LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Šv. Roko dienos išvakarėse Kryžių kalne vietą rado tautodailininko Jono Bugailiškio sukurta keturių metrų aukščio skulptūra „Šv. Rokas“, kurios apačioje užrašyta: „Šv. Rokai, apsaugok Lietuvą nuo COVID-19 epidemijos.“
Šv. Rokas gydė nuo maro
„Kodėl pasirinkau šv. Roką? – perklausė susimąstęs drožėjas. – Šiandien tebesiaučiant klastingam koronavirusui, nesijaučiame tvirti, saugūs. Kiekvienas iš mūsų gali tapti ligos auka. Lietuvoje nuo neatmenamų laikų ypatingiems istoriniams įvykiams, skausmingoms misijoms, ligoms ir epidemijoms įamžinti būdavo kuriami atminties ženklai. Pasak istorinių šaltinių, šv. Rokas iki šiol laikomas ligonių, sergančių epideminėmis ligomis, globėju.“
Lietuvoje šv. Roką imta garbinti po daugybę gyvybių nusinešusios 1710–1711 metų maro epidemijos. Šv. Roko kultas sustiprėjo 1705 metais Vilniuje, vėliau ir Kaune, įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją (rokitų vienuolijos centras veikė Šv. Stepono bažnyčioje). Per amžius iš lūpų į lūpas sklinda pasakojimai apie tai, kaip šv. Rokas nutolino nelaimes ir išgydė beviltiškus ligonius. Lietuvoje šv. Rokas pagerbiamas rugpjūčio viduryje – daugelyje bažnyčių vyksta atlaidai, meldžiama sveikatos ir užtarimo.
Tautodailininkas J.Bugailiškis prieš pat Šv. Roko atlaidus Kryžių kalne pastatė skulptūrą „Šv. Rokas“, prašydamas apsaugoti Lietuvą nuo klastingo viruso.
Pasišventėlio piligrimystė
Šv. Rokas (pranc. St. Roche, it. San Rocco) gimė 1295 m. Monpeljė miestelyje (Prancūzija), turtingo prancūzo ir italės šeimoje. Būdamas vos 15 metų, Rokas neteko tėvų ir pateko į vienuolių draugiją. Kai vaikinui tebuvo 17 metų, jo mieste apsilankė popiežius Urbonas V-asis. Šio apsilankymo įkvėptas, Rokas pardavė tėvų palikimą ir susiruošė į piligriminę kelionę pėsčiomis į Romą.
XIV a. Europą krėtė maro epidemija. Keliaudamas per Italiją, jaunuolis sutiko ne vieną maro auką. Rokas gelbėjo žmones kantriai juos slaugydamas ir melsdamasis. Tikėta, kad jis buvo Dievo apdovanotas gydymo dovana. Beslaugydamas kitus Pjačenco gyventojus, Rokas pats užsikrėtė maru. Nenorėdamas tapti našta brolijai, jis pasitraukė į mišką, kur tikėjosi praleisti paskutines gyvenimo akimirkas. Tačiau Dievas jo neapleido. Roką išgelbėjo išmintingas šuo, kuris atnešdavo maisto iš šeimininko namų ir laižydavo jo žaizdas. Vieną dieną į mišką atskubėjo šuns šeimininkas Gotardas, parsivedė Roką namo ir galop išgydė. Prieš tęsdamas kelionę, Rokas sugrįžo į Pjačencą, kur, atsidėkodamas Dievui už išgijimą, toliau gydė žmones ir net gyvulius.
„Šv. Rokui“ labiausiai tinka stūksoti ir mąstyti Kryžių kalne.
Kryžiuose – žmonių lūkesčiai
Jono Bugailiškio kūrinys „Šv. Rokas“ panašus į mūsų mylimus rūpintojėlius – geros, mąslios akys, rami globotojo povyza... Galbūt šventasis iš tiesų gali padėti Lietuvai? Ne šiaip sau autorius skulptūros apačioje jo paprašė: „Šv. Rokai, apsaugok Lietuvą nuo COVID-19 epidemijos.“ Pasirodo, skulptūra „Šv. Rokas“ – projekto „Sveikata yra viskas, o be sveikatos viskas yra niekas“ (A.Vidūnas), remiamo Lietuvos kultūros tarybos, dalis.
„Esu tautodailininkas, – primena meistras, – nenuostabu, kad praeities asmenybes perkeliu į dabartį. Žmonės visais laikais be kūno turėjo ir sielą, kuriai reikia emocinio peno, papročių, ritualų. Įsilieju į žmonių jūrą, sunešusią savo kryžius į Kryžių kalną. Tikiu, kad malda, tikėjimas ir mintis materializuojasi. Tikėdami galime sau padėti. Plauname rankas, dėvime kaukes, pasiunčiame į erdvę mintį, ko trokštame sau, artimiesiems, Lietuvai, žmonijai. Ir, žiūrėk, šviesos netrūksta. Kiek čia kryžių, skulptūrų... Kokie gilūs ir prasmingi žmonių lūkesčiai čia plevena...“
Meistrui nekilo abejonių, kur „Šv. Rokui“ labiausiai tinka stūksoti ir mąstyti. Aišku, kad Kryžių kalne. „Kiekvienas Lietuvėlėje turime vietų, kuriose puikiai jaučiamės, kurioms simpatizuojame, – aiškina Jonas. – Pirmiausia tai mūsų gimtosios vietos, į kurias visada malonu sugrįžti. Kryžių kalnas daugeliui kelia sentimentų. Pirmą kartą čia apsilankiau visai atsitiktinai, maždaug 1978 metais, su būsimos žmonos draugų kompanija. Nuo tada bent kartą metuose Kryžių kalnas mane kviečia, o aš su malonumu apeinu visus jo tiesius ir vingiuotus takus. Iš mano dirbtuvių į šią šventą vietą iškeliavo jau ne vienas kryžius. Vieni kūriniai ramiai ir tyliai įsiliejo į kalno gyvenimą, kiti sukvietė būrius žmonių. „Šv. Rokas“ atvyks tyliai. Mano supratimu, jis buvo toks – tyliai ir ramiai dirbo savo šventą darbą.“
„Šv. Roko“ kelionė iš Vilniaus rajono į Šiaulių kraštą.
Paukščiai grįžta, o žmonės?
Tęsdamas kalviškosios ir medinės kryždirbystės tradicijas, J.Bugailiškis yra pastatęs daug monumentalių medžio skulptūrų visoje Lietuvoje – Berčiūnuose, Biržuose, Rokiškyje, Šilutėje, Šalčininkuose, Utenoje, Vilniuje, Galinių kaime (Vilniaus r.), Molėtų, Trakų rajonuose, taip pat užjūryje – Detroite, Vašingtone (JAV), dar – Kammerne (Vokietija), Gervėčiuose (Baltarusija).
Prieš keletą metų menininkas Galinių kaime Lietuvos kultūros fondo lėšomis sukūrė itin prasmingą skulptūrų kompoziciją „Paukščiai sugrįžta, o žmonės?“ J.Bugailiškis pasakojo, kad lietuviai minėdavo 40-dešimties paukščių dieną, Gandrines ir Vieversio dieną. Galbūt čia kada nors suskris visi iš Galinių kaimo į užsienį išsibėgioję kaimynai. Pasak menininko, paukščio skrydis namo – protu nesuvokiamas stebuklas. Jie nepasiklysta, tiksliai žino, kur jų namai – Lietuva, Galinių kaimas Vilniaus pašonėje. Didžiojoje Galinių kaimo gatvėje dvi pagrindinės kompozicijos skulptūros, du angelai, pavadinti „Meilė“ ir „Skrydis“, tarsi laimina čia gyvenančius žmones.
„Du angelai „Meilė“ ir „Skrydis“ – vientisas darinys, – aiškina tautodailininkas, – nes be meilės nėra skrydžio, o be skrydžio – meilės. Angelas „Meilė“ simbolizuoja meilę žemei, augmenijai, visai gyvai gamtai, gimtinei. Ji ir žmogui padeda išskleisti sparnus... Į kryždirbystę žvelgiu daug plačiau negu UNESCO, kuriai tai neva tradicinis amatas. Verta prisiminti su šia tradicija susijusius papročius, kryždirbystei patikėtas gyvenimiškas istorijas ir viltis, stabtelti, papasakoti savo – žmogaus, paukščio istorijas. Gali atrodyti, kad paveldas statiškas, priklauso praeičiai, tačiau iš tiesų jis gyvas, kinta kartu su mūsų gyvenimu ir veikla.“
Skulptorius atgaivino lietuvių liaudies muzikos instrumentus.
Menininku seka vaikai
2005 m. įsigijęs apleistą sodybą ir ją susiremontavęs, J.Bugailiškis įsirengė kuklias dirbtuves muzikos instrumentams bei masyviems kryžiams dirbdinti. Galinių kaime apsigyvenusį menininką iškart pamilo kaimo bendruomenė, ypač vaikai, nes kiekvienais metais jis organizuoja visas kalendorines šventes. Pati geriausia pramoga mažiesiems – susimeistrauti inkilą ir pavasarėjant jį iškelti. Meistro pakviesti ornitologai mielai pakonsultuoja darbštuolių būrelį, kur ir kokius inkilus kelti, kokie paukščiai juose gyvena... Jonas nepalieka ramybėje ir miestelėnų: sukviečia Vilniaus senamiesčio vaikus į savo dirbtuvių kiemą (Aušros Vartų g. 17-10) ir moko juos staliaus darbų – inkilų gaminimo. Į meistro organizuojamą „Paukščių šventę“ susirenka menininkai, drožinėjantys sparnuočius, ornitologai, naminių paukščių augintojai. Ši linksma kompanija naujus, medžiu kvepiančius inkilus įkelia į miesto skverų ir parkų medžius.
Menininkas dažnai tampa gidu savo paties dirbtuvėse įrengtame muziejuje.
Atgyja muziejaus eksponatai
Menininkas dažnai tampa gidu savo paties dirbtuvėse įrengtame muziejuje. Čia išties gausu Rokiškio bei Kupiškio krašto senovinių buities rakandų. Eksponatai ne tik rodomi, bet ir mielai naudojami. Kiekvienas lankytojas pasijaučia mažu vaiku, kuriam leista žaisti mediniais meistro Jono išdrožtais žaislais, groti muzikos instrumentais ir netgi pasigaminti piemenėlio dūdelę. Dirbtuvių eksponatai tarsi atgyja ir dalijasi savitomis fantazijomis, vizijomis ir supratimu apie tautos praeitį.
Į Aušros Vartų g. 17 kiemą praeivius sukviečia ir linksmai nusiteikę folkloro kolektyvai, muzikuojantys meistro Jono padirbdintais muzikos instrumentais tradiciniuose folkloro ir senosios muzikos festivaliuose „Skamba skamba kankliai“ ir „Griežynė“. Muzikos garsų pavilioti atskuba ir užsienio šalių turistai – ne vienam smalsu susipažinti su „gyvu“ tautodailininku, gauti jo autografą... Pasak menininko, čia ne kartą lankėsi į Lietuvą atvykę kitų šalių vadovai, net karaliai ir karalienės.
Menininko sukurtų skulptūrų, muzikos instrumentų, žaislų vaikams įsigijo Lietuvos, Balzeko (JAV), Kuala-Lampuro (Malaizija) muziejai, taip pat Musical Instrument Museum – pirmasis globalus muzikos instrumentų muziejus Arizonoje.
Dirbtuvėse vaikams leidžiama žaisti mediniais meistro Jono išdrožtais žaislais, groti muzikos instrumentais.
Jono kanklėmis groja net užsieniečiai
Jonas Bugailišklis – Tautodailininkų sąjungos narys, medžio drožėjas, skulptorius, muzikos instrumentų, žaislų vaikams meistras. Nuo 1980 metų jis aktyviai dalyvauja parodose, liaudies amatų festivaliuose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Malaizijoje, Egipte, JAV. J.Bugailišklis ne kartą tapo konkursų laureatu, buvo apdovanotas šalies kultūros įstaigų padėkos raštais.
Gilindamasis į lietuvių liaudies meno ištakas ir tradicijas, studijuodamas iškiliausių meistrų braižą, skulptorius dar 1980 metais atgaivino senuosius styginius, mušamuosius, pučiamuosius instrumentus. Meistro pagamintais lietuvių liaudies muzikos instrumentais muzikuoja daugelis folkloro ansamblių, o kanklėmis groja net užsienio lietuviai. Menininko kūrinių yra įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejai.
