Neseniai Lietuvoje buvo pristatyta Johanano Faino knyga „Berniukas su smuiku“, hebrajų kalba parašyta 2004 m., o į lietuvių kalbą išversta ir išspausdinta šiemet. Knygoje pasakojama apie žydų berniuką, kurį drauge su kitais penkiolika žmonių iš mirties nagų ištraukė lietuvis Jonas Paulavičius. Pasak Arvydo Sabonio, vieno iš kūrinio vertėjų į lietuvių kalbą, ši knyga – apie žmoniškumą, ir tai puiki atsvara Rūtos Vanagaitės knygai, kurioje aprašomas žvėriškumas.

Knygą mūsų šalyje pristatė pats autorius – 88 metų J.Fainas, atvykęs į Lietuvą su visa šeima: žmona Nurit, sūnumi Chemi ir dukra Lia. Jis sutiko duoti interviu „Valstiečių laikraščiui“.

Kokios mintys, jausmai apima vaikščiojant Kaune, ypač buvusiojoje geto teritorijoje, kur teko praleisti ne vienus karo metus?

Labiausiai mane sukrėtė apsilankymas gete 1944-ųjų rugpjūtį. Tai smulkiai aprašiau knygoje.

Visi mane atkalbinėjo: mieste apstu ginkluotų gaujų, uniformuotų ir neuniformuotų, jų kėslai neaiškūs, reikėtų pasisaugoti, laikytis atokiau nuo jų. Tačiau pasaulyje nebuvo jėgos, galinčios sulaikyti mane nuo grįžimo į getą, kur praleidau trejus baisiausius savo gyvenimo metus (...) Nusigavau iki Slobodkės (Vilijampolės), bet nepažinau jos. Nesupratau, kas man darosi, gal pasiklydau (...) Kuo labiau artėjau prie geto, tuo labiau mane ėmė siaubas. Štai iš tolo matau gerai pažįstamos lietuvės moters namą, stovintį prie geto tvoros, ir bažnyčios kupolą, bet paties geto nėra! Visi namai sudegę, styro tik jų kaminai. Atpažinau mūsų namo pamatus, užverstus pelenais ir nuodėguliais. Tvyrojo nepakenčiama smarvė, bet noras žinoti nuvedė mane prie slėptuvės angos. Neįmanoma apsakyti, ką pamatė mano akys. Apačioje gulėjo mano brangiausiųjų suanglėję kūnai, Kronzonų ir Pružanų. Arčiausiai angos – dėdė Motalė Pružanas (...) Šalia jo gulėjo Getalė, matyt, Motalė bandė išlipti su anūke, bet lūžo kopėčios. Šitokio vaizdo atlaikyti nepajėgiau. Pajutęs, kad alpstu, iš paskutiniųjų stengiausi neįgriūti į rūsį. Netekau sąmonės.

Kaune dar kartą teko apsilankyti jau laisvos Lietuvos metais, 2012-aisiais. Dalyvavau šachmatininkų veteranų žaidynėse. Tada pasimačiau su Kęstučiu – mano gelbėtojo J.Paulavičiaus sūnumi. Žinojau, kad Jono nebėra, jis žuvo 1951 metais, žinojau, kad jo rankomis statytas namas netoli Nemuno apleistas – vieną kartą skendo, kitą kartą degė, o Kęstučiui trūksta jėgų ir pinigų jam atstatyti... Izraelyje surinkome reikiamą sumą ir padėjome atstatyti namą. Dažnai susimąstau, kodėl tokiam geram žmogui taip sunku gyventi? Juk kitados aš, paprastas žydų berniukas, neturėjau nieko, išskyrus Paulavičių šeimą, man jų namai tapo mano namais.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ne kiekvienas perskaitys jūsų knygą, tad papasakokite apie Paulavičius. Kokių motyvų skatinamas Jonas padėjo jums ir dar penkiolikai žmonių išgyventi? Juk jis pagelbėjo ne vien žydams, bet ir keliems rusams...

Iki šiol man sunku įminti Jono Paulavičiaus ir jo šeimos mįslę. Sunku suvokti, kas juos paskatino gelbėti šešiolika žmonių rizikuojant savo gyvybe. Karui prasidėjus Jonas svarstė, kaip, kokiu būdu kovoti su fašistiniais okupantais. Imti ginklą ir išeiti partizanauti ar priešintis pasyviai, kenkiant darbo vietoje, o gal gelbėjant persekiojamuosius? Jis pasirinko gelbėti žmones.Tačiau kuriuos traukti iš mirties nasrų, juk visų žydų neišgelbėsi? Išmąstė taip: svarbu išgelbėti inteligentus, nes po masinio žydų naikinimo šiai tautai trūks talentingų žmonių, vadovų. Taigi, Jonas savo slėptuvėje nutarė slėpti gydytojus, inžinierius... Į klausimą apie motyvus gelbėti žydus Jono žmona Antanina, kai 1986 metais dalyvavo Izraelyje vykusiose iškilmėse, kur Paulavičių šeimai buvo suteikti Pasaulio teisuolių vardai, atsakė paprastais, už širdies griebiančiais žodžiais: „Mačiau, kaip juos varė – vyrus, moteris ir vaikus, mačiau jų kančias, mačiau jų mirtį. Man plyšo širdis. Žinojau, kad tų, kuriuos paslėpsime savo namuose, nenuvarys į kankinamą mirtį forte.“ Visa salė stovėdama jai plojo. Daugelis verkė.

Be Antaninos pritarimo Jonas būtų buvęs bejėgis vykdyti šį kilnų tikslą. Ji lygiai taip pat užsikrovė ant pečių ne tik gresiančių pavojų naštą, bet ir kasdienį sunkų darbą maitinti būrį žmonių ir jais rūpinantis.

1944-ųjų gegužės pabaigoje Paulavičių namuose slėpėsi devyni žmonės, juos reikėjo prižiūrėti ir pavalgydinti nuolat saugantis, kad atsitiktinis svečias nepastebėtų puodų dydžio. Sunkiausia buvo įsigyti maisto. Kaip paaiškinti didelio produktų kiekio pirkimą keturių asmenų šeimai, ypač priemiestyje, kur visi vieni kitus pažįsta? Taigi teko važinėti į tolimus, iš vaikystės pažįstamus kaimus, ten pirkti maistą didžiuliais kiekiais, pigiau negu mieste, ir paskui dalį jo parduoti, šitaip padengiant bent truputį išlaidų.

Jonas ir Antanina Paulavičiai Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo net 16 gyvybių. Nuotraukoje šalia jų - Mikas Vaitkevičius (laiko akordeoną)ir Jochananas Fainas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokiais kriterijais remdamasis Jonas pasirinko jus – berniuką, griežiantį smuiku?

Daugiausia nuopelnų turėčiau atiduoti Paulavičių sūnui Kęstučiui. Argi aš, keturiolikametis piemuo, atitikau kriterijus, kuriais remdamasis Jonas rinkosi, ką gelbėti? Tačiau septyniolikmetis Kęstutis, su kuriuo mokėmės vienoje mokykloje, prisiminęs mane, pateikė tėvui svarų argumentą: Johananas puikiai griežia smuiku.

Judita (Johanano sesuo) grįžo su keista istorija, kad kažkoks lietuvis iš Panemunės, kur mes anksčiau gyvenome, norįs išgelbėti mane ne už pinigus, o vien dėlto, kad aš griežiu smuiku ir kad mokiausi su jo sūnumi vienoje mokykloje. Visa tai atrodė nelogiška ir sunkiai tikėtina. „Ir vis dėlto, – pasakė man sesuo, – tu negali atsisakyti šitokio nuostabaus pasiūlymo... Viešpats tau atsiuntė gelbėtoją.“ Taip aš patekau į Paulavičių namus. Paulavičių šeima ne tik išgelbėjo man gyvybę, bet ir liko vienintele užuovėja po karo, kai aš, likęs be artimųjų, neturėjau kur glaustis.

Su smuiku nesiskyriau ne tik gete, bet ir vėlesniais gyvenimo etapais... Kai vokiečiai gete grobė žydų turtą, vienas kareivis, paėmęs smuiką, jau bandė žengti pro duris. Tėvas puolė prie šalia stovinčio karininko maldauti: „Mano vaikas puikiai griežia smuiku, prašau, palikit jam smuiką, imkit, ką norit, tik, prašau, palikit smuiką.“ Karininkas, norėdamas įsitikinti, kad tėvas sako teisybę, liepė man pagriežti. Stovėjau vidury kiemo ir, kareiviams tempiant, kraunant, niokojant mūsų turtą, griežiau, o iš akių byrėjo ašaros. Smuiką aš atgavau.“

Knygos pristatymo metu: vertėjas Arvydas Sabonis, J. Fainas ir jo žmona Nurit, vertėja Ina Preiskel, Ramunė Januševičiūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ar tebesmuikuojate?

Mano muzikinis kelias tai nutrūkdavo, tai prasidėdavo iš naujo. Klajonės iš vietos į vietą, nepalanki aplinka, laikinumo jausmas – visa tai neleido mokytis. Lenkijoje, vaikų namuose, man buvo nupirktas smuikas, tačiau išvykstant į Izraelį pasienyje jį atėmė. Izraelyje kibuco nariai padirbėję vieną dieną jauno smuikininko naudai man nupirko smuiką, gerą smuiką, kurį ir šiandien tebeturiu. Deja, turiu sveikatos problemų, man per sunku smuikuoti, todėl dabar tik klausausi muzikos, tai darau ištisomis valandomis. Save dažnai apibūdinu taip: aš grojau smuiku, bet nesu smuikininkas, mokiausi istorijos, bet nesu istorikas, dirbau staliumi, bet nesu stalius, žaidžiau šachmatais, bet nesu meistras, parašiau knygą, bet nesu rašytojas. Aš tarsi viską perėjau paviršutiniškai. Vis dėlto ačiū draugams, ypač dėkoju gelbėtojams – aš labai daug išmokau iš jų.

Jochananas su dukra Lija, žmona ir sūnum Chemi lankėsi Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Asmeninio archyvo nuotr.

Minėjote, kad ir nutolus frontui likote toje pačioje šeimoje?

Kai 1944 metais atėjo rusai, neturėjau, kur eiti, ir likau Paulavičių šeimoje. Buvau toks pat lietuvis berniukas, kaip ir visi kiti. Niekada neužmiršiu pirmojo susitikimo su rusų kariuomene.

Tą rytą vėl išgirdau skubrius žingsnius. Jonas vedė prie mūsų slėptuvės ginkluotus žmones. „Rusai atėjo“, – sušuko jis rusiškai. Tada prasklaidė šiaudus, atkėlė lentas ir liepė mums išlipti (...) Aš vos galėjau pajudėti – ne tiek dėl jaudulio, kiek iš baimės ir nusilpimo. Rusas kareivis paėmė mane už rankos ir traukte ištraukė iš duobės. Niekad nepamiršiu jo žodžių: „Pacan, ty svoboden!“ Atėję prie namo, pamatėme neįtikėtiną vaizdą: ten stovėjo dar trylika išgelbėtųjų. Įskaitant mus, Paulavičių namuose iš viso slėpėsi šešiolika žmonių. Visi atrodė siaubingai –nesiprausę, nesiskutę, kruvinais marškiniais; kūnai virtę viena ištisine žaizda. Tada nesupratau, kad ir pats taip atrodau.

Frontas nutolęs, Lietuvą sekino baisus badas, ir Jonas, man padedant, ėmėsi iniciatyvos prikelti tėvo malūną. Malūnas ėmė veikti, o tais laikais sėdėti ant maišų miltų buvo tolygu sėdėti ant aukso. Mes išgyvenome...

Kaip vėliau, po karo, pasisekė užmegzti ryšius su Paulavičiais?

Sovietiniais laikais parašyti iš Izraelio į Lietuvą buvo pavojinga – įstumčiau žmones į pavojų, taigi mes vieni apie kitus ilgai nieko nežinojome. Izraelyje gyvenau su mama ir seserimi Judita, kurios vokiečių buvo ištremtos į koncentracijos stovyklą, o rusų – į Sibirą, bet per stebuklą liko gyvos... Kai politinė padėtis sušvelnėjo, gavau iš Kęstučio laišką, kuris prasidėjo klausimu: „Ar prisimeni, kaip mes perėjome Aleksoto tiltą?..“ Apsidžiaugiau, kad atsirado ryšys su Lietuva, kad pagaliau galiu bendrauti su mylimais žmonėmis...

Ar prisiminimai jūsų nekankina?

Aš jais negyvenu. Humoras man padeda gyventi. Kartais, žinoma, prisiminimai išnyra, ypač getas, mažoji Getalė. Suvokiu: jei ne Jonas, būčiau buvęs sušaudytas arba sudegęs kartu su giminaičiais rūsyje, nes vokiečiai paliepė išeiti iš namų ir padegė getą, o visi pasislėpusieji, kaip ir mano giminės, sudegė gyvi. Širdis plyšta dėl jų, bet tokiomis akimirkomis prisimenu Joną, kuris padarė mane ir kitus penkiolika žmonių laimingus. Man tiesiog pasisekė Dievo ir Jono dėka.