Anot žymaus Lietuvos kalbininko akademiko Zigmo Zinkevičiaus, žodžiai Kalėdos, Kūčios, bažnyčia, krikštas, krikštyti, gavėnia, nedėlia (pastarasis nevartotinas) atėjo su ankstyvąja Rytų krikščionybės banga.

Į Lietuvą krikščionybė atėjo iš dviejų pusių: iš Rytų – nuo Bizantijos per rytinius slavus, ir iš Vakarų – nuo Romos, per germanus ir vakarinius slavus. Abi krikščionybės bangos susitiko ties etninėmis lietuvių žemėmis. Iš Rytų slenkanti krikščionybė Lietuvą pasiekė anksčiau negu iš Vakarų, apie XI a. Iki XV amžiaus  apie 50 lietuvių kunigaikščių buvo pakrikštyti pagal Rytų bažnyčios apeigas, tarp jų, manoma, ir Vakarų krikščionybės įvedimo Lietuvoje iniciatoriai – Jogaila su Vytautu.

Rytų krikščionybės banga buvo labai intensyvi ir lietuvių gyvensenoje paliko gilių pėdsakų. Ji atnešė į Lietuvą seniausią bažnytinę terminiją. Manoma, kad jau iki XI a. iš Rytų buvo gauti svarbiausi terminai, kaip Kalėdos, Velykos, Kūčios.

Žodžiui Kalėdos pradžią davė rytų slavų коляда, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus iš lotynų kalbos (calendae). Šis žodis labai įsigalėjo: kalėdoti, kalėdotojas, kalėdininkas, kalėdinis, kalėdojimas, kalėdavimas ir kt. Pėdsakų paliko ir vardyne: Kalėda, Kaledinskas, Kalėdiškiai, Kalėdonys, Kalėdų upelis, Kalėdbalė.

Žodžiui  Kūčios pradžią davė rytų slavų кутя  (ukr. кутя, sen. rus. кутья). Šis žodis taip pat labai įsigalėjo: kūčiauti, kūčiautojas, kūčiukas. Žodžio kūčios kelionė į Lietuvą buvo trumpesnė negu Kalėdų. Jo gimtinė – Bizantija, o ne Roma. Pasak Z. Zinkevičiaus, vakarinės krikščionybės bangos atneštas variantas kūcios (iš lenk. kucja) pasitaiko tik  tarmėse ir jo kilmė nėra visai aiški.

Apie visa tai plačiau galima pasiskaityti žymiausio istorinės gramatikos, kalbos istorijos specialisto ir baltisto Lietuvoje prof. Z. Zinkevičiaus moksliniuose straipsniuose, monografijose, populiariuose leidiniuose.

Taigi ir Kalėdų vardas mūsų krašte galėjo būti žinomas nuo seno, anksčiau, negu pas mus su krikštu atėjo romėniškasis kalendorius.Aut. past.

Bandant sužinoti žodžių reikšmes, kilmę, reiktų nesiremti tik išoriniu žodžių panašumu, privalu gerai išmanyti  kalbos (ir ne tik savosios) istorijos dalykus. Prof. Z. Zinkevičius knygelėje „Šventasis Brunonas ir Lietuva“ (2010 m.) rašo: „Bandymas įrodyti, kad žodis kūčios esąs savas, lietuvių kilmės žodis, o ne skolinys, sieti jį su kūč-kailis „avikailio atkarpa“ neturi jokio pagrindo, nes pastarojo žodžio dėmuo kūč- (tvirtapradė priegaidė!), kaip rodo variantas kūt-kailis, yra kilęs iš kūtis „kas susivėlęs, kudlos“ ir dėl savo reikšmės, ypač dėl skirtingos priegaidės, negali turėti nieko bendra su kūčiomis (šaknis tvirtagalė)“.

Žymusis etnologas prof. Libertas Klimka – ne kalbininkas, tačiau turbūt dėl didelės pagarbos senajai baltų mitologijai  bando žodžių reikšmes ir kitaip paaiškinti: „Leliu Kalėda, Kalėda! – skamba lietuvių liaudies dainų priedainiuose. Yra pagrindo manyti, kad lietuviškosios kalėdinės dainos – prosenoviškų šventinių ritualų reliktas.

Taigi ir Kalėdų vardas mūsų krašte galėjo būti žinomas nuo seno, anksčiau, negu pas mus su krikštu atėjo romėniškasis kalendorius. Gal pats reikšmingiausias Kalėdų skiemuo yra Leda – žiemos dievaitės vardas? Juk pūgą ir šaltį žmonės senovišku papročiu kviesdavo prie šventinės vakarienės stalo“ (Šiaurės Atėnai. 2002-12-21 nr. 633).

Žinoma, yra ir kitų šių žodžių kilmės ir reikšmės aiškinimų, tačiau daugiausia jie remiasi ne moksliniu pagrindu, o yra vadinamosios liaudies etimologijos pavyzdžiai. Etimologija, kalbos mokslo šaka, tyrinėjanti pirminę žodžių reikšmę ir kilmę, jų santykius su kitais tos pačios kalbos ir kitų kalbų žodžiais, geba įsiskverbti į tolimą praeitį, kur nesiekia jokie istoriniai dokumentai. O pasikliaujant tik žodžių panašumu, nežinant kalbos istorijos, galima prikurti įvairiausių aiškinimų, lengva suklysti. Tačiau … be abejonių ir hipotezių nesiplėtotų ir mokslas.

Apie žodžio Kūčios reikšmę ir rašybą

Kūčios vartojamos dviem reikšmėmis: 1. Kalėdų išvakarių diena (rašoma iš didžiosios raidės – Kūčios); 2. Kalėdų išvakarėse valgoma vakarienė (rašoma iš mažosios raidės – kūčios) (žr. el. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, http://www.lki.lt/dlkz/). Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“  (http://www.lkz.lt/) teikiama dar viena kūčių reikšmė – „virti nugrūsti kviečiai, valgomi Kalėdų išvakarėse su miešimu“ (miešimas – saldintas vanduo). Taigi gali būti rašoma dvejopai: Kūčių vakarienė (vakarienė tam tikra išskirtine proga) ir kūčių vakarienė (vakarienė iš tam tikrų valgių).

Senuosiuose raštuose, tarmėse galima aptikti ir tokių žodžių: Kūčės, Kūčia, pvz.: Kas per Kū̃čią gauna mušti, tą visus metus muša; Kūčiõj kaip darosi, tai bus taip visą metą.

Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma, kad kūčià – samdiniui, baigusiam tarnauti, duodamas priedas maisto produktais, paviržis.

Apie žodžio Kalėdos reikšmę ir rašybą

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ paaiškinta, kad Kalėdos –Kristaus gimimo šventė (gruodžio 25 d.), tačiau didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (kuriame galima rasti retesnių žodžių, jų reikšmių – iš senų raštų, tarmių, nebevartojamų istorizmų, užmirštų, tačiau labai gražių ir įdomių) žodžių kalėdà (ir kalėdas) reikšmės yra tokios: Kalėdų dovana; samdiniui, atitarnavusiam metus (ppr. po Kalėdų) ir vykstančiam namo, duodama dovana (duonos kepalas, mėsos gabalas ir kt.), paviržis; išmalda (ubagas kalėdoja, t. y. renka kalėdàs: duoną, valgius); kunigui ir bažnyčios tarnams, apie Kalėdas apsilankantiems, duodama duoklė (Jūs, gaspadoriai ir gaspadinės, duokit kalėdas iš paskutinės).

Kai kas pyksta, kad atseit be reikalo peršama kūčių paplotėlį vadinti nauju žodžiu kalėdaitis vietoj paplitusios plotkelės ar plotkos, tačiau iš tikro kalėdaitis nėra naujas žodis, o žodyne dar randamas ir kitas jo variantas –  kalėdatis.

Užduotis – išlaikyti gimtąją kalbą, etninę kultūrą, istorinę atmintį

Šiandien Kūčių vakarienė – bene vienintelė tautinė tradicija, kurios laikosi beveik kiekviena lietuviška šeima. Su krikščioniškąja vigilijos esme čia gražiai susilieja prosenoviški tautos papročiai. Tarsi prisišliejame prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno. Tegu žvakelė ant Kūčių stalo primins, kad lietuvių tauta turi savo istorinę užduotį – išlaikyti gimtąją kalbą, etninę kultūrą, istorinę atmintį, liaudiškąsias tradicijas, papročius. Išlikti savimi Europoje ir pasaulyje.

Garbusis L. Klimka knygoje „Tautos metai“  (2008 m.) gražiai rašo, kad išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, bičių kvietimą prie šventinio stalo, rūpestį naminiais gyvuliais, ypač avelėmis. Ir tikėjimą, kad lygiai dvyliktą valandą nakties vanduo šulinyje pavirs vynu. O kas gi tie kūčiukai, įvairiose vietovėse vadinami ir prėskučiais, ir skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais? Tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti, mažučiukai, nes vėlės neturinčios kūno, jų daug prikepama, nes mūsų giminėlė prie Baltijos jūros gyvena nuo neatmenamų laikų…

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja