LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Kai tapo ankšta savame kailyje, garsiai sušukau: „Dieve, sustabdyk pasaulį, aš noriu iš jo išlipti!“ Troškau kitko, kitaip, bet nežinojau, ko ir kaip. Pakliuvau į vidinę krizę, nors išoriškai nieko lyg ir neatsitiko, na, tik koją buvau susilaužiusi, gulėjau, o visa kita – šeima, vaikai – savo vietoje. Pajutau didžiulį nepasitenkinimą tuo, ką darau, veikiu. Su vyru dirbome savoje nekilnojamojo turto įmonėje. Jis bandė iš manęs padaryti verslininkę, neišėjo, jaučiau didžiulį diskomfortą, turėjau tai mesti, griebtis kitko. Ir aš ėmiau tapyti paveikslus.“ Taip 2014-uosius apibūdina menininkė Jolanta Bodendorf iš Mažeikių.
Per Dievo paieškas
Dabar nėra taip, kad Jolanta intensyviai tapytų, bet tada, sulaukusi 39 metų, atrado save. Tikina, jog per Dievo paieškas. „Aš jo ieškojau nuo 17 metų, bet gal pasyviau. Krizės metu iš naujo ieškojau Dievo, tie ieškojimai kažkaip susipynė, ir ėmiau atrasti pati save daugelyje sričių, – pasakoja moteris. – Pradėjau nuo dailės, paprasčiausio teptuko, nors jokių dailės studijų mano gyvenime nebuvo. Paskutinį kartą su pieštuku save prisimenu gal penktokę, kai lankiau dailės mokyklą. Joje buvo visiškai neįdomu, manau, kad mokytojai užmušė norą piešti. Prie to vėliau nė sykio nebuvau prisilietusi.“
Viena iš Jolantos dukterų, Rebeka, irgi turi gebėjimų piešti, bet, pasak mamos, palankė vieną mokyklą, kitą, deja... „Kažkas negerai su švietimo sistema, – pyksta Jolanta. – Na, ar galima visus vaikus pagal vieną metodiką mokyti meno? Juk jie skirtingi, tad piešti jiems greitai pabosta ir tampa neįdomu. Užmušamas susidomėjimas, nes tapyti pirmiausia reikia mėgti ir tada daug dirbti.“
Teptuką plovė vandeniu
Moteris socialiniame tinkle „YouTube“ susidomėjo rusų dailininku Igoriu Sakharovu, kuris rodė, kaip reikia tapyti. Jo gražūs, saldoki paveikslai Jolantai patiko, ji ėmė klausytis jo piešimo, tapybos pamokų. „Viena, kas yra svarbu, – sako ji, – tai gebėjimas mokyti, kas yra Dievo dovana. Tas pats visur, ypač mokykloje. Reikia mokėti mokyti, vien žinių mokytojui neužtenka. Peržiūrėjau keletą dailininko pamokų ir kažkas manyje atsitiko: stebiu, seku, kaip jis moko, ir staiga suvokiu, kad viskas gana paprasta! Pradėjau nuo paprasčiausių potėpių aliejiniais dažais. Ne, jokio tiesioginio kontakto, nes menininkas Rusijoje, tiesiog nagrinėjau, kaip jis tą daro. Nusipirkau aliejinių dažų ir pradėjau.“
Čia Jolanta skambiai nusijuokia, pasakodama vieną iš detalių darbo pradžioje: „Įsivaizduokite, teptuką, suteptą aliejiniais dažais, bandžiau nuplauti vandeniu. Kodėl nenusiplauna, – mąsčiau ir kreipiausi patarimo į giminaitį, dailininką. Jis tarsi tikras pedagogas iš manęs nepasišaipė, tik patarė susirasti acetono.“
Pasitikėjo profesionalu
Tapytoja ir vėl piktinasi akademiniu mokymu: „Pasodina žmones ir liepia piešti skritulius, kvadratus, gatvės su tolima perspektyva vaizdą... Tai mane kažkada atbaidė, viso to išmoksti bepiešdamas, svarbiau sekti profesionalo ranką, kaip jis kuria. Jei turi savyje kažką, tai tavo smegenys gebės ugdyti, išmoksi vien žiūrėdamas, kaip kitas dirba. Mokyklai būdinga tas pats: mokytojas stovi prie lentos ir aiškina, kaip reikia piešti medį. Na, jeigu pirmokų mokytoja vien aiškintų, kaip rašyti A raidę, o ne rodytų, kas išeitų? Girdėjau sakant, kad negalima rodyti, kaip piešti, nes vaikai neišsiugdys savo braižo. Tai absoliutus melas! Vaikas bando, ir jei jam patinka, jis tą darys daug kartų, atsiras savitas stilius, bet jei nepatinka, geriau nė nevargti. Aš žiūrėjau, kaip Igoris dirba ir dirbdamas aiškina: kaip tapo gamtą, toli ir arti esančius medžius, kaip spalvomis, šviesa pabrėžia atskiras detales.“
Natiurmortų meistrė
Mažeikietė kažkodėl metėsi į natiurmortus. Įdomu, kas padeda sukomponuoti daiktus, gėles, sukurti tinkamą paveikslo aplinką? „Natūralizmas, realizmas, tikri, natūralūs daiktai – mano arkliukas, – sako ji. – Man patinka gamta, jūra, bet piešti to nemoku. Matau ant stalo padėtą obuolį, imu į rankas teptuką, ir man aišku, kaip jį perkelti ant drobės, visada pavyksta. Manau, kad kiekvienas dailininkas turi kažką savo, visko nupiešti negali, o gal ir nenori.“
Vis dėlto Jolantos kraičio skrynioje ir istoriniai paveikslai, ji – puiki portretistė. „Istoriniuose paveiksluose daug smulkių detalių, tad man patinka kantriai, iš lėto dėlioti suknios klostes, papuošalus ant kaklo, dailinti moters rankas, veidą. Aš – realistė, man paveikslas turi būti gražus. Pradžioje daug ką kopijavau – randu įdomią vazą, šalia paberiu vaisių, ir gimsta natiurmortas. Kartais netyčia susidėlioja kažkas įdomaus – ant stalo pasiklydęs obuolys ar gėlė, stebiu jų šešėlius ir perkeliu ant drobės. Ieškau senovinių paveikslų su man „skaniais“ daiktais, būna, sužavi retro spintelė ar koks padėklas. Man turi būti įdomu tapyti. Kartą manęs paprašė nutapyti žmonėms brangų daiktą. Pradėjau, bet man nesisekė, buvo neįdomu, mečiau.“
Pastelinių spalvų mozaika
Iš darbų matyti, kad Jolantą žavi pastelinės spalvos. Kaip ji išmoko labai švelnių, natūralių spalvų derinimo? Purpurinė rožė paveiksle atrodo tarsi gyva – paliesi ir pajusi švelnumą. „Malonią spalvą ne iškart pavyko atrasti, – susimąstė menininkė. Štai rusai turi gerą žodį „žyvopysnyj“ – spalva turi būti švelni, gyva. Profesionalai maišo spalvas, kartais net keturias. Jei neturi įgūdžių, nesumaišysi, spalva bus purvina. Aliejiniai dažai man ilgai buvo iššūkis, bet aš dirbau, lavinau akį.“
O kas Jolantai svarbu istoriniuose paveiksluose – aplinka, apdarai, o gal bandymai įspėti moteriškumo mįslę? „Retame istoriniame paveiksle veidai gražūs, dažniausiai – ne, – primena pašnekovė. – Ieškau gražaus veido, gilių akių žvilgsnio, bandau atspėti, kas toji moteris, kuo ir dėl ko ji gyveno. Aišku, ieškau ir gražių apdarų. Kai kurie paveikslai man pavyko, keletą namie pasikabinau, neparduodu, nes tiek daug darbo įdėta. Naktimis dirbu, o jei atsikėlusi tą kūrinį pamatau visiškai kitaip nei tikėjausi, vėl dirbu. Kaip vaikai man tie paveikslai.“
Vaikai, šeima – ne kliūtis
Palinkusi prie paveikslo naktimis, o namie augo net penki vaikai. Ar vyras nepavydėdavo paveikslams, atimantiems iš šeimos Jolantą? Moteris linksmai nusikvatojo: „Vyras vos ne kas vakarą palikdavo mane prie molberto, o ryte rasdavo ten pat. Nepyko, jam netgi patiko, kad turiu savo užsiėmimą, pagirdavo, o kartais išmaniai pataisydavo. Dabar dirbu mažiau, nors šiek tiek keista. Vaikai užaugo, du vyresnieji jau gyvena savo gyvenimus, ir kaip tik dabar lieka daugiau laisvo laiko. Vyriausiasis sūnus Deividas paniręs į muziką, neblogai valdo ne vieną instrumentą, ypač mušamuosius. Gabrielė mokosi ir dirba čia, Mažeikiuose, o jaunesnioji dukra Rebeka, kaip minėjau, pasinešė į menus – ji neblogai tapo, panašu, kad atrado savo braižą. Mažieji – Rafaelis ir Elijas – dar vidurinės mokyklos mokinukai. Jauniausiajam buvo ketveri, kai pradėjau energingai tapyti. Jei tik turi kokią aistrą, nei vaikai, nei šeima nėra kliūtis, viskas suderinama!“
Prilipo retro krautuvėlė
Jolantos vyras Linas Bodendorfas, baigęs vieną pirmųjų privačią Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštąją mokyklą, kurioje studijavo krikščionybę, anglų kalbą bei vadybą, atvyko užimti rimto posto „Mažeikių naftoje“ iš Aukštaitijos. Netrukus Linas, čia sutikęs gražuolę žemaitę, sukūrė šeimą ir griebėsi individualios veiklos – dirba nekilnojamojo turto srityje, o Jolantos pagrindinis darbelis – nedidelė sendaikčių krautuvėlė, kurioje ją dažnai pavaduoja ir vyriausioji dukra. Štai šis ramus darbas Jolantai lipte prilipo. „Viskas labai paprasta, – teigia ji. – Vyro mama gyvena Švedijoje, o ten tokios retro krautuvėlės labai populiarios. Mes mėgėjai pasižvalgyti, pasiknisti po senovinius daiktus, todėl nenuostabu, kad parduotuvės idėja prilipo abiem. Pasitaiko įdomių senienų – sykį kitoje baldo pusėje aptikome užkištą lapelį su švediška daina, užrašyta 1929 m. Parduotuvėje ne vien atvežtiniai daiktai – čia kabo ir mano paveikslų.
Teisingi prioritetai
„Mudu su vyru susipažinome bažnyčioje. Retas susipažinimo būdas, tiesa? – juokauja moteris. – Turbūt tikėjimas, nuolatinė Dievo paieška yra mūsų šeimos pagrindas. Mūsų požiūriai į religiją, tikėjimą, Dievą sutampa, vaikai prisijungia, nemaištauja, nors namuose – jokios prievartos. Kai teisingai surikiuoji prioritetus, kas po ko, kas svarbiausia, viskas klostosi sėkmingai: namai, artimieji ir tai, kas tavo sieloje. Požiūris į laisvalaikį? Kol kas, atrodo, vėlgi visų sutampa. Turistaujame, stovyklaujame kartu, o prastu oru namie susėdę pamuzikuojame. Kažkada pati mokiausi groti fleita, ir visai neblogai pagrodavau. Vaikai, kaip minėjau, visi groja, vyras brązgina gitarą. Tiesa, tai nėra mūsų stiprioji pusė.“
Bodendorfų pavardė
Netikėta pavardė – Bodendorfai. Įdomu, gal šeima bandė ieškoti savo bajoriškų šaknų? „Daugelis šito klausia, mes kreipėmės į archyvus, bet kiek siekia dokumentai, visuose, net žvelgiant į tolimą praeitį, esame lietuviai, – mintimis dalijasi Jolanta. – Aš esu tikra mažeikietė, žemaitė, vyras – aukštaitis. Mums abiem šeima – didžiulė vertybė. Visi mėgstame susiburti penktadienio vakarais, stengiamės į namus sugrįžti iš bet kur.“
