Vienas iš išskirtinių XX a. stebuklo – radijo – bruožų yra kalbančiųjų į mikrofoną balsai. Juk įvairias radijo stotis galima atpažinti iš išskirtinių diktorių balsų – šie žmonės yra tarsi savo šalies įprasminimo ženklas eterio platumose. O Lietuvos RADIJO puošmena iki Antrojo pasaulinio karo buvo Irenos Oškinaitės balsas, kurį girdėjo visa Lietuva ir visas pasaulis.

Lietuvos radijas istoriškai irgi garsėjo išskirtiniais diktorių balsais. Iki Antrojo pasaulinio karo Kauno radiofonas savo programas transliavo ilgosiomis bangomis, kurios buvo girdimos ne tik visoje Europoje, bet apskritai plačiajame pasaulyje. Viena to laiko mūsų eterio puošmena buvo pranešėjos Irenos Oškinaitės balsas – aksominis, išskirtinio tembro altas. Turinti puikų išsilavinimą, laisvai kalbanti keliomis pagrindinėmis Europos kalbomis I. Oškinaitė buvo tikras eterio etalonas.

Lietuvos radiofono Kaune diktorė I. Oškinaitė eteryje dirbo iki pat 1940-ųjų. Mokslus ji ėjo Kaune, „Aušros“ ir Seserų kazimieriečių gimnazijose, paskui Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių literatūrą ir prancūzų kalbą, kartu lankė ir baigė Vlado Fedoro-Sipavičiaus vadovaujamą dramos studiją, o neeiliniai dailininkės gabumai atsiskleidė Meno mokykloje.

Tačiau radijo magija buvo galingesnė. Darbas Kauno radiofone taip patraukė I. Oškinaitę, kad ji metė tapybos studijas Meno mokykloje. Nepakartojamą, pasak rašytojo Vytauto Sirijos Giros, aksominį vienos gražiausių tuometinės laikinosios sostinės panelių I. Oškinaitės balsą girdėjo visa Lietuva ir visas pasaulis.

„Aš radiją laikau Dievo stebuklu mums visiems, jį klausantiems“, – pasakojo I. Oškinaitė Nuo 1939 m. rudens, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, I. Oškinaitė kartu su rašytoju Kaziu Inčiūra dirbo pranešėjais Vilniaus radiofone. Okupavus šalį, sovietų valdžia ją su šeima ištrėmė į Sibirą. Grįžus į Lietuvą, radijo legendai nebuvo leista gyventi Vilniuje ar Kaune. Pagaliau gavusi darbo Lietuvos kino studijoje, I. Oškinaitė dirbo kalbos konsultante.

Andrius Kairaitis