Jau metai, kaip nuo tada, kai karantino apribojimai privertė didelę laiko dalį praleisti namuose, menininkas iš Velžio (Panevėžio r.) Arūnas Revotas po mėgstamo gėrimo likusias kavos nuosėdas kaupia ir panaudoja kūrybai, ir vis dažniau fotoaparato objektyvą iškeisdamas į piešimą, kuria kava kvepiančius paveikslus, kurių dabar jau bemaž šimtas.

Apvirtęs kavos puodelis tapo lemtingas

Ne vienam iš mūsų diena prasideda nuo puodelio kvapnios kavos, o kur gi keliauja tai, kas lieka puodelio dugne? Gudrūs sodininkai kavos tirščius panaudoja darže – trąšoms ar iš gėlyno išprašyti nekviestas viešnias skruzdėles, kiti naudoja kūno šveitikliams ar nemalonių kvapų valikliams gaminti. Verslo atstovai kavos tirščius panaudoja net gi medžiagos pluošto gamyboje, iš jų gaminami įvairūs dekoro elementai, papuošalai, perdirbami vienkartiniai kavos puodeliai. Lietuvoje gana garsiai nuskambėjo Vilniaus savivaldybės užmojis iš gyventojų ir kavinių surinktais kavos tirščiais žiemą barstyti šaligatvius, tiesa, jų, pasirodo, reiktų daug daugiau, nei pasiryžo atiduoti idėja susidomėję vilniečiai. Menininkas A.Revotas kavos tirščius panaudoja dar originaliau – kuria paveikslus.

Kaip sako pats Arūnas – apversti kavos puodelį gyvenime pasitaikė ne kartą, nes ir kavos per gyvenimą teko nemažai išgerti. Tačiau nuobodaus kavos gėrimo karantino laikotarpiu namuose buvo daugiau nei įprastai, tad išsipylusios kavos dėmė pažadino vaizduotę. „Iš pradžių tai tebuvo žaidimas, tiesiog relaksacija, kaip kitiems mezgimas“, – sako Arūnas. Šiuo metu tai puikus atsipalaidavimo būdas po kasdienio fizinio darbo – A.Revotas šiuo metu dirba logistikos srityje.

Vėliau tai vienas, tai kitas draugas pamatęs Arūno kava pieštus paveikslus vis pagirdavo, kad atrodo įdomiai ir originaliai, ir tai paskatino menininką savo kūrinius parodyti viešai. „Žinoma, iš pradžių išsiliejusi kava nedavė tiek grožio ir aiškumo, pasiliejusiuose kavos tirščiuose visi matome tai, ką norime matyti. Norėdamas savo reginį perteikti kitiems, piešinį užbaigdavau geliniu rašikliu“, – apie kūrybos pradžią pasakoja A.Revotas.

Tiesa, tokį pačiam netikėtą kitų susidomėjimą jo darbais autorius juokaudamas bandė aiškinti mistika. „Pasidarė smalsu, kodėl tai patinka žmonėms. Net akimirkai buvau išsigandęs, kad nežinodamas užsiimu burtais, – juokiasi Arūnas. – Vėliau visagalis gūglas atvėrė kitą požiūrį į pasiliejusios kavos meną. Užsienyje tokiai piešimo technikai išmokti yra net specialios mokyklos“. Visgi autorius priduria, kad jis piešia kavos tirščiais, o ne kavos tonais, kaip kuria atrasti užsienio menininkai.

Kūryba domino nuo vaikystės

A.Revotas gimė ir ilgą laiką gyveno Panevėžyje. Tėvai, kurie augino tris sūnus (Arūnas – vyriausias), dirbo paprastais darbininkais ir dar papildomai uždarbiaudavo dažydami butus, tad dažnai nebūdavo namuose. „Buvau gatvės vaikas, man buvo nesvetima dalyvauti veiksme, todėl nuolat turėjau daug pažinčių. Bendraudamas su menininkais nuolat žavėjausi jų laisve ir menais, tad pats pradėjau fotografuoti, rašyti, piešti“, – dalinasi prisiminimais A.Revotas. Menininkas prisimena, kad gerą akį ir polinkį piešimui pastebėję mokytojai skatino mokytis dailės mokykloje. „Aišku, teko lankyti, bet visada norėjau kažko savo, – atsidūsta Artūras, – nemėgstu kopijuoti. Dailės mokykloje reikėjo piešti ir kopijuoti, todėl ilgai ten ir nelikau.“ Daugiausia menininką domino grafikos technika, kurią dabar ir naudoja kavos piešiniams papildyti.

Smalsumas, noras dalyvauti veiksme ir menininkų įtaka paskatino Arūną išbandyti fotografiją. „Esu laisvas fotografas, kuris nuolat būdavo veiksme ir ten, kur kitiems fotografams ne visada būdavo įdomu. Išmokau prieiti prie žmonių, fotografuoti laisvai ir be baimės.“ Kaip sako pats autorius, kur kiti galėdavo pamatyti naudą ir pinigus, Arūnas matė malonumą ir džiaugsmą padėti, o didžiausias atlygis būdavo padėkos. Vėliau, jau turint daugiau patirties, teko fotografuoti ir spaudos leidiniams, netgi ragauti žurnalisto duonos. Dabar fotoaparatą dažniau tenka paimti fotografuojant savo darbus.

Dėmės, virstančios veidais ir istorijomis

Socialiniuose tinkluose A.Revoto darbus ir artėjančius renginius galima sekti grupėje „Kavos žmonės“. Ir iš tiesų, autoriaus darbuose vyrauja žmonių siluetai, kai kur papildyti juodo tušo detalėmis. Autorius paaiškina, kad žmogus – tęstinis objektas jo kūryboje: „Man visą gyvenimą patiko žmonės. Daugiausia juos tekdavo ir fotografuoti, tad natūraliai ir nauja kūrybinė kryptis pasuko šia linkme. Galbūt gėles, medžius ar taškus būtų lengviau piešti, bet man žmonės artimesni.“

A.Revotas: „Man visą gyvenimą patiko žmonės. Daugiausia juos tekdavo ir fotografuoti, tad natūraliai ir nauja kūrybinė kryptis pasuko šia linkme. Galbūt gėles, medžius ar taškus būtų lengviau piešti, bet man žmonės artimesni.“

Įkvėpimo savo kūriniams Arūnas semiasi iš pačios kavos, jos užburiančio kvapo: „Niekada nežinau, kas bus piešinyje. Tai dėmė. O iš dėmės visada bandai sukurti žmogų.“ Kai kuriuose piešiniuose parodų lankytojai įžvelgia Arūno žmonos Snieguolės bruožus, akis. Tačiau žmonių portretų nei iš nuotraukų, nei iš natūros, teigia, specialiai nepiešiantis – tai palieka menininkams, kurie „nesugadintų tikrų žmonių natūralaus grožio“.

Nors socialiniame tinkle sukurtoje grupėje autoriaus kūrybą seka jau ne vienas šimtas žmonių, apie individualių užsakymų priėmimą, teigia, dar negalvojęs, daugiau mąstantis apie parodas ir tai, ką naujo parodys jos lankytojams. Įsipareigoti kurti pagal užsakymus atbaido ir suvokimas, kad taip prarastų kūrybos laisvę: „Greičiausiai, kaip ir fotografijoje, jei tai būtų darbas ir per prievartą reikėtų jį daryti, tiesiog niekas neišeitų, o jei išeitų, nepatiktų man pačiam.“

Kūrybą pristato parodose

Nusprendus kūrinius parodyti platesniam žmonių ratui, viena pirmųjų autoriaus parodų ir paskata toliau kurti įvyko karantino ir visuotinio judėjimo suvaržymų laikotarpiu. A.Revoto darbai buvo paskelbti populiarioje feisbuko paskyroje „Neatšaukti atidarymai“, kur sulaukė didelio susidomėjimo. Vėliau jo kūryba susidomėjo ir žiniasklaida, pasiūlymus parodoms atsiuntė keletas Panevėžio galerijų. Šiuo metu autorius surengia bent po vieną parodą per mėnesį įvairiose Panevėžio rajono erdvėse. Iki šiol jo darbų parodos gyvai buvo surengtos Panevėžio rajone bei Alytuje. „Draugai siūlo vežti ir į užsienio galerijas, greičiausiai aš vis dar kuklinuosi“, – priduria jis.

Kol kas didžiausia autoriaus paroda buvo surengta Ėriškiuose, šventėje „Gardu kaip du medu“, kur sulaukė ir laidos „Pasaulio puodai“ vedėjo Vytaro Radzevičiaus teigiamų atsiliepimų. Tai, kad tautiečiams dar neįprastas toks piešimo būdas, patvirtina ir kita istorija. Arūnas prisimena, kad vežant parodą į vieną iš Alytaus galerijų, įsivėlė nesusipratimas – darbuotojai galvojo, kad atvežama jo fotografijų paroda. „Tiesa, fotografijos parodų niekada neturėjau. Visi dabar fotografai, o piešėjų iš kavos tirščių... Nesakau, kad esu vienintelis, to nežinau. Tad vienas iš nedaugelio.“

Vienoje iš parodų A.Revotas su žmona Snieguole suteikė galimybę smalsuoliams piešinį iš kavos tirščių susikurti patiems – išdalino „paruoštukus“ su kavos tirščiais, o piešinius užsiėmimo dalyviai kūrė pasitelkę savo fantaziją ir išmonę. „Manau, kiekvienas skaniai gėrėjosi savo kūryba. Bet tai yra labai individualu. Mano „paruoštukai“ artimi tik man pačiam, nes kaip ir kavos ruošimas – tai asmeniška“, – dalinosi menininkas, patvirtindamas, kad susidomėjimas piešimu kavos tirščiais yra didelis.

Sukurtų paveikslų jau yra bemaž šimtas, Arūnas jų griežtai neskaičiuoja, tačiau kiekvienai parodai stengiasi sukurti vis ką nors naujo. „Man nepatinka vienodi, atsikartojantys dalykai, tad mano kūryboje vyksta nuolatinis atsinaujinimas, natūraliai ir piešinių vis daugėja.“ Besiruošdamas parodoms autorius paveikslus kuria ir kaupia į skrynią „nejudinamai gyventi“ ir priduria: „Kaip žinia, nejudinami dalykai ilgiau išsilaiko. O kavos tirščiai ir šiaip yra birūs.“

Kavos piešinius papildė ir knyga

Visai neseniai autorius išleido eilėraščių knygą „Su kava per gyvenimą“. Autorius atskleidžia, kad eilėraščius rašė jau seniai, jie dažnai būdavo publikuojami įvairiuose leidiniuose. Tada ir gimė pažadas vieną dieną surinkti kūrybą ir išleisti eilėraščių knygą: „Rašant teko bendrauti su korektore ir poete, žurnaliste, šviesaus atminimo Elena Mezginaite. Kadaise jai pažadėjau išleisti savo eilių knygą, o čia susidėliojo ir kavos paveikslai... Tad ir atsirado poezijos knyga „Su kava per gyvenimą“. Tai knyga E.Mezginaitei, pažadas, po tiek metų pagaliau išvydęs dienos šviesą.“ Eilėraščių rinkinyje autorius tarsi pasakoja apie savo kelionę per gyvenimą, anų laikų kavinukes ir savęs ieškojimus. Ateityje Arūnas planuoja išleisti knygą, kurioje publikuos savo piešinius iš kavos tirščių.

Ir tai tik vienas puodelis kavos...

Pradėjęs neįprastą veiklą, menininkas iš draugų kartais sulaukdavo klausimo, gal išgertos kavos tirščius pageidaus neštis namo? Nežinant sunku numanyti, kiek puodelių kavos pareikalauja vienas kūrinys. Tiesa ta, kad žaliavą, reikalingą piešiniams kurti, Arūnas sukaupia be didelio vargo. Kavos puodelis ryte, per pietus, o tirščiai keliauja į specialiai jiems skirtą talpą, kur yra nuolat atnaujinami. „Vienam kūriniui ir kavos puodelio užtektų, o aš jų visada turiu du, juk dviese su žmona Snieguole mėgaujamės kava.“ Autorius priduria, kad taip dažnai ant savo kūrinių ir prideda prierašą – „ir tai tik vienas puodelis kavos“.

Tirščių priešiniams Arūnas specialiai neapdoroja, tik kartais prižiūrėdamas į „dažą“ įpila cukraus ir vandens. Kūrybai taip pat nereikia nieko įmantraus, tam užtenka popieriaus, paprasto pieštuko ir tirščių. Nepaisant to, autorius juokauja, kad jo tirščiai ypatingi: „Būna, piešiu, naktis ar vidurnaktis, o mano tirščiai kibire pradeda kliuksėti ir „kalbėtis“. Aišku, tą reikia pamatyti, išgirsti.“

Ateities planai – plėsti kavos kultūrą

Apie ateities planus A.Revotas kalba šmaikščiai: „Jei burčiau iš kavos tirščių, gal žinočiau, ar ateityje gyvensiu su kava. Kiek teko girdėti – ji nyksta. Dargi pajuokauju, kad kai išnyks kava, liks mano kavos paveikslai, iš kurių ir prisiminsime, kad kažkada turėjome tokį gėrimą.“ Arūnas išduoda, kad pilnėjanti piešinių skrynia skatina įgyvendinti svajonę – surengti visų kūrinių pristatymą savame kieme, tiesiog ant žolės. Menininkas taip pat svarsto bandyti siekti Gineso rekordo – sukurti didžiausią paveikslą iš kavos tirščių. Čia pat optimistiškai priduria, kad „norai kaip paukščiai ar kavos aromatas – sumąstei, pakilo ir pildosi.“

Tačiau parodomis A.Revoto siekiai nesibaigia – savo gyvenvietėje jis norėtų rengti kasmetinę kavos dieną. Tik vadinti savęs kavos gurmanu nesiryžta, teigia, kavos geriantis ne daugiau nei kiti: darbe dažniausiai renkasi ekspreso kavą, o namuose mėgaujasi užplikyta kava su tirščiais. Paklaustas, kokią kavą rekomenduotų VL skaitytojams, atsako trumpai: „Rekomenduoju kavą gerti su draugais ir nesvarbu, kokia ji, nes kava – tai bendravimas.“