Alytaus kraštotyros muziejus, minėdamas poetų Antano Jonyno 100-ąsias gimimo metines ir jo sūnaus Antano A. Jonyno jubiliejų, rengia lauko parodą „Jonynų giminės fenomenas“, kurią finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Muziejininkai nekelia sau uždavinio įminti šios giminės talentų paslaptį, bet parodos lankytojus ketina sudominti bei supažindinti su kai kuriais jos atstovais. Jonynų giminė turtinga iškiliomis, Lietuvai nusipelniusiomis asmenybėmis. Štai keletas jų: menininkas Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997), tautosakininkas Ambraziejus Jonynas (1919–2006), rašytojas Antanas Jonynas (1923–1976), poetas, vertėjas Antanas A. Jonynas (g. 1953), menininkas Algis Griškevičius (g. 1954), teatro ir kino režisierius Ignas Jonynas (g. 1971). Šįkart skaitytojams pristatome literatūros kritiką, bibliotekininką Vytautą Aleksandrą Jonyną.
VYTAUTAS ALEKSANDRAS JONYNAS
(1918–2004)
„Knygą į rankas reikia imti su tikru kritiškumo jausmu“
V. A. Jonynas – iškili lietuvių tautos asmenybė, lituanistiką puoselėjusi išeivijoje. Jis parašė per 400 recenzijų, straipsnių ir esė.
V. A. Jonynas pasaulį išvydo 1918 m. gegužės 17 d. Bogorodske (Rusija) žymaus istoriko, profesoriaus Igno Jonyno ir mokytojos Elenos Ustinovos šeimoje. Šeima su kūdikiu sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, o vėliau Kaune. Be jo šeimoje augo sesuo Birutė ir brolis Kęstutis. Vaikystėje Vytautas nuolat čiauškėdavo, todėl jį vadino Vyturėliu. Stropus jaunuolis baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1932–1933 m. Grenoblyje (Prancūzija) prestižiniame licėjuje studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, kitus mokslus.
1936 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti romanistikos. Lankė Balio Sruogos Teatro studiją. Atlikęs karinę prievolę, nuo 1940 m. studijas tęsė Vilniuje. Reiškėsi spaudoje, radiofone: rengė reportažus, rašė ir spausdino filmų recenzijas, įvairius straipsnius, bandė rašyti noveles. V. A. Jonynas daug dėmesio skyrė lavinimuisi, tobulėjimui, mėgo lankytis knygynuose, antikvariatuose.
Dienoraštyje (1940-08-18) rašė: „Skaitydami knygas mes kraunam savo pasąmonėn įvairius įspūdžius. Literatui ir humanitarui šitas privalumas yra būtinas. Knygą į rankas reikia imti su tikru kritiškumo jausmu.“ Kaip pats V. A. Jonynas yra prisipažinęs, nepriklausė jokiai organizacijai, korporacijai, sektai, blaivybės ar sporto draugijai.
1942 m. baigė Vilniaus universitetą. 1944 m. buvo priverstas trauktis iš Tėvynės. Penkerius metus gyveno Vokietijoje, 1949 m. persikėlė į Kanadą. Svečioj šaly teko dirbti fizinį darbą, vėliau gavo darbą mokykloje. Svajonę siekti mokslo įgyvendino tik būdamas 45 metų – Monrealio universitete įgijo bibliotekininkystės bakalaurą, o po kelerių metų ir magistrą. Pradėjo dirbti socialinių mokslų bibliotekoje, pakilo iki direktoriaus pavaduotojo pareigų, išsipildė svajonė dirbti akademinį darbą – dėstė bibliografiją bibliotekininkystės mokykloje.
Skaitė visas svetur ir LSSR išleistas lietuvių rašytojų knygas ir daugelį jų recenzavo. Išsamūs studijiniai straipsniai išspausdinti knygose „Išėjęs negrįžti“ (1986, apie Marių Matiliškį), „Lietuvių egzodo literatūra, 1945–1990“ (1992). Parašė monografiją apie tautodailininkę Anastaziją Tamošaitienę (1989). Kritikos straipsnius ir recenzijas spausdino Kanados ir Amerikos lietuvių laikraščiuose ir žurnaluose. Recenzijas apie sovietų Lietuvoje išleistas knygas pasirašinėjo Jono Aleksandravičiaus slapyvardžiu, nenorėdamas pakenkti Lietuvoje esantiems giminaičiams. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas jo tekstus 2006 m. išleido atskira knyga „Vytautas A. Jonynas. Rinktiniai raštai“.
V. A. Jonynas aktyviai dalyvavo Kanados lietuvių bendruomenės kultūrinėje veikloje, buvo įvairių komitetų nariu, daugelį metų mokytojavo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Puikiai kalbėjo prancūziškai, suprato vokiškai, mokėjo anglų, italų, rusų, lenkų kalbas. Knygas skaitymui parsitempdavo net iš kelių bibliotekų ir viešų skaityklų. Monikos ir Vytauto A. Jonynų laisvalaikis buvo neatsiejamas ir nuo muzikos – jie nuolat lankė simfoninius koncertus, namuose turėjo sukaupę vertingą klasikinės muzikos plokštelių kolekciją.
1969 m. buvo apdovanotas diplomu už darbą Lietuviškose mokyklose, 1992 m. – įteikta Vytauto Landsbergio padėka už paramą atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę.
V. A. Jonynas dalį savo archyvo perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui (MLLM), vėliau jo kultūriniu palikimu rūpinosi žmona Monika bei sūnus Andrius. Viename laiške muziejininkei Virginijai Paplauskienei (MLLM) rašė: „Nieko gyvenime nėra patvaraus, viskas keičiasi ir kad išlikti žmonių atminty – beviltiška. <…> užmarštis yra visų dalia.“
Mirė 2004 metais, palaidotas Otavoje (Kanada).
Tekstą parengė muziejininkė Vilmantė Petrusevičienė pagal Virginijos
Paplauskienės straipsnius.