2016 metais, minint Gedulo ir vilties dienos 75-erių metų sukaktį, Etninės kultūros globos taryba kartu su Pasaulio Lietuvių Bendruomene paskelbė konkursą „Pasidalink istorija apie tautinį rūbą tremtyje“. Vieną istoriją konkursui papasakojo F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filialo bibliotekininkė Daiva Milkerienė.

Dalyvauti konkurse buvo pakviesti turintys savo artimųjų (tėvų, senelių, giminaičių) istorinių tremties nuotraukų, kuriose tremtiniai dėvi tautinius rūbus. Prašyta trumpai parašyti, kokia yra vilkimo drabužio istorija, kokiomis aplinkybėmis tie rūbai buvo įsigyti. Konkurso rengėjai stengėsi surinkti informacijos apie sunkiomis tremties sąlygomis išsaugotą tautinę tapatybę, norėta ištraukti iš užmaršties istorijas, bylojančias, kad tautinis kostiumas buvo ir gali būti didelė brangenybė lietuviui, svarbus tapatybės simbolis.

Konkursui buvo pateiktos 8 istorijos. Kiekvienas pasakojimas liudija, kad tremtį patyrusiems tautiečiams tautinis kostiumas buvo be galo svarbus tapatybės raiškos ženklas. Nuoširdūs ir jautrūs pasakojimai patvirtina, kiek pasiaukojimo, kūrybiškumo ir ryžto reikėjo tremtiniams, kad didžiulio nepritekliaus sąlygomis pasisiūtų tautinius kostiumus, išradingai pasigamintų jų detalių.

Papasakota, kad ne vienas tautinis kostiumas buvo atsivežtas iš Lietuvos – pasiimtas sunkiu ir sudėtingu trėmimo metu, o atsiradus galimybei sugrįžti, vėl parsigabentas į Lietuvą.

Šios papasakotos istorijos – pamoka ir įkvėpimo šaltinis šiuolaikiniam žmogui, neretai abejojančiam tautinio kostiumo svarbumu.

Konkurso dalyviams buvo įteiktos padėkos ir atminimo dovanėlės LR Seime vykusioje konferencijoje „Tautinis kostiumas šiandien“.

Telefonu pakalbinta Daiva Milkerienė pasakojo, kad apie konkursą sužinojo iš F. Bajoraičios viešosios bibliotekos direktorės Laimos Dumšienės. Ji ir paakino dalyvauti. „Susidomėjau, ėmiau klausinėti senų inkakliškių, savo skaitytojų, gal pažįsta tremtį išgyvenusių žmonių. Tokių atsirado. Aplankiau Rūtą Penkauskaitę–Ciparienę. Moteris parodė senų nuotraukų, papasakojo, kad daug jų yra atidavusi Priekulės Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejui, kuris veikia nuo 2006 m. liepos 22 d. (tais pačiais metais, spalio 1 d., tapo Gargždų krašto muziejaus filialu).

Nemažai turėtų nuotraukų, laiškų yra atidavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Rūta Ciparienė papasakojo apie tremties metus, parodė nuotraukų. Moteris aktyviai dalyvavo su tremtimi susijusiuose renginiuose. Prisiminė, kaip dalyvavo atidengiant „Gervės“ paminklą Švėkšnos prieigose Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui bei Tautos aukoms įamžinti (šių metų pradžioje Rūta Ciparienė iškeliavo Anapilin – red. pastaba)“, – pasakojo Daiva Milkerienė.

Bibliotekininkė džiaugiasi gautąja Seimo padėka.

„Pamario“ inf.

Nuotraukoje – Rūta Penkauskaitė (Ciparienė), g. 1932 m. iš Inkaklių kaimo, Švėkšnos apylinkės, Šilutės rajono buvo ištremta 1951 m., į Lietuvą pargrįžo 1956 m. Nuotrauka daryta Krasnojarsko krašto, Ačinsko rajono, Karlovkos kaime 1654 metais. Fotografavo Petras Giedrimas, kuris tuo laiku važinėjo po Sibirą ir fotografavo lietuvius. Beje, jis taip pat kilęs iš Švėkšnos apylinkių.

Rūta Penkauskaitė nuotraukoje vilki Lietuvoje pasiūtais tautiniais drabužiais. Anot jos pačios, medžiaga pirkta Šilutės krautuvėje, o siuvo siuvėja. Tremtyje šis apdaras vilkėtas tik vieną kartą – Fotografuojantis, visą kitą laiką buvo verčiama sunkiai dirbti. Tautinius drabužius 1956 m. parsivežė į Lietuvą.

Nuotrauka padidinta (105×163 mm) iš mažesnės (58×85 mm). Ant nuotraukos užrašyta „1954 m. Sibire „Lietuvaitė“.

Nuotraukoje sesės Penkauskaitės vilki Lietuvoje siūtais tautiniais drabužiais. Iš kairės:- Elena Penkauskaitė (Klumbienė) ir Rūta Penkauskaitė (Ciparienė). Abi su savo tautiniais drabužiais. Fotografuota Krasnojarsko krašto, Ačinsko r., Karlovkos kaime 1654 metais. Fotografavo tas pats Petras Giedrimas.

Nuotraukos dydis 58 x 85 mm, ant jos užrašyta „Sibire“. Antroje nuotraukos pusėje įrašas „Sibiro žemelėje, 1954 m.“.