Rubrika

Gyvenimas puikus, o vaikai – jo gėlės

Su Asta Keraitiene susipažinau miesto šventėje, jos gimtajame Rokiškyje. Stypsojau su savo knygomis ir knygelėmis rieduliais išbildintoje ir akmens mūrais tvarkingai aprėmintoje Respublikos aikštėje, tiesiai prieš jaukios mažutės jos svetainytės langus.

Priėjo, pakalbino. Žodis po žodžio – et, ir pati nepajutau, kaip nugužėjau pasišildyt, pasišnekėt, sriūbtelti čiobrelių arbatos…

Prie durų užrašas: „AK dirbtuvės“. Reik suprast, Astos Keraitienės, bet aš tuomet vardo pavardės nežinojau, tad perskaičiau „ak, dirbtuvės“.

„Kodėl „ak“? Ko gi čia aksėti? Ko aikčioti?“ – dar pamaniau.

Bet vos įžengus smilktelėjo: „Nagi tikrai „ak“, gal net kokius dusyk ar visus trejetą kartų – tiek visko šviesaus, širdingo, su didžia meile ir dėmesiu išdailinto atsivėrė mano akims. Paveikslai, paveikslėliai, paveiksliukai, rėmai, rėmeliai, rėmeliukai, čia mąslūs, svajingi veidai, čia juokingi, linksmučiai visokių padarų ir padarėlių snukučiai… Kiekvienoj palubėj po saulę su pasauliais, kiekvienam kampe po mėnulį su žvaigždelėmis, kiekvienam žingsny po Gyvybės medį ar kitą kokį stebuklą…

Dairiaus, dairiaus, žiūrinėjau, žiūrinėjau ir aiškiai pajutau: tokį stiprų darnos pojūtį turinti ir taip meistriškai jį perteikianti dailininkė būtinai turi piešti vaikams!

Ne veltui sakoma, kad pasaulis ne toks jau didelis, kad neišvengiamai susitinka tie, kurie turi susitikti, ir kad niekas nevyksta šiaip sau. Pasirodo, pati Asta, brandi tapytoja, surengusi net dvyliką stambių parodų Lietuvoje bei užsienyje, jau seniai svajojo dabinti savo piešiniais knygas, ypač skirtas mažiesiems.

O ir mano padangėj pastaruoju metu pagrindinis rūpestis – kūryba būtent jiems, mūsų atgaivai, vilčiai ir ateičiai. Kas mes be jų, be mūsų mažylių? Būtume lyg medžiai be šakų, pavasaris be žiedų ar ruduo be vaisių… Tik per juos, per jų būsimas godas, žygius ir darbus išliksime, gyvuosime ir tapsim nemirtingais amžinai.

Patiko, kad galėjau šnektelti apie tai su ta puikia, be galo darbščia ir gabia dailininke. Patiko, kad ji mane iš pusės žodžio suprato, kaip ir dera trijų sūnų – ąžuolų motinai. Patiko ir tai, kad sutarėm greit ir sklandžiai, be jokių dvejonių ar muistymosi…

Ir štai – knyga jau ant stalo! Smagi eiliuota pasakaitė apie išdykėlį Rainį Atbulainį, išpuošta be galo savitais ir nuotaikingais Astos piešinukais, išsyk pamėgta vaikų, tų nešališkų ir nemelagių vertintojų. Naujagimė. Guli ir krykštauja, džiugiai spigindama katino akelėmis…

Smagu. Beliko tik iškelt jai krikštynas. O kaipgi be šito?

Na ir sumanėm jas – Utenoj, jaukioj ir šiltoj A. ir M. Miškinių bibliotekoj, ačiū jai už atjautą ir svetingumą! Atvažiuosiu aš pabubenti apie raštus, jų kaštus ir teikiamą gėrį, atkaks Asta su įspūdingais savo paveikslais ir piešiniais. O kad būtų dar smagiau, pasikvietėm porą gabių muzikančių – pianistę Kristianą ir smuikininkę Florą Kemundrytes.

Beje, Florai dar tik trylika. Pradėjo groti smuiku nuo ketverių Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokykloje (smuiko mokytoja Laima Plepienė). Jai padeda mama Kristiana, tos mokyklos koncertmeisterė…

Liudmila Petkevičiūtė, vaikų rašytoja