Kinas šiemet išsivadavo nuo kovido epidemijos gniaužtų. Didieji kino festivaliai Kanuose, Venecijoje, San Sebastiane, Toronte pamiršo medicinines kaukes ir prisiminė šventinius vakarėlius. Daugelis režisierių baigė sustabdytus filmavimo darbus ir mėgavosi premjeromis.

Padaugėjo įdomių filmų Lietuvoje ir visame pasaulyje. Galima būtų kelti šampano taurę, bet pasaulis susideda iš juodai baltų kontrastų. Geras žinias, matyt, neišvengiamai keičia blogos. Juoką – liūdesys ir ašaros. Tragikomedija pelnytai laikoma artimiausiu gyvenimo tikrovei žanru. Karas Ukrainoje aptemdė visų renginių nuotaikas Europoje. Lietuvoje mes jį jaučiame labai skaudžiai. Kolegoms iš Ukrainos padedame ir teikiame pagalbą. Rusiją išbraukėme iš draugų sąrašo, nes ji naikina kaimyninę šalį ir visam pasauliui grasina branduoliniu karu. Mano karta, dalyvavusi Lietuvos nepriklausomybės atgimime, dar niekada nesvarstė rimtai tokio pavojaus.

Lietuvių režisierius Mantas Kvedaravičius žuvo Donecko regione. Jį šaltakraujiškai sušaudė Rusijos kareiviai. Tokiame kontekste visos šventės turi liūdesio gaidų. Kita vertus, mes išmokstame empatijos. Pasaulyje nuolat vyksta karai, žūsta žmonės, tarp jų – žurnalistai ir kinematografininkai. Apibendrinant, kas vienija absoliučiai visus pasaulio kino filmus – tai yra empatijos pamokos. Kvietimas užjausti vienam kitą, silpnesnius už save.

1.      Dilogija „Rimini“ ir „ Sparta“ (rež. Ulrichas Seidlis, Austrija)

Abu filmai pasakoja apie šimtametį Trečiojo reicho palikuonį, gyvenantį paskutines dienas senukų namuose. Jis turi du sūnus. „Rimini“ pasakoja apie vieną iš jų – Ricky, kuris restorane dainuoja estrados šlagerius ir teikia sekso paslaugas senoms turtingoms damoms. „Sparta“ pasakoja apie kitą senstančio fašisto sūnų ir tuo pačiu Ricky brolį Evaldą. Šis tramdo pedofilijos potraukį ir apleistame Rumunijos kaime kuria imtynių mokyklą. Abu šie broliai mėgina susikurti komforto zoną, savotišką utopiją. Tėvas ant mirties slenksčio irgi gyvena neblogai. Jį prižiūri rūpestingos slaugės. Vežioja į dainavimo užsiėmimus, padeda kovoti su alzheimeriu. Kartais visus tris personažus aplanko laikinos laimės iliuzija. Kartais jie visi trys kaukia vienišo šuns balsu į tuštumą.

U.Seidlis priklauso dar XX amžiaus kino meistrų epochai. Iš jų režisierius šiam filmui perėmė pavydėtiną meninę kokybę ir gilią personažų analizę. Drauge austrų režisierius užgauna mūsų laikui aktualias temas ir pažvelgia į jas tragikomišku žvilgsniu. Be primityvaus moralizavimo, išmintingai ir su stebėtina šiluma.

2.      „ Liūdesio trikampis“ (rež. Rubenas Ostlundas. Švedija)

Apie švedų filmą, laimėjusį Kanų festivalio pagrindinį konkursą, jau daug rašiau. Jis žymiai juokingesnis ir linksmesnis už austrų intelektualo U.Seidlio dilogiją. Ne toks dramatiškas, balansuojantis ant banalaus humoro ribos, bet paperka atpažįstamos aukštosios visuomenės, elito parodija, žmogiškų ydų ir silpnybių vaizdavimu. Tai pats nuosekliausias R.Ostlundo filmas, kuriame gražūs ir madingi aktoriai patenka į nuostabiai nufilmuotą audrą ir bando išgyventi negyvenamoje saloje.

3.      „Arti“ (rež. Lukas Dhont, Belgija)

Belgų filmas primins mums lietuvišką klasiką – Arūno Žebriūno poetinę dramą „Paskutinė atostogų diena“. Istoriją apie draugystės svarbą ir konformizmą. Išdavystę ir jos pasekmes. Šie išgyvenimai ypač skaudūs, kai vaikams 13. Jie jau nebe vaikai ir dar nesuaugę. Jaunas belgų režisierius jautriai perteikia dviejų draugų jausmus ir patirtis, reakcijas į išorinio pasaulio įvykius ir bandymą prisitaikyti. Suaugę aktoriai šiame filme vaidina gerai, bet vaikai nugvelbia visus laurus. Neįmanoma pasakyti, kuris vertas apdovanojimų labiau: blondinas Edenas Dambrine ar rudaplaukis jautruolis Gustavas De Waele.

4.      „Blogiausi“ (rež. Lise Akoka ir Romane Gueret, Prancūzija)

Tai kinas apie kiną. Barzdotas režisierius Gabrielis kuria filmą apie paauglius. Siekdamas autentikos, režisierius vaikus filmui renka iš labiausiai pažeidžiamų miesto šeimų. Vietiniai gyventojai jam priekaištauja, kad jis renkasi pačius blogiausius. Iš čia ir kilo filmo pavadinimas.

Filmo sėkmė slypi tame, kaip jis puikiai derina kuriamo filmo scenas su realaus gyvenimo vaizdais. Riba tarp abiejų pasaulių dažnai susimaišo į vieno paveikslo visumą. Nėščios paauglės ir jos brolio išgyvenimus, vainikuotus emocionaliu finalu.

Puikus dviejų jaunų merginų debiutas ilgo metro vaidybiniame kine pelnė pagrindinį prizą Kanų festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ konkurse. Kuklaus biudžeto filmas papirko savo ritmu, santūriomis išraiškos priemonėmis ir pamąstymais apie mūsų santykį su kinu.

5.      „Vakarų fronte nieko naujo“ (rež. Edwardas Bergeris, Vokietija, „Netflix“)

Nauja to paties pavadinimo Ericho Marijos Remarko romano ekranizacija. Karai nesibaigia, todėl tiek garsiausia antikarinė knyga, tiek filmas pagal ją įgauna naują aktualumą. Daugeliui žinoma istorija apie naivius berniokus, einančius į karą politikų pakviesti. Kare tie berniokai tampa palūžusiais vyrais. Vieni žūsta, kiti tampa neįgaliais. Kam pavyksta išgyventi, tas pasmerktas išgyventi mirties ir patrankų mėsos siaubą. Naujas vokiečių pastatymas imponuoja technišku tobulumu, masinėmis kautynių scenomis. Daug nematytų aktorių autentiškai perteikia kareivių gyvenimą apkasų kasdienybėje. Kiek pritrūko laiko pagrindinių kareivių, buvusių klasės draugų charakteriams, kurie buvo puikiai išplėtoti senoje Holivudo ekranizacijoje 1930 metais.

6.      „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ (rež. Jamesas Cameronas, JAV)

Negalėjau palikti ramybėje šio filmo ir jo režisieriaus, kuris nuolat paperka žiūrovus. „Terminatorių“, „Titaniką“ ir „Įsikūnijimą“ į kino teatrus ėjo žiūrėti žmonės, kurie ten niekada nevaikšto. Turiu pripažinti, kad nesu pirmojo filmo gerbėjas ir ne itin mėgstu 3D formatą. Vis dėlto visą seanso laiką 3 valandas ir 12 minučių žiūrėjau susidomėjęs. Naujame filme matome tradicinį siužetą, nusakomą keliais žodžiais: šeima, tėvai, vaikai, gimtoji planeta, gamta. Priešai, užpuolimas, kova. Viskas. Specialieji efektai filme peržengia visus lūkesčius. Sukuria naujus pasaulius, augalus ir gyvūnus. Aktoriai ir vaikai šiame filme ilgai vaidina po vandeniu, viršydami nardymo rekordus ir stebindami naujais iššūkiais žmogaus riboms.

Vis galvoju, jeigu J.Cameronas tiek pastangų sudėtų ne fantastinei alegorijai, o realistiniam filmui apie Šiaurės Amerikos istoriją ir indėnų kovas prieš kolonizatorius, turėtume nemirtingą šedevrą.

7.      „Mariupolis 2“ (rež. Mantas Kvedaravičius, Lietuva)

Jaučiu nepatogumą keldamas lietuvišką filmą į tokias aukštumas. Gal žmonės pagalvos, kad iš pagarbos savam kinui, tragiškai žuvusiam autoriui. Bet šį kartą visai ne dėl to. Visi filmai apie karą nuslopo prieš įspūdžius iš Manto filmo. Jame viskas tikra ir aktualu. Pabėgęs nuo didaktikos ir propagandos, Mantas atskleidė žmonių išgyvenimą karo mieste. Pats atsidūrė su savo filmo personažais ant gyvenimo ir žūties slenksčio.

Liūdnas paradoksas, kad M.Kvedaravičius filmavo žmones, kuriuos dauguma vadina separatistais. Su objektyviu mokslininko žvilgsniu, vengdamas komentuoti, vertinti.

8.      „Salos vaiduokliai“ (rež. Martinas McDonaghas, Airija )

Lietuvoje daug kinomanų pamėgo kriminalinę komediją „Reikalai Briugėje“. Dabar tas pats režisierius M.McDonagh pasakoja panašią istoriją apie du draugus, kuriuos vėl vaidina airių aktoriai Colinas Farrellis ir Brendanas Gleesonas. Abu labai užsispyrę. Vienas be kito draugystės negali, bet ji trukdo vyresniam. B.Gleesono vaidinamas personažas Kolmas laiko save intelektualiu ir nori likusį gyvenimą paskirti kūrybai. C.Farellio vaidinamas Padrikas, švelniai tariant, protu nepasižymi. Plepa menkniekius prie alaus, todėl Kolmas paprašo daugiau nebendrauti. Mažakalbių airių saloje toks įvykis sukelia reakcijų ir apkalbų laviną.

Įvairiomis humoro ir dramos gaidomis grojantis filmas nepalieka abejingų, nors man tikra jo puošmena tapo antraplanių vaidmenų atlikėjai: Kerry Condon, vaidinanti Padriko seserį, ir ypač 30-metis Barry Keoghanas, atliekantis standartinį kaimo kvailelio vaidmenį.

9.      „Fabelmanai“ (rež. Stevenas Spielbergas, JAV)

Visi garsūs kino režisieriai sukuria filmus apie savo jaunystę. Šiemet savo biografiją su vaikišku atvirumu pristato S.Spielbergas. Gal jo kūrinys ir nelabai vertas didelių liaupsių. Ypač tose vietose, kur jis kalba apie ilgą tėvų skyrybų brendimą. Bet labai rekomenduoju tuos epizodus, kurie rodo jaunojo genijaus mėgėjiško kino bandymus. Jie bus įdomūs daugeliui kiną mylinčių žmonių, kurie svajoja tapti operatoriais ir režisieriais. Pamokys, kaip be pinigų nufilmuoti vesterną, fantastiką, karo dramą. Kaip atrasti efektingus rakursus. Kaip iš klasės niekadėjo sukurti herojų.

Labai nebarkite už tą filmą.

10.  „Aftersun“ (rež. Charlotte Wells, Jungtinė Karalystė)

Pagyriau Airiją, reikia pagirti ir Škotiją. Edinburge gimusi debiutantė ilgo metro kine savo subtiliu filmu rodo mergaitės atostogas su savo tėvu. Visa razina tame, kaip mergaitės prisiminimai yra nufilmuoti. Personažai rodomi atspindžiais ant staliuko, ant sienos, veidrodyje. Montažas lipdo kadrus tėvo ėjimu į jūrą, mergaitės pasirodymu iš šešėlio ir visa tai netrukdo vystyti nuoseklaus scenarijaus. Apie tėvo ir dukros artumo troškimą ir drauge tolstantį ryšį. Ne visada aišku, kuris iš jų labiau yra vaikas, kuriam labiau reikia artimo globos.

Ne visus 2022 metų filmus dar mačiau. Linkiu sau ir visiems juos pamatyti. Metai kinui buvo geri. Belieka palinkėti mums visiems taikos, sveikatos ir gerumo 2023 metais. Mylėkime kiną.