Rašytojos, menotyrininkės ir žurnalistės Kristinos Sabaliauskaitės pavardę Lietuvoje žino kiekvienas. Skaitytojai nekantriai laukė neseniai dienos šviesą išvydusios paskutiniosios jos tetralogijos „Silva rerum“ dalies. Tačiau knygos autorės tai nė kiek nebaugina. Pasak jos, gera literatūra niekada negimė rašytojui žūtbūt bandant pateisinti skaitytojų lūkesčius ar įtikti literatūros kritikams. Savo knygomis K.Sabaliauskaitė siekia papasakoti jai pačiai itin svarbias istorijas, kurios priverčia susimąstyti apie esminius žmogiškosios būties ar epochų momentus.

 Papasakokite, koks „Silva rerum IV“ istorinis kontekstas, pagrindinės problemos, iššūkiai ir patirtys, su kuriais susiduria knygos veikėjai? Ir kodėl tai – paskutinė dalis?

Tikiuosi, kad perskaitę „Silva rerum IV“ skaitytojai supras, kodėl tetralogija baigėsi tuo, kuo baigėsi. Juk baigėsi ištisas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros pasaulis, visa epocha, pasaulėvoka, galiausiai – žlugo valstybė. Prasidėjo visiškai kiti laikai. Nepaisant šios tragiškos pabaigos, tuo laikotarpiu mūsų šalis patyrė ir Apšvietos kultūros bei reformų nulemtą pakylėjimą, tikrai turime kuo didžiuotis. Pavyzdžiui, kad ir Gegužės Trečiosios Konstitucija, pirmąja konstitucija Europoje ir antrąja (po JAV) pasaulyje, be kita ko, apibrėžusia ir valstiečių, kaip piliečių, vertę ir laisves. Ji aiškiai įteisino, kad krašto žmonės turi teisę laisvai judėti ir sąžiningai verstis savo darbu mieste ar sodžiuje. O kiek mes šiandien žinome apie šiuos faktus? Tik sovietinės mokyklos propagandą apie baudžiavą, neva ponai vien plakdavo vargšus baudžiaunininkus ir liepdavo šunis žindyti, nes žmonėmis jų nelaikė. Beje, šiuos pasakojimus sovietų propagandos veikėjai iš Rusijos imperijos istorijos perkėlė į lietuviškąjį kontekstą, šitaip sufabrikuodami istoriją apie „priespaudos mastą“ mūsų kraštuose, kuriuose, palyginti su visa XVII–XVIII a. vid. Europa, valstietija dar laikėsi visiškai neblogai. Tai lėmė, kad iš Rusijos į LDK per sieną masiškai bėgdavo dešimtys tūkstančių rusų baudžiauninkų, mat mūsų krašte buvo kur kas geresnis gyvenimas ir niekas jų taip neengė kaip imperijoje, kur jie buvo laikomi „dūšiomis“ ir iš tiesų mainomi į šunis ir arklius.

Juolab kad XVIII a. pab. Lietuvoje situacija gerėjo – LDK aristokratai pradėjo kalbėti, kad valstiečių darbas turi vykti ne vien lažo ar činšo, bet naujo, pažangesnio, socialinio kontrakto principu, ir jie už tai turi gauti ne vien atlygį, bet ir tai, ką šiandien pavadintume infrastruktūra ar socialine rūpyba, – švietimą, galimybę kilti visuomenės hierarchijos laiptais. Rūpinimasis lietuvybe ir lietuvių kalbos vartosena irgi prasidėjo anaiptol ne nuo Kristijono Donelaičio, o gerokai anksčiau – jau vyskupas Ignotas Masalskis rūpinosi, kad parapinėse mokyklose būtų dėstoma lietuvių kalba, o Pranciškus Ksaveras Bohušas ir kiti stengėsi ją grąžinti į viešą vartoseną. Viskas, žinoma, pasikeitė po Trečiojo Respublikos padalijimo, kai imta šeimininkauti cariniu rusišku pavyzdžiu. Netekus valstybės ir tapus imperijos dalimi, lietuvių valstiečiai buvo daug labiau „subaudžiavinti“ nei iki tol.

Taigi, manau, kad skaitytojai knygoje ras daug nežinomų faktų, kuriais galime didžiuotis. Pavyzdžiui, tuo, kad valstiečiai po Gegužės Trečiosios Konstitucijos pagaliau iš tiesų pasijuto lygiaverčiais valstybės piliečiais – kilus Kosciuškos sukilimui, jie Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei surinko daugiau nei milijoną auksu, paėmė ginklą į rankas ir su bajorais išėjo kautis su priešu. Man tai – vienas gražiausių istorijoje mūsų tautinės vienybės pavyzdžių, kurį prilyginčiau mūsų nesenai kovai dėl Nepriklausomybės, kai visi, kas tik galėjo, iš kaimų ir miestelių važiavo ir prie Seimo barikadų, ir Kauno ginti, ir į Baltijos kelią.

Skaitytojai naujos jūsų knygos laukė su milžiniškais lūkesčiais. Ar nebaisu, kad jie gali nusivilti? Ar ketvirtąją knygą rašyti buvo taip pat įdomu kaip ir pirmąją? Ir kuo skyrėsi rašymo procesas?

Kai 2008 m. į leidyklą atnešiau pirmosios dalies rankraštį, kartu atsinešiau ir gana detalų tetralogijos planą: apie ką kiekvienoje iš keturių dalių bus pasakojama. Ir kad viena knyga – viena šeimos karta. Jaučiuosi dėkinga likimui, kad davė man laiko, jėgų ir sveikatos šį didelį kūrinį įgyvendinti taip, kaip ir buvau sumaniusi nuo pat pradžių. Taigi tikrai nebuvo taip, kad parašiau vieną romaną, sulaukiau sėkmės, o tada – tęsinys po tęsinio... Ne, tai buvo vientisas ir gerai apmąstytas sumanymas, kuriam įgyvendinti prireikė aštuonerių metų ir daugybės darbo. Ir kiekvieną dalį rašyti buvo lygiai taip pat įdomu, nes nuoširdžiai tikiuosi, kad skaitytojai pastebės, jog XVII–XVIII a. Lietuvoje nebuvo kažkoks vienalytis laikotarpis, mūsų kultūra vystėsi ir perėjo labai skirtingus, charakteringus raidos etapus. Be to, pirmosios knygos herojų pasaulis visiškai kitoks nei paskutiniosios.

Rašymo procese turbūt labiausiai skyrėsi geografija – trečiosios dalies veiksmas vyksta gudiškose LDK žemėse, tad keliavau į Nesvyžių ir kitas romane minimas vietas. Na, o ketvirtoji dalis keliasi į Europą – Prancūziją, Olandiją, Angliją ir kitus kraštus. Bet kartu ir Lietuvos joje labai daug. Vienas iš pirmųjų skaitytojų jau pastebėjo, kad ketvirtoji dalis, be kitų temų, yra it mano meilės laiškas Lietuvai ir jos gamtai.

Atsakant į klausimą dėl lūkesčių: ne, man nebaisu nuvilti skaitytojų, nes būtų beviltiška, jeigu rašytojas kurtų norėdamas žūtbūt pateisinti skaitytojų lūkesčius ar įtikti literatūros kritikams – iš tokių užmojų gera literatūra niekada dar negimė. Aš tiesiog noriu papasakoti istorijas, kurios man atrodo be galo svarbios, priverčiančios susimąstyti apie esminius žmogiškosios būties ar epochų momentus.

Kada pirmą kartą pabandėte imtis grožinės literatūros ir kokių tikslų vedama tai darėte?

Pagal išsilavinimą būdama menotyrininkė, akademinė humanitarė ir aštuonerius metus dirbusi žurnalistikos srityje, jau nuo studijų metų buvau „tekstų žmogus“, tačiau mano pirmas grožinės literatūros tekstas ir buvo „Silva rerum“ 2008 m. Jokių kitų „literatūrinių bandymų“ iki tol nebuvo.

Kas paskatino rašyti šia tematika? Juk nieko panašaus pastaruoju metu lietuvių literatūroje nebuvo? Ir su kokiais sunkumais susidūrėte?

Man atrodo, kad labai blogai, kai kuriama orientuojantis į tai, kas jau yra. Idėjos turi gimti autentiškai, iš to, ką nori papasakoti. Man sumanymas rašyti „Silva rerum“gimė labai paprastai – studijuojant, rašant disertaciją. Sėdėdama archyve prie laiškų bei memuarų pagalvojau: „Po galais, tokie žmonės, tokios aistros ir įtampos, tokios istorijos įdomybės, o kartu – tiek Dievo ir gyvenimo paieškų! Juk kai kurie dalykai tebėra aktualūs ir šiandien, kodėl niekas apie tai neparašo istorinio romano?“

Rašydama su jokiais dideliais sunkumais nesusidūriau – tai buvo kruopštus, pareikalavęs daug darbo, bet kartu ir kupinas magijos, spontaniškumo, atradimų procesas. Sunkumai (veikiau, visoks pagalių kaišiojimas į ratus) atėjo vėliau, kartu su didžiule knygų sėkme. Ne paslaptis, kad yra žmonių, kuriems kitų sėkmė sukelia labai negatyvius jausmus. Bet aš tokių nepakeisiu, todėl ir rūpintis jais neverta. Pati į viską žiūriu labai filosofiškai – laikas įvertins, o kol kas – nėra ko pūstis, bet ir gėdytis turbūt taip pat neturiu ko. Tiesiog viską darau su aistra, užsidegimu ir kaip galėdama geriau…

Šiandien Vilniuje vedamos ekskursijos knygų herojų mintais takais. Ar jums pačiai Vilniuje dar yra nepažintų vietų? Ir koks jums Vilnius atrodo šiandien?

Labai džiaugiuosi, kad „Silva rerum“ paskatino susidomėjimą Vilniaus istorija. Pamenu, kai išėjo pirmoji knyga, knygynuose buvo puikūs Tomo Venclovos gidai, o daugiau – nelabai ko... Net Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ jau buvo seniai tapęs deficitu. O dabar išleidžiama daugybė puikių istorinių knygų apie Vilnių, XIX a. memuarų, tyrimų. Ir žmonės juos labai noriai skaito, atranda ir prisijaukina Vilnių. Juk miestas dėl savo tragiškos istorijos po karo buvo kolonizuotas, čia privažiavo žmonių iš visos Lietuvos, jie apie miestą turėjo savo įsivaizdavimus ar svajones, bet jokios asmeninės atminties ar patirties, kuri pririštų. Galbūt todėl pirmaisiais dešimtmečiais po karo Vilniuje buvo tiek daug sugriauta ir sunaikinta. Juk viena yra griauti seną, nieko nesakantį apirusį namą, o visai kas kita, kai žinai, kad tai – garsioji Radvilų Kardinalija, kurioje kryžiavosi Lietuvos ir pasaulio istorijos keliai. Viena yra žiūrėti, kaip niokojama bažnyčia, o kita, kai žinai, kad tai – unikalus meno paminklas, kur tavo prosenelių kartos stojo prie altoriaus. Pati Vilnių gerai pažįstu ir esu su juo susaistyta asmenine, savo šeimos kartų, istorija, tačiau kuo labiau jį pažįstu, tuo dažniau šis miestas mane nustebina, padovanoja vis naujų atradimų. Kaip mylimas žmogus...

Jau kurį laiką gyvenate Londone. Ką manote apie šį miestą? Gal kada sulauksime sagos apie Londono istorinius kontekstus?

Jau sulaukėte – dalis „Silva rerum IV“ veiksmo vyksta XVIII a. pab. Londone. Londonas Apšvietos epochos lietuviui nebuvo svetimas – net smulkesnieji nepasiturintys bajorai ar į mokslus prasimušę valstiečiai šį miestą įtraukdavo į savo edukacinių kelionių maršrutą. Britanijos universitetuose – Oksforde ar Kembridže – aptinkame lietuvių studentų pėdsakų. Apšvietos reformas diegę mūsų valstybės vyrai nuoširdžiai žavėjosi britų parlamentine sistema, jų mokslo ir pramonės proveržiu, agrikultūros pertvarka, verslais ir stengėsi anglišką patirtį pritaikyti mūsų kraštuose. Įdomu, kad aprašomuoju laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos ambasadoriumi Londone buvo tikras žemaitis – smulkus bajoras Pranciškus Bukota. Karūnos aristokratai, lankydami Abiejų Tautų Respublikos ambasadą, pabrėždavo, kad „visa mūsų ambasada Londone šneka lietuviškai“, t. y. žemaitiškai, nes P.Bukota buvo atsivežęs savo tarnus iš gimtinės.

Ką manau apie šį miestą? Tikrai nesu jam abejinga. Londonas tapo mano antraisiais namais ir per asmeniškas patirtis „pririšo mane“. Tad net jei kada ir išvyksiu iš šio miesto, jis niekada nebebus man svetimas. Na, o rašant knygą buvo įdomu XVIII a. miestą pamatyti savo herojų akimis ir palyginti, kiek jų autentiški įspūdžiai sutapo ar nesutapo su manąja patirtimi.

O kokie dalykai ar žmonių savybės jums pačiai yra svarbiausi ir vertingiausi?

Šiandien mūsų pasaulio pamatai kliba. Šie pamatai – tai pagarba žmogui, jo teisėms ir individualumui, nuosavybei ir judėjimo laisvei, demokratija, tolerancija, išsilavinimo svarbos suvokimas. Susiklosčius nepalankioms geopolitinėms aplinkybėms, kurios dar ir pakurstomos Europai priešiškų autoritarinių režimų, dabar pradėta labai sumaniai manipuliuoti tamsiaisiais žmonių instinktais, bandoma jų nusivylimą, pavydą ar agresiją, priešiškumą kitokiam individui nukreipti politiškai kam nors naudinga linkme. Istorija rodo, kad kai žmonės šitaip leidžia manipuliuoti savimi, vadovaujasi agresyvumu, o ne sveiku protu, balsuoja ne „už“ konkrečias programas ir vertybes, o „prieš“ ką nors, ieško visokiausių naujų gelbėtojų, viskas baigiasi didžiausiomis tragedijomis. Tad iš tiesų daug kas priklauso nuo mūsų vertybių, nuo mūsų moralinio stuburo, gebėjimo išsaugoti gėrio, laisvės, pakantumo, atsakomybės, darbštumo sampratas.

Mano vertybės paprastos – tai pamatinės žmogiškosios ir demokratinio pasaulio vertybės, kurios diktuojamos ne minios ir ne akla daugumos jėga. Kai diktuoja piktos minios dauguma, tai ne demokratija, o ochlokratija. Demokratinėje visuomenėje svarbu užtikrinti galimybę taikiai gyvuoti ir mažumai, jei ji nepažeidžia įstatymų. Kitaip tariant, leisti skleistis teisėtiems įvairiems gyvenimo būdams. Iš senųjų vertybių man mielas garbingumas, kurio mūsų laikais be galo trūksta. Garbingumą suprantu plačiąja prasme: kaip kilnumą, žodžio laikymąsi, sąžiningumą, pagalbą silpnesniajam ir atjautą, ištikimybę Tėvynei ir bendražmogiško gėrio principams. Svarbi ir krikščioniška meilė žmogui. Žmogaus, kaip individo, kaip unikalios būtybės, suvokimas. Negaliu pakęsti politikų, kurie sako, kad „rūpinasi paprastais žmonėmis“. Juk kiekvienas žmogus yra nepaprastas, kiekvienas turi savo nepakartojamą gyvenimą ir, mano požiūriu, kiekvienas turi turėti valstybės garantuotą teisę siekti laimės, galimybę sąžiningu darbu prasigyventi ir klestėti bei kilti taip aukštai, kaip tik leidžia jo jėgos, darbštumas ir gabumai. Socialinė atskirtis išnyksta tik tada, kai žmogui sudaromos sąlygos pačiam sąžiningai užsidirbti ir turtėti. Man žmogaus darbštumas yra didelė vertybė, o mes, lietuviai, esame labai darbštūs. Tik trūksta supratimo, kad visi darbai, net kukliausi ar juodžiausi, yra svarbūs, garbingi ir reikalingi.

Sakoma, svajonių geriau neišduoti, bet gal atskleisite bent dalį ateities planų ar norų?

Dabar artimiausias planas – šiek tiek pailsėti. Na, o pavasarį – aplankyti kuo daugiau Lietuvos miestų ir miestelių bibliotekų, kurių kvietimų per pastaruosius kelerius metus nemažai prisikaupė. Dabar, kai tetralogija baigta, su didžiausiu malonumu pasimatysiu su skaitytojais.