Artėjantį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį turėtų pasitikti ir Anykščių pakraštyje iškilusios medinės viduramžių pilies kuorai.
Eurai ir legendos
Beveik prieš 20 metų iškelta idėja ant Šeimyniškėlių piliakalnio Anykščiuose pastatyti medinę pilį pagaliau išniro iš vizijų, svarstymų ir pasiruošimų miglos. Anykščių valdžia pasirašė sutartį su viešąjį pilies statybos konkursą laimėjusia bendrove Povilo Gurklio firma, kuri 2017 m. turėtų užbaigti pirmąjį statybos darbų etapą. Tam iš savivaldybės biudžeto skirta 160 tūkst. eurų.
Kad finansinė našta būtų lengvesnė, Anykščių savivaldybės meras Kęstutis Tubis antrajam pilies statybų etapui ketina pasitelkti ES finansavimą, pirmiausia Bendradarbiavimo per sieną programos lėšas.
Pernai K.Tubio vadovaujama Anykščių valdžios delegacija lankėsi Latvijoje, Agluonos savivaldybėje. Čia esančioje Madelanų piliavietėje ketinama pastatyti medinį apžvalgos bokštą. ES finansavimu suinteresuotus Agluoną ir Anykščius jungia istorinės legendos: pasak vienos, Madelanų pilyje Latgaloje gimė antroji karaliaus Mindaugo žmona Morta. Pasak kitos, 1263 m. rudenį Agluonos apylinkėse sąmokslininkai nužudė į svečius vykusį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. Lietuvos karalius neva buvo palaidotas Agluonos žemėje. Agluoniškiai taip įsitikinę šių legendų tikrumu, kad net yra pastatę bronzinį paminklą karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai.
Kadangi istorinių šaltinių, atskleidžiančių, kur ir kada gimė karalienė Morta ir kur galvą padėjo karalius Mindaugas su sūnumis, nėra, galėtų būti teisūs ir šių legendų puoselėtojai, ir jų kritikai. Pavyzdžiui, kai kurie lietuvių istorikai mano, kad Mindaugas buvo nužudytas pietinėse Lietuvos žemėse. Vis dėlto jei legendos virstų konkrečiomis ES fondų sumomis, už kurias būtų galima pastatyti apžvalgos bokštą Agluonoje ir užbaigti medinę pilį Anykščiuose, turbūt būtų galima atlaidžiai pamiršti tokius istorinius ginčus, kuriems jau turbūt niekados nebus padėtas paskutinis taškas.
Sveiki atvykę į Vorutą
Geografinė pirmosios po viduramžių medinės lietuviškos pilies statybos vieta taip susijusi su visiems lietuviams brangiais istoriniais simboliais, kad belieka tik stebėtis, kodėl lig šiol ant Šeimyniškėlių piliakalnio nebuvo matyti jos sienų. Pirmiausia, Anykščių savivaldybė nusprendė pastatyti ne šiaip XIII–XIV a. medinę pilį, o būtent Vorutos pilį. Pasak daug metų Šeimyniškėlių piliakalnį kartu su archeologu doc. dr. Gintautu Zabiela tyrinėjusio istoriko Tomo Baranausko, Vorutos vardas ankstyvojoje Lietuvos istorijoje turi simbolinę prasmę – tai vienintelė žinoma Mindaugo pilis, kurioje 1251 m. jis apsigynė nuo jį puolusių lietuvių kunigaikščių.
„Iki šiol sukaupti istoriniai, archeologiniai, lingvistiniai ir toponiminiai duomenys rodo, kad tikėtiniausia Vorutos lokalizavimo vieta yra Šeimyniškėlių piliakalnis. Jis stovi geriausiai su Voruta susijusią istorinę situaciją atitinkančiame regione ir buvo įrengtas XIII a. viduryje pagal Lietuvos valdovo poreikius bei galimybes. Piliakalnis ir šalia tekantis upelis iki XX a. išsaugojo Vorutos vardą menančius pavadinimus – Varutės kalnas ir Varelio / Variuko (Varučio) upelis“, – skelbiama T.Baranausko sukurtoje viduramžių Lietuvos istorijai skirtoje interneto svetainėje viduramziu.istorija.net.
Antra, net jei būtų galima daryti prielaidą, kad keliolikos kitų Vorutos pilies lokalizavimo versijų autoriai klysta ir Vorutos pilis tikrai stovėjo ant Šeimyniškėlių piliakalnio, anykštėnų sumanymas čia statyti pilį vis tiek atrodo drąsus: niekas nežino, kaip atrodė medinės viduramžių Lietuvos pilys. Tiesa, T.Baranauskas su tuo sutinka tik su išlygomis: „Negalėtume sakyti, kad visai nežinome. Apie tam tikrus principinius dalykus galima spręsti iš piliakalnio formų, yra analogijų iš vėlesnių laikų, medinių pilių yra išlikę, pavyzdžiui, Sibire. Apskritai pilies gynybiniai elementai – ar mediniai, ar mūriniai – tam tikra prasme yra panašūs“, – sakė istorikas.
Rąstų ieško Lietuvoje
Pilies statybos darbus pradedančios bendrovės Povilo Gurklio firmos direktorius Povilas Gurklys „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad statybos vietoje netrukus turėtų prasidėti archeologiniai tyrimai. Nors Šeimyniškėlių piliakalnis yra geriausiai ištirtas iš visų Lietuvoje, techniniame projekte numatyti gręžtiniai pamatai, todėl tokie tyrimai yra būtini.
„Čia saugoma teritorija, reikia dirbti skrupulingai, nieko nepažeisti. Pamatai bus betoniniai. Gali būti, kad dėl tyrinėjimų rezultatų kas nors turės keistis, todėl darbo projektas bus rengiamas tik juos pabaigus“, – sakė įmonės vadovas.
Anot pašnekovo, jei viskas klosis sklandžiai, šiemet planuojama pasiruošti trūkstamą dokumentaciją, nutiesti laikiną kelią statybinei technikai ir pakloti pamatus. „Žiemą ruošime medieną: visos sienos bus iš apvalių senovinio „sukirpimo“ rąstų – neapipjautų, netekintų, išdžiovintų ir impregnuotų. Techninėse specifikacijose ypatingų reikalavimų medienos kilmei nėra. Paprasta eglė, vidutinis rąstų skersmuo apie 30 centimetrų. Manau, tos medienos ieškosime Lietuvoje. Nežinau, ar ji bus iš pačių Anykščių. Esu kupiškėnas, Kupiškyje jos irgi turime. Jau dabar ieškome, mums siunčia pasiūlymus“, – pasakojo P.Gurklys.
Kaip kitų metų pabaigoje turėtų atrodyti Šeimyniškėlių piliakalnis? Pašnekovo teigimu, jei viskas seksis, baigiantis metams turėtų stovėti trečdalis ar ketvirtadalis pilies. „Du bokštai ir dalis sienų. Būtų įvesta apsauginė signalizacija, kad niekas ten nešliaužiotų ir nedarytų blogų dalykų, ir atvesta elektra“, – sakė įmonės vadovas.
Pasmerktas sėkmei
Kodėl pilies statyba pajudėjo tik dabar, nors apie tai buvo kalbama kone du dešimtmečius? Anykščių rajono savivaldybės meras K.Tubis mano, kad paprasčiausiai trūko politinės valios. „Gal žmonės netikėjo savimi, pačiu projektu, todėl jo ir nevystė. O mes manome, kad jis tikrai pavyks. Jis tiesiog pasmerktas sėkmei. Pusę sumos jau šiemet paskyrėme pirmojo etapo statyboms, bandysime gauti tarptautinį finansavimą. Manau, kad šis projektas bus vienas labiausiai pavykusių Anykščiuose ir Lietuvoje“, – aiškino meras.
Paklaustas, ar priimant sprendimą dėl pilies statybos savivaldybės taryboje nebuvo susidurta su pasipriešinimu, abejonėmis dėl finansinių prioritetų, K.Tubis pripažino, kad nors sumanymas buvo sulaukęs kritikos ir žiniasklaidoje, ir pačioje taryboje, tačiau esą didelio pasipriešinimo nebūta.
„Trukdančios kritikos kol kas nėra. Juk įdirbis didelis: bendrauta ir su archeologais, istorikais, 2004 m. pilies statymo deklaraciją kartu su Anykščių savivaldybės tarybos nariais pasirašė ir Pasaulio anykštėnų bendrijos taryba bei prezidentas Valdas Adamkus. Dėl to buvo ilgai diskutuojama, žmonės su šia idėja jau susigyveno“, – kalbėjo meras.
K.Tubis atkreipė dėmesį, kad 2017-ieji Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais, o dar po metų minėsime valstybės atkūrimo šimtmetį. Virš Šeimyniškėlių piliakalnio iškilę senovinės pilies kuorai esą taps svarbiu valstybės simboliu, nes juk ir pats žodis „pilietis“ kilęs iš žodžio „pilis“ – vietos, kurioje pavojaus valandą susirinkdavo gintis lietuviai.
Muziejus būtų gyvas
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjas prof. Albinas Kuncevičius mano, kad statyti pilį ant Šeimyniškėlių piliakalnio yra gražus sumanymas. „Kritikai argumentų turi labai rimtų, bet atstatydami medinę pilį iš vienur paimame bokštą, iš kitur – vartus. Tai vienintelis moksliškai argumentuotas, pagrįstas užmanymas atkurti idealios pilies modelį. Ji nebus butaforinė, disneilendinė, ji pagrįsta tais duomenimis, kuriuos turime. Esu įsitikinęs, kad žmonėms, net ir man, kaip profesionalui, to reikėtų. Abiem rankomis palaikau šį projektą, juolab kad ten dirba profesionalai ir dideli entuziastai. Pagarba Anykščiams!“ – sakė pašnekovas.
Istorikas T.Baranauskas mano, kad palei pilies sienas galbūt jodinėsiančių kryžiuočių ir lietuvių kovų imitavimo nereikėtų vadinti disneilendizacija blogąja to žodžio prasme. „Tai istorijos populiarinimas, jos artinimas prie žmonių. Be to, nemanau, kad tą pilį tvarkys kažkokie administratoriai, tai bus muziejininkų reikalas. Čia būtų ir muziejus, ir tam tikros su istorija susijusios pramogos, būtų galima pademonstruoti, kaip veikia koks nors senovinis ginklas. Norėtųsi, kad muziejus būtų gyvas, ne tik su eksponatais, kurių rankomis negalima liesti, bet ir su tuo, ką galima paliesti ir išbandyti“, – svarstė jis.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius pasiūlė prisiminti diskusijas dėl Valdovų rūmų atstatymo. „Ar dabar kas nors galėtų pasakyti, kad be jų Vilniuje būtų geriau nei su jais? Ar Lietuvai be Trakų pilies būtų geriau, ar ne? O juk iš jos beveik nieko nebuvo likę, tik griuvėsiai. Kiek anuo metu reikėjo jėgų ir išmonės, kad būtų įgyvendintas atstatymo projektas, už kurį daugelis gavo per galvą, bet pilis tebestovi. Ir iš tos pilies visas kraštas šiuo metu pelnosi“, – sakė pašnekovas. Jis teigė pritariantis anykštėnų projektui.
„Manau, kad tai kultūrinis įvykis, tikrai teikiantis daug naudos – ir istorinei Anykščių krašto, ir nacionalinei mūsų savimonei. Istorikų ginčas išryškins daugiau įvairių dalykų, jis aktualizuoja mūsų šaknis, o tai irgi yra privalumas“, – pabrėžė V.Rubavičius.
Egidijus Aleksandravičius, profesorius, habilituotas mokslų daktaras
Egidijus Aleksandravičius 15min. nuotr.
Ar nekils disneilendizacijos, istorijos vulgarinimo pavojaus, jei iš Lietuvos ir tolimų kraštų atvykę lankytojai iš Anykščių išsiveš labai konkrečius įspūdžius apie Vorutą, Lietuvos karaliaus Mindaugo pilį? Man visi tokie žaidimai netrukdo, svarbu, kad jie būtų adekvačiai pristatomi. Kitaip sakant, jeigu suprantame, kad tai yra žaismė – tai ir gerai. Nereikia manyti, kad mokslas visur turi tarti savo paskutinį žodį. Pasakos irgi turi prasmę. Aš taip ir žiūriu į panašius dalykus. Vienas iš gražiausių Londono muziejų man yra Šerloko Holmso muziejus. Visi žino, kad Šerlokas Holmsas – sugalvotas. Na, tai kas? Viskas priklauso nuo žaismės. Jeigu humoro jausmo nėra – tai viskas blogai.
Vienintelis būdas nesukvailėti – tai žvelgti linksmai, o ne pulti aiškintis apie sarmatus, Vorutas ir dar kokius nors dalykus labai jau rimtu veidu. Tikėtina, bet negarantuota. Mokslas jau seniai yra prie to priėjęs. Fanatizuojasi dažniausiai diletantai, o mokslas žino, kokie trapūs yra teiginiai, kokie sunkūs įrodymai, ir kiek jie čia lemtingi. Yra lemtingesnių dalykų. Tai mūsų šiandienos gyvenimo problemų sprendimas.