LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Trapusis menas gyventi, skirtingai negu kiti menai, vengia jį apibūdinančių žodžių. Aptarimu baugu paliesti tai, kas nuo prisilietimo iš šalies labai saugoma. Meno gyventi gyvastis istoriko Aurimo Švedo knygoje „IRENA Veisaitė „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ prasimuša pro tvarkingai stilistiškai sušukuotą pasakojimą, atverdama prasmių viršūnes.
Atrodytų, jau nebeįmanoma, gyvo liudijimo šviesa knyga įsiterpia į Žydų katastrofos Lietuvoje 75-erių metų sukakties renginius kaip pažado ženklas, kaip viltis, kad žaizdos gali užgyti. Pažadėtosios žemės ženklas, kurios baisieji praėjusio šimtmečio įvykiai trylikos metų mergytei, paliko vos lopinėlį dviem vaikiškom pėdom pastatyti.
Ramus pašnekovų dialogas leidžia skaitytojui dalyvauti pokalbyje, nesusižeidžiant į neįmanomas patirtis. Apdovanojusi gyvenimo dar nepažįstančią mergaitę trapiajam gyvenimo menui būtinais talentais – troškimu gyventi ir troškimu būti savimi – lemtis iš karto, tragiškai, neišsprendžiamai juos supriešina. „... Niekada nenorėjau labiau gyventi kaip būdama gete“ (p. 67) Pati Irena tai vadina gyvybiniu instinktu, tačiau ką reiškia tuo pat metu tariami žodžiai – „Aš pati palikti geto nenorėjau“ (p. 75). To geto, kuriame per akcijas 1941 m. rugpjūčio 18 d. nužudyti 534 žydai, rugsėjo 26 d. sudeginta geto ligoninė, o 1608 ligoniai sušaudyti, spalio 4 d., likviduojant Mažąjį getą, buvo nužudyti 1845 žydai (p. 67). Kai ilgainiui tapo aišku, kad visi gete gyvenantys žydai yra pasmerkti mirčiai, net ir tada, teisingiau, būtent tada – „Aš pati palikti geto nenorėjau. Dar gyvas buvo senelis, teta, kiti giminės, draugai“ (p. 75).
Gyventi, išeiti iš geto ją ragina artimieji. „Patį baisiausią momentą patyriau, kai reikėjo atsiskirti nuo kolonos. Jeigu sargybinis būtų mane pastebėjęs, jis, savaime aišku, būtų nušovęs mane vietoje“ (p. 77). Antrojo pasaulinio karo laisvėje, kur žydams uždrausta vaikščioti šaligatviais, ją pasitinka mirtinai išsigandę tiesiančių jai pagalbos ranką žmonių veidai. Iš Kauno ji paskubom išvežama į Vilnių. Moteris, kuri suteikia Vilniuje prieglobstį, tris naktis nesumerkia akių. Skubiai reikia ieškoti kitos vietos. Išbandymuose, kančiose vaikai labai greitai tampa suaugusiais, tačiau knygoje apie tai neužsiminta nė vienu žodeliu. Nebėra kur augti. Nebėra tikrovės. Suplyšta, sprogsta tai, ką žmogus suvokia kaip tikrovę, kurioje kiekvienas mūsų yra pašauktas tapti žmogumi.
Viena Irena žino, kas, sutrupėjus tikrovei, jos, penkiolikmetės paauglės, širdyje apsigaubė šarvais. Pirmuose knygos puslapiuose ištarti žodžiai, ištarti jau garbiame amžiuje – „gyvenu su šarvais“, tik vos praskleidžia kas krūpčiojo ir krūpčios viduje visą gyvenimą. Išdrįsti būti savimi visą likusį gyvenimą bus sunkiau, sudėtingiau, nei išdrįsti gyventi. Ir tik tas, kam būti panašiam į žydą reiškė mirties nuosprendį, iki galo supras sakinį: „Aliukui, ačiū Dievui, pavyko saugiai grįžti iš Palangos į Kauną, mat jis neišsidavė, buvo visiškai nepanašus į žydą...“(p. 67).
Kitaip, jau pavojumi iš vidaus, sužeidžia tyla užsienio kalbas studijuojančių studentų Maskvoje 1950-ųjų metų sutikimo vakarėlyje. Tik ką dainavę dainas užsienio kalbomis, visi nutyla, Simai uždainavus liūdną dainą jidiš kalba. Nors moka dainą, Irena tyli, tyli ir visi kiti. „Juk niekas mūsų už dainą nebūtų nei persekiojęs, nei kaip nors nubaudęs, nepaisant to neišdrįsau, antisemitinės nuotaikos...“( p. 58).
Mamos priesakas ir sutikti gyvenime žmonės padėjo jai išvengti paties didžiausio viduje tykančio pavojaus, nuo kurio neapsaugo net šarvai: iš žmogaus, kurio nekenčia, tapti žmogumi, kuris nekenčia. Stefanija Ladigienė, šešių vaikų motina, karininko Kazio Ladigos našlė, 1992 metais pagerbta Pasaulio Tautų teisuolės vardu, 1944 metų pavasarį priėmė į savo šeimą Ireną Veisaitę. Kai Ireną atvedė į jos namus buvo vakaras. Šeima valgė vakarienę. „Atsisėdusi prie stalo pastebėjau, kad ponia Ladigienė į mano lėkštę įdėjo truputį daugiau skrylių nei savo vaikams.(...) Man net sunku papasakoti, koks aštrus buvo tas alkio jausmas lydėjęs mane per visus tuos nacių okupacijos metus“ (p. 83).
„Mane paguldė į Lino, išvežto į Vokietiją, lovą. Atėjusi prie manęs ponia Ladigienė mane irgi pabučiavo ir uždėjo ant kaktos kryželį. Nepajutau, kaip man iš akių pasipylė ašaros. Ponia Ladigienė labai išsigando ir puolė klausinėti, kas gi mane taip užgavo ar nuliūdino. O aš paklausiau: „Ar jums nebuvo šlykštu pabučiuoti žydę?“ Tada jau apsiverkė ponia Ladigienė“ (p. 84).
Čia prie šitų ašarų glusteli kažkada „Šiaurės Atėnuose“ iš užsienio spaudos perspausdintame straipsnyje skaitytas sakinys: „Jie mus gelbėjo, bet mūsų nemylėjo.“ Tada, prieš dvidešimt metų, pasibaisėjau juo. Dabar žinau, kad neapykanta, gelbstint gyvybę, prilygsta žudymui.
Nesuvokiamuose lemties keliuose susitinka mergaitė ir moteris. Viena jau išbandžiusi daugiau nei viską rasės gryninimo planuose, antrosios dar tik laukia penkiolika metų pataisos darbų kitoje žmonijos tobulinimo laboratorijoje – gulage. Bet čia, Vilniuje, tą vakarą jų abiejų ašarose nuščiūva epochos siaubas.
Iš atminties cituodama disidentės Jevgenijos Aksionovos-Ginzburg žodžius, Irena Veisaitė ištaria juos kaip savo: „Kokia laimė, kad tapau auka, o ne budeliu“ (p. 96). Šie žodžiai mums atveria, kokį kelią turėjo įveikti vaiko noras gyventi, įduotas kaip talentas, nepalikus jam daugiau nieko.
Apžvelgdama nugyventą gyvenimą, kaip trapiojo meno gyventi turtą Irena kartu vedasi „būties brolius“, profesiniame – profesorės, teatrologės – kelyje sutiktus žmones, studentus, aktorius, režisierius, dramaturgus. Pasakodama apie jų darbus, kovas, laimėjimus, kančias ir praradimus, ji tarytum išplečia savo gyvenimo ribas. Laiške vyrui Gregorijui Kromanovui Irena pristato prancūzų režisieriaus J. Villard‘o Vilniuje išsakytus reikalavimus aktoriams: aktorius turėtų puikiai pažinti savo kūną ir sielą, tačiau neužsisklęsti savyje jam „būtina laikyti atvirą langą į išorinį pasaulį“ (p. 341).
Nežinau, ar kas gyvenančių, dirbusių greta Irenos žinojo, numanė apie „šarvus“. Jautei tik tą visada atvirą langelį kiekvienam žmogui, gyvybingą priklausymą dviem kultūrom. „Niekada neatsižadėsiu savo kilmės, savo nuostabių tėvų, senelių ir tautos, tačiau jaučiuosi esanti litvakė, tai yra ir žydė, ir lietuvė“ (p. 276) Šiandien tikra viena, be jos, be nedidukės skubrios Irenos figūrėlės, šviesių ir dramatiškų istorijos pervartų Vilnius būtų kitoks.
Ir dar, jau visiškai asmeniškai, 1988-ieji. Dar geležinė uždanga, bet jau atlydys. Jau galima skambinti į užsienį, ne tik išvažiuoti, bet ir sugrįžti. Serga mūsų vyresnysis sūnus. Beveik metus mes kovojame už kiekvieną valandą. Diagnozė neaiški, ir gydytojai neteikia jokių vilčių. Irena ruošiasi kelionei pas savo dukrą į Londoną. Tada nebesupratau, ko vertas mano prašymas: gal kur, kai būsit tarp žmonių, atsitiktinai sutiksit gydytoją, paklauskit... Ir, nepaisant to, po dviejų savaičių skamba telefonas. Skambinant iš užsienio, jis čirkšdavo kitaip. Ragelyje Irenos balsas: „Vandute, aš gavau konsultaciją. Tikėtinos, galimos trys ligos, pirmos dvi be išeities, trečioji – įmanoma. Užsikabinu už „įmanoma...“ O tada pamažu per kitus žmones vaistai: per Jūratę ir Rūtą – iš Suomijos, per Reginą – iš Amerikos, per Saulių – iš Prancūzijos, per Lidiją ir Olią – iš Maskvos, per Ireną – iš Izraelio, per Nino – iš Gruzijos...
Užmušti žmogų užtenka vieno žmogaus. Išgelbėti žmogų reikia daugybės žmonių pastangų. Kiekvieno mūsų pastangų. Visais laikais ir visada, amžinai.
(P. S. Didžiausia pagarba Aurimui Švedui, tokiame sudėtingame darbe sugebėjusiam būti nematomam.)
Vanda Juknaitė
