„Sveikata visuomet saistosi su šviesa, su kvapu, su tyru oru ir švarumu, niekuomet su tamsa, su dvokimu ir purvu“, – knygoje „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ yra rašęs Lietuvos šviesuolis Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953). Kokia jo išmintimi galėtume pasinaudoti šiandien, kai pasaulį apėmusi nerimą sėjanti pandemija? Kalbamės su Vydūno rašytinio palikimo tyrinėtoja rašytoja Rima Palijanskaite.

Koronaviruso plitimas sėja paniką, nerimą. Ką, Jūsų manymu, šioje situacijoje pasakytų Vydūnas?

Beveik prieš šimtmetį, stebėdamas žmonių sumaterialėjimą ir jų žmoniškumo menkėjimą, Vydūnas Europą yra pavadinęs ligonbučiu. Prieš aštuonis dešimtmečius mąstytojas rašė, jog Europoje gali pradėti siausti didelis maras: pirma, tai esą gamtos jėgų kitimo reiškinys; antra, tai gali įvykti dėl to, kad žmonės, negerai maitindamiesi ir nedorai gyvendami, yra „visaip pasilpę“.

Vydūnas primintų, jog niekas neatsiranda iš nieko, jog viskas turi savo priežastis, viskas vyksta pagal visumos dėsnius. Jeigu žmogus jų nepaiso, anksčiau ar vėliau į juos „atsitrenkia“. Tad ragintų mąstyti, ką visa tai – naujo ir grėsmingo viruso atsiradimas ir greitas jo plitimas – reiškia?

Vydūnas, žinoma, pabrėžtų, jog šiuo metu žmonija sunkiai serga. Daugelis yra susirūpinę vien kūno sveikata, bet ji, mąstytojo manymu, neatsiejama nuo dvasinės sveikatos. Deja, tam tikroms jėgoms, kurias galima pavadinti velniškomis, dažnai pavyksta įbrukti žmogų nužmoginantį vartotojišką „gerovės“ modelį, kurį vienas psichiatras apibūdino keturiais žodžiais: dirbk, pirk, vartok ir mirk. Vydūnui šiandien būtų nesunku pranašauti: jeigu žmogus nepakeis požiūrio į savo būtį, jeigu jis net nekels klausimo, kaip tapti žmonišku žmogumi, žmonija patirs dar didesnių kataklizmų bei iššūkių, nei patiria šiandien.

Lietuvos šviesuolis Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1868–1953)

Kokia jo išmintis galėtų padėti mums įveikti pandemijos iššūkius?

Vydūno teigimu, geriausi mūsų mokytojai ir skatintojai tobulėti yra „nevidonai“, t. y. vienaip ar kitaip mums kenkiantys žmonės ar reiškiniai. Tad ir koronaviruso pandemiją reikėtų priimti kaip duotybę, daugeliui galinčią atnešti teigiamų dalykų: galimybę sustoti nuo beprotiško skubėjimo, skirti laiko sau – savo sielai ir artimiesiems.

Šioms dienoms itin aktualias mintis Vydūnas yra parašęs po 2-ojo pasaulinio karo, straipsnyje „Patartina laikysena visais laikais“. Jis pažymi, jog nei optimisto, nei pesimisto laikysena nėra tinkama. Ir pasaulis, ir žmogus nuolat kinta. Žmogus turi priimti visa – ar tai būtų džiugu, ar skaudu, ir žvelgti į tai kaip į „kūrybos apraiškas“, kurios ragina susivokti, stiprėti savo esme ir visose gyvenimo audrose išlikti tvirtam. Toks žmogus viską priima teigiamai, kas tai bebūtų, ir visi įvykiai jam tampa prasmingi, padedantys tapti žmoniškesniam ir susitelkti į viską numatančią išmintį, šventąją valią ir galią, į neapsakomą meilę ir amžinąją malonę. Jeigu tokių žmonių būtų daug, žmonija pakistų: taptų išties žmoniška, netgi dieviška, ir nebebūtų skaudžių patirčių.

Ar Vydūno sveikatos filosofijoje yra skirta vietos infekcinėms ligoms? Kas jam padėjo įveikti tuberkuliozę?

Ligoms ir jų gydymui Vydūnas dėmesio beveik neskyrė. Trumpai yra parašęs apie tuberkuliozę gydančią saulės galią, kai 1912 m. vykusiame tarptautiniame kongrese Šveicarijos medikai pristatė tokio gydymo patirtį, nors paprasti žmonės Vokietijoje tai seniai žinojo. Knygoje „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ Vydūnas yra pateikęs nemažai duomenų apie šimtus tūkstančių mirusiųjų Prūsijoje nuo išplitusio maro ir į jį panašių epidemijų, kilusių, kaip ir raupsai, kartu su vokiečių ordino riterių pasirodymu bei „avantiūristų“ iš viso pasaulio klajonėmis.

Savo paties pagijimą nuo tuberkuliozės Vydūnas aiškino tuo, jog per septynetą vegetarinės mitybos metų atsinaujina beveik visos organizmo ląstelės, tad kūno jėgos tapo stipresnės. Kitas svarbus jo sveikatą stiprinti padėjęs veiksnys – disciplina, griežta dienotvarkė. Kūną stiprinti padėjo ir kitos natūralios priemonės: saulė, švarus pušynų oras, kvėpavimo pratimai, mankšta, žolelių arbata. Vis dėlto svarbiausia tai, jog jis pažadino savo dvasines galias, galinčias pagydyti netgi iš tėvų ar protėvių paveldėtas ligas. Žmogaus esmę Vydūnas laiko bet kokio visiško išgijimo ir sveikatos patvarumo sąlyga.

Kokią reikšmę įveikiant ligas, anot Vydūno, turi dvasinės praktikos?

„Dvasinės praktikos“ – šiuolaikinio žmogaus sugalvotos priemonės, tarp kurių turbūt esama ir abejotinos vertės siūlymų. Vydūnas gi primintų, jog pats žmogus yra dvasia. Jo kriterijai – natūralumas, paties žmogaus dvasios, jo esmės žadinimas. Priemonės gali būti įvairios: maldos ar giesmės ir dainos apie kilnius dalykus, įvairių tautų šventraščių ar panašaus turinio knygų skaitymas ir apmąstymas, lankymasis šventovėse ar apie esmingus būties dalykus kalbančiame teatre, muzikavimas ar buvimas gamtos tyloje ir pan.

Vydūnas vartojo savitas sąvokos: parimti, rymoti, pasišvęsti. Parimti – tai pirmiausiai nurimti ir į ką nors nukreipus dėmesį ramiai pabūti (pvz., prie savo esmės). Rymoti reikštų susitelkti prie tam tikrų kilnių dalykų, pvz., Vydūnas rašė anksti ryte rymojęs prie prasmingų šventraščio minčių. Pasišventimą mąstytojas siejo su sąmonės švitimu, šventumu ir gyvenimu, remiantis savo esme. Klausiamas, kaip reikėtų melstis, Vydūnas atsakė vienu sakiniu: „Geriausia malda yra pasišventimas tam, kas yra gera, gražu ir teisinga.“

Kaip Vydūnas vertino Vakarų mediciną? Ar Rytų medicina, jo manymu, pranašesnė, siekiant visuomenės sveikatos?

Žiniasklaidoje yra šiek tiek klaidinančios informacijos, jog Vydūnui Rytų medicina (vedos, ajurveda) padėjusi įveikti tuberkuliozę. Tai netiesa. Nei sirgdamas, nei gydydamasis jokių vedų Vydūnas nestudijavo – jas atrado gerokai vėliau.

Vargu ar galėjo Vydūnas ką nors rašyti apie Rytų mediciną – tuomet turbūt net tokių sąvokų nebuvo. Jis tiesiog sėmė žinias iš visų šaltinių, kurie tik buvo pasiekiami. Pvz., knygos „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ įvadiniame žodyje pamini apie dešimt autorių, kurių knygas studijavo (jų buvę kur kas daugiau), tačiau jie – ne iš Rytų, bet iš Europos ir JAV.

Svarbiausias dalykas, kurio tuomet Rytų kultūroje ieškojo ne tik Vydūnas, bet ir daugelis kitų mąstytojų – tai žmogaus samprata, nes Vakaruose vyravo materialistinis mokslas, eksperimentinė ir froidistinė psichologija, taigi psichologijos mokslas be dvasios ir sielos. Tų laikų psichologiją ir mediciną vertino kritiškai, atkreipdamas dėmesį į nebūtinas operacijas, gausų vaistų vartojimą ir kt.

Kokia Vydūno mintis jums yra padariusi didžiausią įspūdį? Ar sekate jo sveikatos mokymu?

Kažkuo sekti nepataria pats Vydūnas, nes kiekvienas turįs būti saviškas (sau žmogus) ir atsižvelgti į situaciją – galvoti savo galva, sekti savo išmintimi, eiti savo kojomis. Kito pavyzdys ar mintys gali įkvėpti ar padrąsinti, nukreipti ar padėti suvokti, tačiau svarbiausias autoritetas turįs būti paties žmogaus esmėje glūdinti išmintis bei sąžinė.

Vydūno išmintimi aš vis dar žaviuosi! Ji įkvepia, palaiko pasitikėjimą gyvenimu kritinėse situacijose ir skatina eiti tolyn, kad ir mažais žingsneliais. Labai įspūdingi jo pasisakymai apie gyvenimą, Didįjį Slėpinį (Dievą) ir tikėjimą, jie netgi šiandien stebina įvairių dalykų žinojimu, išmintimi ir drąsa.

Žavi ir kur kas anksčiau nei Viktoro Franklio parašyti žodžiai apie gyvenimo prasmę, pvz.: „Nors esti visokių pamokymų apie sveikatos priežiūrą, bet prasminga gyvensena vis dar netampa visuotinai pripažinta būtinybe.“

Ką, remdamasi Vydūno gyvenimu ir mokymu, patartumėte sveikatos ieškančiam žmogui?

Labai abejoju, ar sveikata yra esminis dalykas, kurio reiktų ieškoti. Kita vertus, ieškoti sveikatos – tai tarsi ieškoti paparčio žiedo. Taip mąstydami vėlgi prieitume prie to, ką Vydūnas laiko svarbiausiu dalyku, kas jau minėta – reikia ieškoti savo esmės, daryti tai, kas padėtų jai atsiskleisti, pvz., ką visa širdimi norėjosi ar norisi daryti, nors tai būtų nepelninga ar atrodytų nenaudinga, gal net neprotinga.

Tenka girdėti, kad žmonės, tik ligai netikėtai užklupus, visiškai kitaip pradeda vertinti gyvenimą ir save, patiria tokių vertingų savivokos, būties akimirkų, kokių niekada nebūtų patyrę. Taigi liga ar negandos – ir žmogui, ir visuomenei – iššūkis, po kurio galima pradėti gyventi visiškai kitaip – šviesiau ir prasmingiau.