Festivaliuose smagu sutikti tuos pačius veidus. Kolegas iš viso pasaulio. Vienų pasiilgsti, kiti šiaip įdomūs. Taupydamas pinigus nuomojuosi kambarį nakvynei kokiame nors bute. Žmonės čia visi kaip šeima. Visi ryte tepasi sumuštinius, visi mandagūs, geranoriški. Įvairių tautų atstovai, laikinai susibūrę į bohemišką komuną. Suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Dalijamės buto raktais, duona, sviestu. Vakare – įspūdžiais apie renginius ir matytus filmus. Visi profesionalai. Gerai supranta kiną, kas kaip veikia šioje industrijoje. Su manimi gyveno aktorius ir prodiuseris iš Indijos, meno studentė iš JAV ir montažo redaktorė prancūzė. Buto šeimininkė yra kinė, kuri čia pat gyvena ir dirba.
Be tradicinės struktūros
Spėjau pagyventi sovietinės santvarkos laikais. Tada net minčių negalėjo kilti apie tai, kad kažkada laisvai važiuosiu į Kanus. Eisiu į centrinius festivalio rūmus, dirbsiu su visais ir bendrausiu su kuo norėsiu. Nors esu paprastas, daug dirbantis ir mažai uždirbantis žmogeliukas. Laisvė yra gėris.
Nesuprantu norinčių grįžti į SSSR. Nors kapitalizmo kritika gimsta mano galvoje kasdien. Ryškiausiu filmu šių metų Kanų kino festivalyje tapo švedo Rubeno Ostlundo „Liūdesio trikampis“. Jis taip pat yra apie tai.
„Liūdesio trikampis“ yra pats nuosekliausias šio režisieriaus filmas, užbaigiantis jo ankstesnių dviejų filmų „Force Majeure“ ir „Kvadratas“ tematiką bei stilių. R.Ostlundas pateisina savo tautiečio Rojaus Andersono tradiciją atsisakyti tradicinio kino filmo struktūros, klijuoja savo filmus iš paradoksalių atskirų novelių. Todėl ne visiems jis mielas.
Šį kartą jis lipdo filmą iš trijų siužetų, griežtai juos dalindamas į atskirus pavadinimus. Pirmasis primena Woody Alleno komedijas. Idealiai gražūs modeliai Karlas (akt. Harris Dickinson) ir Yaya (akt. Charlbi Dean) prabangiame restorane ilgai sprendžia, kuris iš jų mokės už vakarienę. Antrame siužete jiedu patenka į prabangų laivą, mėgaujasi aukštąja visuomene ir prabanga. Mokėti jiems už nieką nereikia. Yaya yra instagramo influencerė. Mainais ji gauna įvairias nemokamas paslaugas, prekes. Tuo pačiu ir bilietus jiems abiem į keliones.
Visuomenės karikatūra
Štai čia prasideda istorija, kurią galima pavadinti Federiko Felinio filmu „Ir laivas plaukia“. Tame buvo senos aristokratijos parodija. R.Ostlundo filme – XXI amžiaus visuomenės karikatūra. Laivo kapitonas girtuoklis marksistas, kurį vaidina Woody Harrelsonas. Poilsiaujančioje kompanijoje prie dviejų modelių prisideda rusų oligarchas Dmitrijus. Jį vaidina pliktelėjęs storulis kroatų kilmės aktorius Zlatko Buric. Ką jūs veikiate, kad pragyventumėte? „Aš parduodu šūdą“, – su neslepiamu pasididžiavimu pareiškia jis. Ir pasakoja, kaip jis dirbo tarybinio ūkio pirmininku, bet po SSRS žlugimo tapo magnatu. Kaip pažįstama.
Labai miela britų senukų pora. Visi su jais delikačiai mandagūs. Lyg tarp kitko jie prisimena, kaip jiems pavyko praturtėti. Jie viso labo pardavinėja ginklus. Iš kurių firmine preke tapo rankinės granatos. Dauguma jas vadina citrinomis.
Tokios visuomenės režisierius negali pagailėti. Todėl laivas patenka į audrą. Visus ištinka jūros ligos priepuoliai. Iškilminga ir tuo pačiu paskutinė vakarienė su kapitonu virsta efektinga katastrofa. Laivą tiesiogine prasme užlieja vanduo, keleivių vėmalai ir tualetų turinys.
Itin efektingai režisierius filmuoja skęstantį laivą, kreivą, pasvirusią kaip Pizos bokštas erdvę kadre. Tikra filmo razina, primenanti finalą su žmogumi beždžione jo ankstesniame filme „Kvadratas“.
Apsiverčia aukštyn kojom
Trečioji filmo dalis yra visų margų personažų gyvenimas negyvenamoje saloje. Valdžia čia netikėtai pasikeičia. Pasirodo, kad laivo tualetų valytoja yra vienintelė, kuri moka gaudyti žuvis, gaminti maistą. Todėl visi tampa priklausomi nuo jos.
Štai tokį juokingų alegorijų kelią renkasi R.Ostlundas, nebijodamas atsisakyti politinio korektiškumo taisyklių. Gardžiai juokiausi filmo seanso metu, nors man tai nutinka itin retai. Kartais režisierius pernelyg ilgai užsižaidžia savo paradoksų režisūra. Kartais jo juokeliai panašūs į banalybę. Visgi toks kinas nusibodusių tradicijų ir pasikartojimų fone atrodo šviežiai.
Įamžintas Kanų istorijoje
Su džiaugsmu konstatuoju, kad Kanų festivalis šiemet pavyko. Visos programos buvo įdomios ir turėjo savų favoritų. Daug šalių ir režisierių pristatė savo darbus, kuriuos pristabdė pandemijos laikas. Todėl susirinko geras jaunų kūrėjų ir veteranų derinys. Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“ visiems laikams liko įrašytas į Kanų istoriją.
Lietuvių režisieriaus Vytauto Katkaus ilgo vaidybinio filmo projektas „Svečias“ (prod. Marija Razgutė, „M-Films“) Kanų kino festivalio metu „La Semaine de la Critique“ programoje laimėjo „Next Stop“ apdovanojimą. Tai jaunus ir talentingus režisierius remianti programa, skirta trumpametražių filmų kūrėjams, planuojantiems kurti debiutinius vaidybinius ilgametražius filmus.
Žiuri, sudaryta iš trijų kino industrijos profesionalų, kasmet vieną iš dalyvaujančių režisierių apdovanoja pagrindiniu „Next Step“ prizu ir 5 000 eurų premija už perspektyviausią vaidybinį projektą. V.Katkus taip pat yra vienas talentingiausių Lietuvos operatorių, kurio filmografijoje jau susikaupė per 30 trumpo ir ilgo metro filmų, tarp kurių – „Animus Animalis. Istorija apie žmones, žvėris ir daiktus“ (rež. Aistė Žegulytė), „Techno, Mama“ (rež. Saulius Baradinskas).