„Misija Sibiras“ – Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas. Jau surengta vienuolika ekspedicijų į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane. Jaunimo ekspedicijos sutvarkė apie šimtą lietuviškų kapinių, susitiko ir aplankė Sibire gyvenančius lietuvius. Šiais metais projektas sulaukė didžiulio norinčiųjų dalyvauti skaičiaus. Apie tai „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su projekto vadove Raminta Kėželyte.

Kuo ypatingas projektas „Misija Sibiras?

Jis ypatingas tuo, kad tęsiasi tryliktus metus ir visus tuos metus jo svarba nesumažėjo. Projektas suteikia galimybę jaunimui savomis rankomis prisiliesti prie istorijos, nes daugelis apie tremtį yra girdėję tik iš artimųjų pasakojimų, o dar dažniau – iš vadovėlių. Mokyklos vadovėliuose mūsų tautos tremties istorija – tik vienas iš skyrių, kuris istorija nesižavintiems moksleiviams dažnokai net neįdomus. Taigi projektas leidžia aktyviai prisiliesti prie istorijos ir taip prisidėti prie jos išsaugojimo.

Susitikimai su ten gyvenančiais tautiečiais įdomūs ir emocingi, visi turi ką papasakoti. Asmeniniop archyvo nuotr.

Ar ši misija šiais metais bus kuo nors ypatinga, kai Lietuva mini savo valstybingumo šimtmetį, o gal tai tradicinė ekspedicija, kuri niekuo nesiskirs nuo praėjusių?

Manau, kad per visus dvylika metų dar nebuvo tradicinio ar vienas į kitą panašaus žygio, kadangi visi jie buvo ypatingi, juk susirenka kaskart vis kitos komandos, kiti jauni žmonės ir visuomet vykstama į naujas vietas. Tai reiškia, kad visus 12 metų nė karto nebuvo lankytasi toje pačioje vietoje. O dar viena šių metų ypatybė, kad po kelerių metų pertraukos į Sibirą išvyks net dvi komandos. Priežasčių tam ne viena. Į misiją trokšta pakliūti daug žmonių, todėl sudarėme dvi komandas, tačiau kita priežastis yra techninė. Visos didžiosios kapavietės, kur palaidota daug mūsų tautiečių, jau yra aplankytos. Likusių mažesnių kapinaičių sutvarkymui pakanka mažesnio žmonių būrio. Taigi šiemet bus dvi komandos, susidedančios iš mažesnio žmonių skaičiaus, tačiau mobilesnės. Taigi dvi mažesnės komandos aplankys per tą patį laiką daugiau kapinaičių ir per tą patį laiką nuveiks daugiau nei viena didesnė komanda.

Pirmas misijos iššūkis – tapti vieninga komanda. Asmeniniop archyvo nuotr.

Minėjote, kad daug norinčiųjų. Ar yra kokie nors atrankos kriterijai?

Šiais metais norinčiųjų pakliūti į misiją Sibire buvo daugiau nei 900! O juk į ekspediciją keliauja viso labo 23 žmonės. Pirmasis registracijos etapas – užpildyti anketą internete. Pirmajame etape svarbiausia yra motyvacija, kad žmogus atskleistų savo norą ir priežastį, kodėl jam svarbu prisidėti prie projekto. Antrasis atrankos etapas – dviejų parų žygis Lietuvoje. Į jį šiais metais buvo pakviesta 80 žmonių.

Kokie sunkiausi išbandymai laukia ekspedicijos dalyvių? Ar tai sunkus kelias, o gal komandos susibendravimas?

Iš tiesų komandos laukia daug iššūkių. Visų pirma, į ekspediciją vyksta būrys nepažįstamų žmonių, tad pirmoji jų užduotis – suformuoti vieningą komandą. Vadinasi, laukia ir bendravimo, ir bendradarbiavimo iššūkiai. Taip pat misijos metu jiems teks gyventi gamtoje, stovyklavietėse, bus daug žygių, kur reikės fizinės ištvermės, taip pat laukia darbai kapinaitėse. Liepos mėnesį Sibire itin karšta, o tuo metu teks intensyviai darbuotis – dar vienas iššūkis. Ką jau kalbėti apie emocinį krūvį: tai ne vien tvarkymosi darbai, jie vyksta tose vietose, kur palaidoti ištremti mūsų tėvynainiai. Susitikimai su ten gyvenančiais lietuviais, jų vaikais būna labai emocingi, nes šie žmonės pasakoja ypatingas, jautrias, dažnai sukrečiančias istorijas.

Lietuvoje Gedulo ir vilties dieną vyks nemažai jūsų organizuojamų renginių. Kokie jie?

Šiemet birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, projekto „Misija Sibiras“ dalyviai pagerbs 105 000 tremtinių ir politinių kalinių atminimą jau tradicine tapusia atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ bei visuotine tylos minute. Šią dieną tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės ir likimai garsiai bus ištariami net 10-yje Lietuvos miestų, o visuotinė tylos minutė suvienys lietuvius visame pasaulyje.

Gedulo ir vilties dieną 11 val. 59 min. – visuotinė tylos minutė. Jos metu visi kviečiami atsistoti, susikaupti, prisiminti tremtinių ir politinių kalinių istorijas bei likimus, ir taip pagerbti jų atminimą. „Misija Sibiras“ komanda primena, kad tylos minutė visuomenėje nėra naujiena, bet jaunimo akyse, mokyklose tai dažnai tampa formalaus ir pabodusio renginio dalimi. Tad kviečiame į visuotinę tylos minutę pasižiūrėti naujai, paversti ją pagarbos reiškiniu, prie kurio prisijungti būtų patrauklu ir reikšminga kiekvienam. Minutei stabtelėti mokyklose, įmonėse, draugų kompanijose, socialiniuose tinkluose.

Gera matyti savo darbo rezultatus. Asmeniniop archyvo nuotr.

Visuotine tylos minute prasidėjusi Gedulo ir vilties diena tęsis įgyvendinant atminties akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Pernai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vykusios akcijos metu per visą parą trunkančius skaitymus buvo perskaityta 60 000 vardų ir likimų. O šiemet atminties akcija vyks net dešimtyje Lietuvos miestų. Tiesa, skaitymų trukmė miestuose bus skirtinga: Alytuje, Mažeikiuose, Marijampolėje, Utenoje ir Jonavoje skaitymai tęsis maždaug iki 19 valandos, maždaug iki 1 valandos nakties prie skaitymų prisijungti bus galima Panevėžyje ir Šiauliuose, o Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje skaitymai tęsis visą parą. Skaitymams jau dabar galima registruotis adresu www.misijasibiras.lt.

Kai prieš dvejus metus pradėjome akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, įsitikinome, kad istorija svarbi kiekvienam iš mūsų. Prie skaitymų prisidėjo patys įvairiausi žmonės: vaikai, vos siekiantys skaitymų tribūnas, senjorai, patys sugrįžę iš tremties, moksleiviai, sujaudinti jautrios temos. Šiemet norime pabrėžti, kad istorijos puoselėjimas svarbus ne tik sostinėje ar didžiuosiuose miestuose. Lietuvos regionuose yra daugybė pilietiškų iniciatyvių žmonių, visi kartu šiemet perskaitysime net 105 000 vardų ir likimų. Tokį skaitymų rezultatą per vieną parą galime pasiekti tik būdami vieningi. Tad diskutuoti apie tai, ar tikrai esame pilietiški, ar stotume į Baltijos kelią dar kartą, nebereikia. Susitelkimas akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ metu įrodo, kad esame labai stipri ir, svarbiausia, vieninga tauta.