. Minėto amžiaus pabaigoje Gačionyse pasirodė baronai Rozenai, kilę iš Livonijos, Kuršo žemės. Mūsų krašto istorijoje ir gyvenime gilų pėdsaką palikusių Rozenų dinastijai priklausė Asaniškių dvaras prie Brėslaujos ir Gudiškių dvaras su Radžionių kaimu, esančiu prie Kamajų. Gačionių palivarkas kadaise buvo priskirtas Asaniškių dvarui, kurį valdė Kazimieras Rozenas, Stanislovo Rozeno sūnus. Šis atskyrė Gačionių palivarką ir perdavė jį valdyti Antanui Rozenui.

Gačionių dvarą, pastatytą 1870 m., ir jam priklausiusias žemes bei miškus garsi didikų Rozenų dinastija valdė apie tris šimtmečius. Pirmoji Rozenų sodyba neišliko. Prieš dešimtmetį naujam gyvenimui prikelti pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą pastatyti neoklasicistiniai mediniai dvaro rūmai, kurie sovietmečiu baigė trešti. Karą ir nacionalizaciją atlaikęs dvaras iki nepriklausomybės atgavimo buvo visiškai nugyventas. Apie 1940-uosius, ištrėmus Rozenų šeimą, dvaras buvo nacionalizuotas. Pabėgęs iš sovietinių lagerių Antanas apsigyveno Lenkijoje, kur gyveno iki mirties. Rozenų dvare sovietmečiu įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka, kultūros namai, gyvenamieji butai ir sandėliukai. Vienoje patalpų buvo apgyvendintos vištos. Neprižiūrimas medinis pastatas ėmė sparčiai nykti. Kai žmogaus ir laiko suniokotame rūme tapo pavojinga būti, dvaras buvo paliktas likimo valiai ir pasmerktas žūti.

Užčiaupė skeptikus

Atkūrus nepriklausomybę 1990 m. Gačionių dvaro rūmus susigrąžino Lietuvos pilietybę išsaugojęs jo šeimininkas, grafas Antanas Rozenas. Kadangi garbingo amžiaus grafui buvo sudėtinga rūpintis nuosavybe, ją dovanojo sūnui – taip baigiantį nykti medinį dvarą su apleistu parku, tvenkiniais bei merdinčiais ūkiniais pastatais beveik prieš du dešimtmečius paveldėjo baronas Piotras Rozenas. Užsienyje gyvenančiam ir verslus vystančiam baronui tėvo dovana tapo dideliu iššūkiu. Atstatyti sutrešusį medinį dvarą autentiškai reikėjo daug laiko, pastangų ir asmeninių lėšų.

Tada mažai kas tikėjosi, kad garsios didikų giminės palikuonis perspektyvus verslininkas Piotras į beveik sutrešusį dvarelį kiš krūvas pinigų tam, kad naujam gyvenimui prikeltų tėvo dovanotą merdėjantį rūmą. Tačiau skeptikai klydo.

Istorijos dvasia, prabanga ir autentika

Per septynerius metus dvaro rūmų išorė ir vidus atkurti autentiškai pagal turėtas nuotraukas, brėžinius, pasakojimus ir prisiminimus. Gačionių dvaras atstatytas taip, kaip jį 1939 m. buvo priverstas palikti Piotro senelis Petras Rozenas.

Atvėręs dvaro duris patiri įspūdį, lyg būtum patekęs į XIX a. pabaigos prabangią menę su didingą praeitį liudijančiais originaliais baldais, Provanso stiliaus šviestuvais, medžiu puoštais židiniais, originaliais paveikslais, vintažiniais aksomo krėslais ir minkštasuoliais. Ant sienų – Rozenų dinastijos istorija: daugybė senų giminės ir dvaro fotografijų.

Restauracijos metais baronui Piotrui teko ne kartą karštai ginčytis su tėvu: grafas sūnų spaudė atkurti viską lygiai taip, kaip buvo prie jo ir senelio, o baronas priešinosi, nes norėjo, kad dvare atsirastų šių laikų gyvenimui įprastų pertvarkų. Todėl, kaip pasakojo baronas Piotras,  valgomajame, sujungtame su virtuvės zona, teko palikti senąją koklių krosnį, nors pagal sumanymą jos vietoje turėjo atsirasti modernus baras.

Didžiausia dvaro istorinė materiali vertybė – išsaugotos kasetinės lubos ir kai kurių zonų parketinės grindys bei kitos vidaus interjero detalės. Dalį jų pavyko susigrąžinti iš svetur, čia apsigyveno daug  dinastijos istorinių vertybių. Gačionių dvaras visada garsėjo turtinga biblioteka. Justinas Rozenas XIX a. pirmojoje pusėje dvare įkūrė per du tūkstančius leidinių turinčią biblioteką. Deja, senieji rinkiniai neišliko, bet Justino proanūkis Piotras Rozenas savo kolekcijoje sukaupė per tūkstantį leidinių: didelę knygų kolekciją apie Abiejų Tautų Respubliką, grožinės literatūros klasikos,  istorijos, publicistikos veikalų lenkų, prancūzų, italų, lietuvių kalbomis.

Dvaro pirmajame aukšte yra erdvus holas su židiniu, greta – aukštuomenės prabanga alsuojantis  poilsio kambarys, turintis Provanso potėpių, taip pat su židiniu. Iš šios erdvės patenki į jaukų, didelį  valgomąjį su modernia virtuve, kurioje yra išsaugota ir autentiška krosnis. Gurmaniškų patiekalų ir svečių priėmimo taisyklių žinovas baronas Piotras ja ypač didžiuojasi.

Gačionių dvaras visuomet garsėjo gera virtuve. Ir šiandien jo šeimininkai čia ruošia lenkų, prancūzų, italų ir lietuvių virtuvės patiekalus.

Iš valgomojo atsiveria erdvi ir turtinga dvaro biblioteka, šalia kurios – romantiška lauko terasa. Kitos patalpos – svečiams skirti kambariai. Antrajame aukšte vienas svarbių akcentų – didelė sporto salė, šalia kurios – svečių kambariai ir šeimos miegamieji.

Erdvų dvaro parką sudaro galybė medžių, vasaromis kruopščiai prižiūrima veja, gėlynai,  tvenkiniai, upelis, tilteliai ir, žinoma, į nuosavą ežerą, kurio plotas – per 30 ha, vedanti trečią šimtmetį skaičiuojanti liepų alėja. Šiuolaikinis akcentas – estetiškas parko ir dvaro aplinkos apšvietimas bei romantiški poilsio kampeliai.

Filantropas ir mohikanas

Gačionių dvaro savininkus Rozenus kultūros paveldo puoselėtojai ir Rokiškio muziejininkai vadina paskutiniais istorijos mohikanais. Jie bene vieninteliai Lietuvoje savo giminės dvarą prikėlė iš griuvėsių – dvarvietei suteikė antrąjį gyvenimą ir rūmų duris bei istoriją atvėrė visuomenei.

Plačiai po pasaulį išplitusios garsios ir gausios didikų Rozenų dinastijos palikuonys, išsibarstę po visą Europą, 2009 m. vasarą sugužėjo į Gačionių dvarą. Po daugelį pasaulio valstybių gyvenimo blaškytas Fridrichas Rozenas „Gimtajam…“ tada sakė: „Pirmą kartą lankausi Lietuvoje ir šiame dvare. Esu maloniai priblokštas čia Piotro sukurto grožio ir nuostabios aplinkos.“ Baronas Piotras gentainiams pasakojo, jog parko medžiai – neįkainojama tėvo dovanos vertybė. Todėl dvaro paveldėtojas negailėjo pinigų, jėgų ir laiko parkui sutvarkyti taip, kad jis savo estetika nenusileistų gražiausioms šalies dvarvietėms.

Už indėlį Rokiškio kraštui ir dvarų kultūrai baronas Piotras Rozenas buvo apdovanotas Rokiškio savivaldybės sidabro ženklu.