– Me­no gys­le­lę tu­rė­jo­te nuo vai­kys­tės ar tai bu­vo il­go dar­bo vai­sius?

– Tie­są pa­sa­kius, ne­lan­kiau jo­kios dai­lės mo­kyk­los, jo­kių bū­re­lių, vis­ką iš­mo­kau sa­va­ran­kiš­kai. Tik­riau­siai pir­mie­ji su­vo­ki­mai apie dai­lę, apie pie­ši­mą at­ėjo iš tė­čio – anks­čiau jis daž­nai pieš­da­vo. Va­sa­ras leis­da­ma kai­me, ma­ty­da­vau vi­sus tė­čio pie­ši­nius ir nuo­lat gal­vo­da­vau, kaip tai gra­žu. Na­tū­ra­liai at­si­ra­do no­ras tai at­kar­to­ti. Taip pat ma­no pus­se­se­rė da­ry­da­vo ta­tui­ruo­čių es­ki­zus. Taip po tru­pu­tį kū­riau pa­veiks­lus pa­ti. Kas­dien pie­šiau ir pie­šiau. Kas­dien ma­ne tai vis la­biau ža­vė­jo.

– Ban­dė­te at­kar­to­ti tė­čio pie­ši­nius ar pa­si­telk­da­vo­te vaiz­duo­tę?

– Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ko­pi­ja­vi­mo. Ka­dan­gi au­gau spar­čiai pro­gre­suo­jant in­ter­ne­tui – tai bu­vo ma­no pa­grin­di­nis idė­jų šal­ti­nis. Žiū­rė­da­vau įvai­rius vaiz­do įra­šus, kaip nu­pieš­ti tam tik­ras de­ta­les, kaip še­šė­liuo­ti vaiz­di­nius, kaip pieš­ti re­a­lis­tiš­kus gy­vū­nė­lius. Ta­da bū­da­vo daug pie­ši­mo ir dar dau­giau dar­bo trin­tu­ku. Šiek tiek įgu­du­si ban­dy­da­vau kur­ti ir sa­vo vi­zi­jas ant po­pie­riaus la­po. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, jog tai bu­vo įgim­tas ta­len­tas. No­ras do­mė­tis me­nu ska­ti­no to­bu­lė­ti.

– Daž­nai klys­tant, ne­kil­da­vo no­ras vis­ką mes­ti ir pa­mirš­ti pie­ši­mą?

– Pa­leis­ti me­no nie­ka­da ne­no­rė­jau. Jei­gu pa­bos­da­vo pie­ši­mas – im­da­vau­si rank­dar­bių. Pa­vyz­džiui, bu­vau su­si­do­mė­ju­si siu­vi­mu. Vė­liau se­kė dro­bės pa­ži­ni­mas. Pa­me­nu, jog bu­vau ypač su­si­do­mė­ju­si pie­ši­mu ant dra­bu­žių. Nuo pat ma­žens trauk­da­vo akį iš­skir­ti­niai dra­bu­žiai, jų de­ta­lės. Nu­si­pirk­da­vau dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je švar­ke­lį ar marš­ki­nė­lius ir leis­da­vau pa­si­reikš­ti sa­vo fan­ta­zi­jai. Šis už­si­ė­mi­mas man la­bai pa­ti­ko, ypač, kai ma­ty­da­vau, jog pa­vyks­ta su­kur­ti iš­skir­ti­nį di­zai­ną. Vė­liau tu­rė­da­vau ma­žiau lai­ko, pra­si­dė­ju­si mo­kyk­la pri­mal­šin­da­vo vi­sus me­ni­nius dar­bus.

– Ar rank­dar­bių įvai­ro­vę at­ras­da­vo­te pa­ti?

– Tik­rai ne. Rank­dar­bių įvai­ro­vę pa­dė­jo pa­žin­ti mo­kyk­la. Dai­lės pa­mo­ko­se mo­ky­da­vo­mės apie įvai­rias me­no rū­šis. Tu­rė­jau pui­kią tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ją, ku­ri pa­ro­dy­da­vo įvai­riau­sių rank­dar­bių – nuo mez­gi­mo iki ka­ro­liu­kų vė­ri­mo. Su­si­do­mė­ju­si ne­kan­trau­da­vau grįž­ti na­mo ir iš­ban­dy­ti vis kaž­ką nau­jo. Ži­no­ma, bu­vau vai­kas, greit vis­kas nu­si­bos­da­vo, pa­dė­da­vau į ša­lį ir pra­dė­da­vau nau­ją pro­jek­tą.

– Šiuo me­tu stu­di­juo­ja­te gra­fi­nį di­zai­ną Kau­no ko­le­gi­jo­je. Dve­jo­jo­te sie­ti at­ei­tį su me­nu ar tai bu­vo tvir­tas spren­di­mas?

– Rin­kau­si tarp dvie­jų stu­di­jų da­ly­kų – gra­fi­nio di­zai­no ir šo­kių. Bū­da­ma vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je pa­ty­riau ke­lio trau­mą – ply­šo me­nis­kas. Tuo ir pa­si­bai­gė ma­no, kaip šo­kė­jos, kar­je­ra. Ta­da la­biau pra­dė­jau do­mė­tis gra­fi­ka. Bu­vo min­tis sto­ti į ma­dos di­zai­ną. Ta­čiau tu­rė­jau sva­jo­nę kur­ti di­zai­nus dra­bu­žiams, dėl to gra­fi­nis di­zai­nas Kau­no ko­le­gi­jo­je bu­vo ga­lu­ti­nis pa­si­rin­ki­mas. No­rint pa­tek­ti į vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mą vie­tą, te­ko lai­ky­ti sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus, ku­rie man pa­si­se­kė ir šiuo me­tu esu bai­gu­si pir­muo­sius mo­ky­mo­si me­tus.

– Ar dai­lė vis dar iš­li­ko po­mė­giu, kai pra­dė­jo­te stu­di­juo­ti?

– Ir taip, ir ne. Iš tik­rų­jų, vis­kas yra tik­rai la­bai ge­rai su gra­fi­nio di­zai­no stu­di­jo­mis. Aš iš­mo­kau la­bai daug per pir­mus stu­di­jų me­tus. Ta­čiau vi­sa­da yra bet. Dės­ty­to­jai už­duo­da daug dar­bų. Iš pra­džių jie at­ro­do leng­vi. Tik vė­liau su­pran­ti, kiek lai­ko ir kan­try­bės tai at­ima. Dar­bus da­ry­da­vau nak­ti­mis. Nor­ma­lu, jog po ku­rio lai­ko pieš­ti vi­siš­kai ne­si­no­ri. Pieš­da­ma sa­va­ran­kiš­kai ga­liu pa­si­rink­ti, ką ir kaip pieš­ti. Be­si­mo­kant to­kios lais­vės nė­ra. O šis da­ly­kas ne­pri­de­da no­ro. Pa­vyz­džiui, aš la­bai mėgs­tu pieš­ti re­a­lis­tiš­kai. De­ta­lės, še­šė­liai, re­a­lis­tiš­ku­mas yra ma­no sti­lius. Stu­di­juo­da­ma ne vi­sa­da ga­liu pil­dy­ti sa­vo no­rus, kas yra nor­ma­lu. Ta­čiau gau­nant už­sa­ky­mą iš žmo­gaus, no­ras su­grįž­ta žai­bo grei­čiu.

– Ar ga­vus už­sa­ky­mą dar­bus at­lik­ti leng­viau?

– Ir žy­miai. Ži­nau, jog ta­da iš žmo­gaus su­lauk­siu tam tik­ros re­ak­ci­jos, gau­siu nuo­šir­džią emo­ci­ją. Pieš­da­ma vi­sa­da gal­vo­ju, kur ma­no dar­bas ga­li at­si­ras­ti – gal pas kaž­ką na­muo­se, o gal kas nors do­va­nos my­li­mam žmo­gui. O tai ne­žmo­niš­kai ska­ti­na dirb­ti. Kaip ir mi­nė­jau, stu­di­juo­da­ma ne­tu­riu to­kios lais­vės rink­tis, kaip ir ką no­riu da­ry­ti. At­lie­kant pri­va­čius už­sa­ky­mus, vis­kas žy­miai ma­lo­niau.

– Ar jau esa­te nu­ma­čiu­si sa­vo me­ni­nę kryp­tį?

– Dar ne­su. Ir ma­nau, jog ji ne­bus vie­na, kon­kre­ti sri­tis. Man pa­tin­ka da­ry­ti daug skir­tin­gų da­ly­kų. Kar­tais tai por­tre­tų pie­ši­mas, kar­tais tai pie­ši­mas ant rū­bų, o kar­tais tas pats gra­fi­nis di­zai­nas. Ne­ma­nau, jog ka­da nors ap­si­sto­siu ties vie­na sri­ti­mi.

– Kiek apy­tik­riai už­trun­ka dar­bo pa­ren­gi­mas par­da­vi­mui?

– La­bai įvai­riai. Por­tre­tą ga­li už­truk­ti nu­pieš­ti nuo dvie­jų iki ke­tu­rių die­nų. Taip pat klien­tui rei­kia su­pras­ti, jog aš ne­su spaus­di­ni­mo ma­ši­na, pie­ši­nys ne vi­sa­da bū­na iden­tiš­kas kaip iš nuo­trau­kos. Rei­kia ne­pa­mirš­ti, jog tai yra ran­ka pieš­tas dar­bas. Sun­kiau­sia bū­na pa­ti pra­džia, kai pie­ši ir at­ro­do, jog nie­kas ne­pa­vyks­ta ir ne­pa­vyks. Bet kuo dau­giau dar­bo įde­di, tuo dar­bas pa­si­da­ro tik­res­nis.

– Ar sa­vo dar­bus kur nors pub­li­kuo­ja­te?

– Ins­tag­ra­me tu­riu sa­vo pus­la­pį „oriart­work“. Ten ga­li­ma iš­vys­ti dau­giau ma­no dar­bų. Pus­la­py­je ke­liu ne tik pie­ši­nius. Ga­li­ma pa­ma­ty­ti gra­fi­nio di­zai­no nuo­tru­pų, dra­bu­žių di­zai­no, por­tre­tų. Pa­pras­tai klien­tai at­ran­da ma­ne per šį pus­la­pį. Ar­ba drau­gai pa­si­da­li­na ma­no dar­bų re­ko­men­da­ci­jo­mis su sa­vo drau­gais.