– Sa­ko, kad vai­kys­tė­je vi­sa­da bū­na vie­nas mo­men­tas, kai du­rys at­si­ve­ria ir įlei­džia at­ei­tį. Pra­dė­ki­me pa­žin­tį su Ju­mis nuo vai­kys­tės.

– Gi­miau Kai­šia­do­rių ra­jo­ne, miš­kų ap­sup­ta­me Pa­ber­žės kai­me. Dar ir da­bar pri­si­me­nu ber­žy­nus, že­muo­gių pie­ve­les, pa­pie­vių gė­les ir pa­va­sa­rį pa­tvi­nu­sias upes, kai rei­kė­da­vo ei­ti į mo­kyk­lą siau­ru liep­tu, ku­rį, at­ro­dė, tuoj tuoj nu­neš įsi­smar­ka­vu­si upė. Skai­ty­ti mo­kė­jau nuo ket­ve­rių me­tų, to­dėl mo­ky­tis ne­bu­vo sun­ku, ir tai pa­ste­bė­ju­si ma­no pir­mo­ji mo­ky­to­ja Sta­sė Gerd­vi­lie­nė pa­sky­rė ma­ne mo­kyk­los „bib­lio­te­ki­nin­ke“.

La­bai džiaugs­min­gos tai bu­vo pa­rei­gos: iš­duo­da­vau vai­kams kny­gas, o pa­ti jas ga­lė­jau skai­ty­ti be jo­kių ap­ri­bo­ji­mų. Ma­ma net bar­da­vo­si, kad va­ka­rais taip il­gai skai­tau, ge­sin­da­vo švie­są (te­ko slap­ta, pa­si­švie­čiant pro­žek­to­riu­mi, už­baig­ti ne­per­skai­ty­tas is­to­ri­jas).

Esu jau­niau­sias vai­kas šei­mo­je, to­dėl daug iš­mo­kau iš sa­vo vy­res­nių­jų se­se­rų. Bu­vau tik pra­di­nu­kė, o jos jau stu­di­ja­vo Vil­niu­je, ir grį­žu­sios sa­vait­ga­liais daug pa­sa­ko­da­vo apie nau­jus ope­ros spek­tak­lius, par­vež­da­vo kny­gų, plokš­te­lių su tuo me­tu gar­siais at­li­kė­jais Jo­nu Sta­siū­nu, Ele­na Čiu­da­ko­va.

Šei­mo­je skam­bė­da­vo dai­nos, vi­si mo­kė­jo­me gro­ti akor­de­o­nu, man­do­li­na, dai­nuo­da­vo­me ir iš klau­sos mo­kė­jo­me pri­tar­ti, pri­tu­ra­vo­ti. Vė­liau, pra­dė­ju­si lan­ky­ti Mu­zi­kos mo­kyk­lą, gro­jau obo­ju­mi – ypa­tin­gai skam­ban­čiu pu­čia­muo­ju mu­zi­kos in­stru­men­tu.

– Ir Mu­zi­kos mo­kyk­la at­vė­rė ke­lią į pe­da­go­gi­ką?

– Į Mu­zi­kos mo­kyk­lą Kai­šia­do­ry­se rei­kė­jo va­žiuo­ti au­to­bu­su 15 ki­lo­met­rų. Pa­mi­lau obo­jų, nes tu­rė­jau la­bai ge­rą mo­ky­to­ją – Ri­tą Šniu­kie­nę (buv. Hik­sai­tė), to­dėl, bai­gu­si Mu­zi­kos mo­kyk­lą, nors dar te­be­si­mo­kiau pas­ku­ti­nė­je Kai­šia­do­rių vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sė­je, įsto­jau ne­aki­vaiz­di­niu bū­du į Juo­zo Tal­lat-Kelp­šos aukš­tes­ni­ą­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą, tie­siai į II kur­są.

Bai­gia­mo­ji vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sė, abi­tū­ros eg­za­mi­nai, stu­di­jos kon­ser­va­to­ri­jo­je ir... pa­kvie­ti­mas dės­ty­ti obo­jų Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, nes ten ne­be­li­ko mo­ky­to­jo. Taip man, še­šio­lik­me­tei, at­si­vė­rė dar vie­nas ke­lias – į pe­da­go­gi­ką.

Bu­vo ne­leng­va, bet įdo­mu. Ry­te pa­mo­kos mo­kyk­lo­je, po pie­tų dar­bas Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, o kai ku­rio­mis die­no­mis trau­ki­nu­ku iš Kai­šia­do­rių te­ko vyk­ti į se­si­ją ar pa­skai­tas Vil­niu­je.

Tai­gi, ga­vus bran­dos ates­ta­tą, ne­rei­kė­jo gal­vo­ti, ar rink­siuo­si mu­zi­ko pro­fe­si­ją. Jau daug vė­liau, kai bai­giau mu­zi­kos te­ori­jos ir kom­po­zi­ci­jos spe­cia­ly­bę, at­vy­kau gy­ven­ti ir dirb­ti į Aly­tų, o stu­di­jas tę­siau tuo­me­ti­nės Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­tuo­se, įgi­jau mu­zi­kos mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją.

Šian­dien ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad te­ko iš­ban­dy­ti įvai­rias Aly­taus mies­to ir ra­jo­no mo­kyk­las: pir­mo­ji dar­bo­vie­tė lop­še­lis-dar­že­lis „Nykš­tu­kas“, Svet­la­nos Ža­dei­kie­nės pri­va­ti pra­di­nė mo­kyk­la, da­bar­ti­nė Pi­lia­kal­nio pro­gim­na­zi­ja, Aly­taus ko­le­gi­ja ir, ži­no­ma, Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­la, ku­rio­je 1977-ai­siais dir­bau dar se­na­me me­di­nia­me pa­sta­te mies­to cen­tre.

Mo­ky­to­ja me­to­di­nin­ke, vė­liau mo­ky­to­ja eks­per­te ta­pau pa­laips­niui, ap­gin­ti kva­li­fi­ka­ci­ją bu­vo su­dė­tin­ga, te­ko gin­tis prieš vi­sos Lie­tu­vos sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tus.

Da­ly­va­vi­mas moks­li­nė­se-prak­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se, ma­no ino­va­ty­vūs pra­ne­ši­mai apie mu­zi­kos ir spal­vos si­ner­gi­ją pa­trau­kė klau­sy­to­jų ir kon­fe­ren­ci­jų or­ga­ni­za­to­rių, moks­li­nin­kų dė­me­sį. Ma­ne pa­kvie­tė stu­di­juo­ti dok­to­ran­tū­ro­je, pa­si­rink­ti ak­tu­a­lią te­mą. Pra­si­dė­jo aka­de­mi­nės veik­los me­tai.

Po Ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo vie­na ak­tu­a­liau­sių bu­vo ne­įga­lių­jų so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos te­ma. Nuo 1997 me­tų, va­do­vau­jant prof. ha­bil. dr. Al­ber­tui Pi­li­čiaus­kui, su­kū­rė­me Lie­tu­vos mu­zi­kos te­ra­pi­jos aso­cia­ci­ją, 5 dok­to­ran­tai pra­dė­jo moks­li­nius ty­ri­mus spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių vai­kų (tuo­met jie bu­vo va­di­na­mi ne­įga­liai­siais) me­ni­nio ug­dy­mo sri­ty­je, Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je įkū­rė­me „Cre­do“ kla­sę, ku­ri da­bar šven­čia sa­vo veik­los 25-me­tį.

Vis­kas bu­vo nau­ja – jo­kios li­te­ra­tū­ros, už­sie­nio duo­me­nų ba­zės dar ne­pri­ei­na­mos ar­ba jos pa­sie­kia­mos tik po kruo­pe­ly­tę. Pri­si­me­nu, kaip ma­no moks­li­nio dar­bo va­do­vas pa­sa­kė: „Pa­miršk, ko bu­vai mo­ko­ma per pe­da­go­gi­kos pa­skai­tas, ir imk kur­ti sa­vo pe­da­go­gi­ką.“

Pa­sa­ky­siu są­ži­nin­gai – ra­šy­da­ma moks­li­nį dar­bą į vis­ką žiū­rė­jau per sa­vo prak­ti­nio dar­bo priz­mę, tu­rė­jau bū­rį mo­ki­nių, ku­rie pa­dė­jo at­sa­ky­ti į rū­pi­mus klau­si­mus. O jei­gu ne­pa­dė­jo vai­kai, tai at­sa­ky­da­vo jų tė­vai. Te­ori­jas, tiks­liau da­lį jų, rin­kau­si iš už­sie­nio bib­lio­te­kų, as­me­ni­nių pa­žin­čių su iš JAV at­vy­ku­siais švie­tė­jais.

Kaip vi­sa­da ma­no gy­ve­ni­me – at­si­ra­do ir al­ter­na­ty­va. Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja at­rin­ko ma­no kan­di­da­tū­rą su­kur­ti va­do­vė­lį „Ope­ra“. Tai­gi, nuo ke­tu­rių ry­to, kai „šva­riau­sia“ gal­va, iki pie­tų – di­ser­ta­ci­ja, o va­ka­ri­nis lai­kas, mie­las šir­džiai, ope­ros pa­sau­lis. Taip ma­no kny­ga „Ope­ra“ ir di­ser­ta­ci­ja gi­mė tuo pat me­tu – 2000 me­tais.

Kny­gos „Ope­ra“ pri­sta­ty­mas Aly­taus mies­to te­at­re pa­trau­kė dau­ge­lio aly­tiš­kių dė­me­sį, šia kny­ga mu­zi­kos pa­mo­ko­se nau­do­ja­si Lie­tu­vos mo­kyk­lų mo­ky­to­jai. 2001-ai­siais už ope­ros me­no puo­se­lė­ji­mą bu­vau ap­do­va­no­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros pre­mi­ja, dar po dve­jų me­tų, 2003-iai­siais, bu­vau įver­tin­ta už spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių mo­ki­nių in­teg­ra­ci­ją Aly­taus mies­to Tarp­tau­ti­nės mo­ky­to­jų die­nos pre­mi­ja.

Di­džiau­sias ma­no, kaip mo­ky­to­jos, įver­ti­ni­mas už dar­bą su spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­čiais mo­ki­niais – 2006-ai­siais su­teik­tas Me­tų mo­ky­to­jos var­das.

– O Jū­sų dok­to­ran­tū­ros stu­di­jos nu­tie­sė ke­lius, kad Aly­tu­je pa­gau­sė­tų ma­gist­rų?

– Ra­šy­da­ma di­ser­ta­ci­ją net ke­le­tą kar­tų per sa­vai­tę va­ži­nė­da­vau į Vil­nių – dok­to­ran­tū­ros stu­di­jos, ar­chy­vi­nės me­džia­gos ana­li­zė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je, kon­sul­ta­ci­jos su pro­fe­sū­ra. Stu­di­juo­ti te­ko jung­ti­nė­je Vil­niaus uni­ver­si­te­to, Šiau­lių uni­vers­ite­to ir Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to dok­to­ran­tū­ro­je, to­dėl me­di­ci­nos ir psi­cho­te­ra­pi­jos da­ly­kus stu­di­ja­vau pas prof. dr. Dai­nių Pū­rą ir doc. dr. Ra­są Bie­liaus­kai­tę (VU), psi­cho­lo­gi­ją pas prof. ha­bil. dr. Vy­tau­tą Gu­do­nį (ŠU), me­ni­nio ug­dy­mo da­ly­kus pas prof. ha­bil. dr. Vai­dą Ma­to­nį ir Al­ber­tą Pi­li­čiaus­ką (VPU).

Vil­nie­čiams, ži­no­ma, leng­viau. Kaip sa­ko­ma, ir po­kal­biai ko­ri­do­riuo­se kar­tais pa­de­da iš­spręs­ti kai ku­riuos klau­si­mus. Ne kar­tą te­ko ir pa­ko­vo­ti dėl sa­vęs, moks­lo pa­sau­lis, kaip ir kiek­vie­na ki­ta sri­tis, yra su­dė­tin­gas, kar­tais ir žiau­rus.

Su švie­siau­siais lin­kė­ji­mais pri­si­me­nu tuo­me­ti­nį rek­to­rių aka­de­mi­ką Al­gir­dą Gai­žu­tį, Ug­dy­mo fa­kul­te­to pro­de­ka­ną prof. ha­bil. dr. Vai­dą Ma­to­nį, Me­ni­nio ug­dy­mo ka­ted­ros ve­dė­ją doc. dr. Jo­li­tą Ku­di­no­vie­nę, reik­liai ir ob­jek­ty­viai ver­ti­nu­sius ma­no moks­li­nę, aka­de­mi­nę veik­lą.

Jų dė­ka už­si­mez­gė ben­dra­dar­bia­vi­mas su Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­be, ir 2006 me­tais po ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo gru­pė dės­ty­to­jų su­ti­ko va­ži­nė­ti į Aly­tų dės­ty­ti pa­skai­tas ma­gist­ran­tams, ku­rių su­si­da­rė be­veik trys de­šim­tys.

Mu­zi­kos mo­kyk­los pa­tal­po­se bu­vo tin­ka­mos są­ly­gos – mu­zi­kos in­stru­men­tai, kom­piu­te­riai, au­di­to­ri­jos. Be­veik vi­si tos lai­dos edu­ko­lo­gi­jos ma­gist­rai da­bar dir­ba Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je ir ki­to­se mies­to švie­ti­mo įstai­go­se – Ju­re­ta Ša­me­tie­nė, Gi­ta Kar­ni­lie­nė, Gied­rė Škar­nu­lie­nė, Re­na­ta Ono­nig­vė, tarp jų ir ma­gist­rės, ku­rioms aš va­do­va­vau: Vio­le­ta Li­gei­kie­nė, As­ta Dai­ro­nie­nė. Ma­gist­rai sėk­min­gai dir­ba ne tik Aly­taus mo­kyk­lo­se, bet ir Aly­taus mies­to te­at­re – Eg­lė Juš­kai­tė, Eg­lė Kor­diu­ko­vai­tė, Jo­nas Gai­žaus­kas, te­at­ro mo­ky­to­ja dir­ba Ie­va Iva­naus­kie­nė.

Dve­ji me­tai aly­tiš­kiams ma­gist­ran­tams ta­po at­si­nau­ji­ni­mo ir iš­šū­kių me­tais – be­veik trys de­šim­tys ty­ri­mų įvai­rio­se mies­to mo­kyk­lo­se, straips­niai, dis­ku­si­jos ug­dy­mo te­mo­mis su pro­fe­sio­na­liais dės­ty­to­jais pa­li­ko ne­iš­dil­do­mą pėd­sa­ką. Ry­šiai su jais ne­nu­trū­ko: doc. dr. Da­lia Ka­ra­ta­jie­nė daž­nai skai­to Aly­taus mo­ky­to­jams pa­skai­tas se­mi­na­ruo­se, prof. Vai­das Ma­to­nis pa­si­da­li­ja nau­jau­sio­mis ak­tu­a­li­jo­mis, re­cen­zuo­ja lei­di­nius, kon­sul­tuo­ja.

– Ką Jums reiš­kia dės­ty­ti aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je?

– „Tu esi gi­mu­si kal­bė­ti prieš au­di­to­ri­ją“, – kaž­ka­da po ma­no pra­ne­ši­mo tarp­tau­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je Aly­taus ko­le­gi­jo­je pa­sa­kė tuo­me­ti­nis jos di­rek­to­rius dr. Vy­tau­tas Lu­baus­kas. Jau­čiu klau­sy­to­ją, ma­tau, ka­da jam įdo­mu, ka­da pra­de­da nuo­bo­džiau­ti. Su sa­vo stu­den­tais, bū­si­mai­siais mo­ky­to­jais, vi­sa­da ran­du ben­drą kal­bą, nes ma­no dės­to­mi da­ly­kai spe­ci­fi­niai – spe­cia­lu­sis me­ni­nis ug­dy­mas, mu­zi­kos te­ra­pi­jos pro­ce­so ver­ti­ni­mas, įtrau­ku­sis ug­dy­mas, o ir stu­den­tai – me­no žmo­nės.

Aš jiems sa­kau, kad ne­ga­li­me ža­lo­ti mo­ki­nio sa­vo ne­ži­no­ji­mu, rei­ka­lau­da­mi to, ko žmo­gus nie­ka­da ne­at­liks, nes ne­bus pa­jė­gus at­lik­ti. Tu­ri­me ži­no­ti vai­ko stip­ry­bes, mo­kė­ti „apei­ti“ kai ku­riuos da­ly­kus, su­kur­ti poz­ity­vią ap­lin­ką. Tu­ri­me sa­ve pa­reng­ti su­si­ti­ki­mui su vai­ku.

Bū­si­mie­ji mo­ky­to­jai la­bai at­si­sklei­džia, kai su jais nu­ei­na­me į mo­kyk­lą su­si­tik­ti su spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių mo­ki­niais, drau­ge su jų mo­ky­to­ja ban­do­me pra­ves­ti da­lį pa­mo­kos ar­ba suor­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nį.

Pri­si­me­nu vie­ną at­ve­jį: pa­mo­ka pra­si­de­da 9 va­lan­dą ry­to, stu­den­tams pa­sa­kau at­ei­ti prieš 15 mi­nu­čių, su­si­tik­si­me mo­kyk­los ho­le. Vi­si su­si­ren­ka, ta­čiau vie­nas vė­luo­ja de­šimt mi­nu­čių. Lau­kia­me. At­bė­ga iš­si­drai­kęs, su­ši­lęs, tei­si­na­si, kad pa­te­ko į kamš­tį, vė­la­vo tro­lei­bu­sas. Po pra­ves­tos pa­mo­kos kal­ba­mės – ar taip tu­ri at­ei­ti mo­ky­to­jas? Ar kal­tas „ne­gy­vas daik­tas“ tro­lei­bu­sas, ar pats žmo­gus, ne­pa­si­li­kęs dau­giau lai­ko at­vy­ki­mui? Juk pi­ni­gi­nės ne­kal­ti­ni, jei­gu ji tuš­čia? Kas kal­tas? Stu­den­tai juo­kia­si. Gal pri­si­mins šį pa­ly­gi­ni­mą il­gam?

– Pa­kal­bė­ki­me apie Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą.

– Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je la­bai svar­bi yra mo­ky­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ja – jis tu­ri bū­ti ir ge­ras pe­da­go­gas, ir ge­ras mu­zi­kan­tas. Pa­sie­kiau, kad be­veik 50 proc. mo­ky­to­jų šiuo me­tu tu­ri ma­gist­ro laips­nį, nuo­lat ke­lia kva­li­fi­ka­ci­ją, skai­to pra­ne­ši­mus, lei­džia me­to­di­nius lei­di­nius, pa­ren­gia per me­tus apie 200 tarp­tau­ti­nių ir ša­lies kon­kur­sų lau­re­a­tų, gar­si­na Aly­tų už­sie­ny­je, o mo­kyk­los jau­nie­ji ta­len­tai nuo­lat ma­to­mi ir gir­di­mi sa­vo mies­to ren­gi­niuo­se, svar­bio­se šven­tė­se.

Drau­ge su ta­len­tin­gų mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių ko­man­da iš­gar­si­no­me Aly­taus mies­to var­dą už­sie­ny­je (mu­zi­ki­nis til­tas su Ro­čes­te­riu, JAV, 2014; pir­mo­ji vie­ta tarp jau­ni­mo sim­fo­ni­nių or­kest­rų Ner­pel­te, Bel­gi­ja, 2020; pro­jek­ti­nės veik­los ir aukš­čiau­si kon­kur­sų ap­do­va­no­ji­mai JAV, Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Šve­di­jo­je).

Mu­zi­kos mo­kyk­la – tai mu­zi­ki­nė šei­ma. Man tai bu­vo kū­ry­bos ir dva­sin­go me­no oazė. Mo­kiau dirb­ti ko­man­do­je, iš­lai­ky­ti ba­lan­są ir har­mo­ni­ją, be ku­rios mu­zi­ka­vi­mas ne­bū­tų įma­no­mas. Mu­zi­ko­je rei­ka­lin­ga dis­cip­li­na, šva­ra ir es­te­ti­ka – ši­to mo­ko­me ir sa­vo mo­ki­nius: kaip su­skam­bės mu­zi­ka, jei­gu vie­nas jos da­ly­vių pa­vė­luos gro­ti bent da­le­lę se­kun­dės, ar iš­gaus ne­tin­ka­mo aukš­čio gar­są? Jei­gu smui­ki­nin­kas paims in­stru­men­tą ne­šva­riom, rie­ba­luo­tom ran­kom? Jei­gu į sce­ną ban­dys už­lip­ti ne­va­ly­tais ba­te­liais? Aukš­ti re­zul­ta­tai, ku­riuos gir­di vi­suo­me­nė, kon­kur­sų lau­re­a­tai ne­gims­ta per sa­vai­tę ar me­tus.

Mo­kyk­lo­je kiek­vie­nas ran­da sa­vo vie­tą – jei­gu ne­mėgs­ti gro­ti so­lo, įsi­jun­gi į an­sam­blį, įvai­rius pro­jek­tus, ati­tin­kan­čius po­rei­kius ir ga­li­my­bes. La­bai daug pa­dė­jo mo­ki­nių tė­vai, Mo­kyk­los ta­ry­ba, ku­rios pir­mi­nin­kas Egi­di­jus Men­se­vi­čius. Ačiū jiems, ypač to­kio ben­dra­dar­bia­vi­mo rei­kė­jo mo­kan­tis nuo­to­li­niu bū­du.

Yra sa­ko­ma, kad jei­gu ne ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio pa­ra­ma, mes ne­bū­tu­me tu­rė­ję Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio… Džiu­gu, kad mū­sų jau­nie­ji ta­len­tai vi­sa­da su­lauk­da­vo pa­ra­mos iš Aly­taus mies­to ver­sli­nin­kų, vi­suo­me­ni­nin­kų. Iš­skir­ti­nį dė­me­sį sa­vo bu­vu­siai mo­kyk­lai ro­do ope­ros pri­ma­do­na Jus­ti­na Grin­gy­tė – ji įkū­rė sa­vo var­do lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­dą, pa­sky­rė mo­ki­niams kas­me­ti­nes sti­pen­di­jas, rū­pi­na­si jau­nų ta­len­tų puo­se­lė­ji­mu, pa­de­da į Aly­tų pa­kvies­ti gar­siau­sius Lie­tu­vos at­li­kė­jus.

Vi­suo­me­ni­niai Zon­ta, Ro­ta­ry, Aly­taus Dzū­ki­jos LIONS klu­bai, „Oran­ži­nis cho­ras“, „De Ža­vu“ cho­ras, UAB „Vi­ta Bal­tic In­ter­na­tio­nal“ ir as­me­niš­kai Vla­dis­la­vas Gu­ne­vi­čius, An­ta­nas An­dru­lio­nis, Čes­lo­vas Dau­gė­la, Se­mio­nas Bon­da­re­vas, Ma­ry­tė Kar­pa­vi­čiū­tė-Bag­da­na­vi­čie­nė – ačiū Jums už įsi­gy­tus bran­gius mu­zi­kos in­stru­men­tus, vai­kų ga­li­my­bes iš­vyk­ti į už­sie­nį, su­kur­tą mo­ki­nių sti­pen­di­jų fon­dą.

Šian­dien mo­kyk­la švy­tin­ti, at­nau­jin­ta, mies­to va­do­vų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos rū­pes­tis pro­fe­sio­na­li­ą­ja kul­tū­ra jau­čia­mas nuo­lat, o at­ėjus ener­gin­gai ir reik­liai va­do­vei Gab­rie­lei Dam­baus­kai­tei, gal mo­kyk­la su­skam­bės sa­vo ver­žlu­mu, mu­zi­ki­nis ka­lei­do­skopas suk­sis nau­jo­mis spal­vo­mis – juk jau­ni­mas ma­to ki­taip?

– Ypa­tin­ga Jū­sų veik­los mo­zai­kos da­lis – mu­zi­kos te­ra­pi­ja?

– Aly­taus svei­ka­tos sis­te­mos prie­žiū­ros ir glo­bos bei slau­gos įstai­go­se jau 2005 me­tais pra­dė­jau įgy­ven­din­ti mu­zi­kos te­ra­pi­jos svei­ka­ti­ni­mo pro­gra­mas. Ka­dan­gi esu dvie­jų ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų „Se­no­ji mu­zi­ka“ ir „Et­no­mu­zi­kos te­ra­pi­jos aso­cia­ci­jos“ va­do­vė, ini­ci­ja­vau tarp­tau­ti­nius mu­zi­kos te­ra­pi­jos pro­jek­tus, ku­rių me­tu į Aly­tų pa­kvie­čiau gar­sius mu­zi­kos te­ra­peu­tus ir me­di­kus, tai­kan­čius mu­zi­kos te­ra­pi­ją – doc. dr. Al­fre­dą Loh­nin­ge­rį (Aust­ri­ja), prof. dr. Ger­har­dą Tu­ce­ką (Aust­ri­ja), dr. Iza­be­lą Lun­jans­ky (Is­pa­ni­ja) ir kt.

Drau­ge su šiais moks­li­nin­kais pra­dė­jo­me ben­dra­dar­bia­vi­mą su Aly­taus S. Ku­dir­kos li­go­ni­nės Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus per­so­na­lu, Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tru. Su­ra­do­me ben­dra­min­čių mu­zi­kos mo­ky­to­jų ir tei­kė­me li­go­niams bei ne­įga­lie­siems mu­zi­kos te­ra­pi­jos svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­gas. Čia la­bai di­de­lį švie­čia­mą­jį dar­bą at­li­ko ir mums pa­gel­bė­jo dak­ta­rė Ade­lė Dim­šie­nė, li­go­ni­nės di­rek­to­rius Ar­tū­ras Va­si­liaus­kas, tuo­me­ti­nis Me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro di­rek­to­rius doc. dr. Juo­zas Ja­ku­tis.

2008–2014 me­tais, fi­nan­suo­jant Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei, vyk­dė­me pro­jek­tą „Gy­dan­čios mu­zi­kos gi­jos“. Šio pro­jek­to me­tu su gru­pe mu­zi­kos mo­ky­to­jų pa­gal me­di­kų re­ko­men­da­ci­jas vyk­dė­me mu­zi­kos te­ra­pi­jos svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­gas Aly­taus mies­to po­li­kli­ni­ko­je, Aly­taus S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je, lan­kė­me na­muo­se ne­ga­lin­čius ju­dė­ti po in­sul­to li­go­nius ir tai­kė­me mu­zi­kos te­ra­pi­jos me­to­dus.

Nuo­lat esu kvie­čia­ma skai­ty­ti pra­ne­ši­mus Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je vyks­tan­čio­se kon­fe­ren­ci­jo­se, se­mi­na­ruo­se, pa­vyz­džiui, prak­ti­nė-moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja „Pa­lia­ty­vio­ji me­di­ci­na – al­ter­na­ty­va eu­ta­na­zi­jai“ (2011); prak­ti­nė-moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja „Op­ti­mis­ti­nė-eti­nė pa­sau­lė­žiū­ra ir pa­lia­ty­vi pa­gal­ba“ (2012). Nuo 2017-ųjų iki da­bar (su per­trau­ko­mis dėl pan­de­mi­jos) mu­zi­kos te­ra­pi­jos pa­slau­gos Aly­taus ne­įga­lie­siems ar li­go­niams tei­kia­mos vi­suo­me­ni­niais, sa­va­no­riš­kais pa­grin­dais.

Mu­zi­kos te­ra­pi­jos veik­lą plė­to­ju ir aka­de­mi­niu lyg­me­niu – dės­tau jung­ti­nė­je Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to ir Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos Mu­zi­kos te­ra­pi­jos ma­gist­ran­tū­ros pro­gra­mo­je, va­do­vau­ju mu­zi­kos te­ra­pi­jos ty­ri­mams, ma­gist­ran­tams. Sa­vo aka­de­mi­nė­je veik­lo­je su­ti­kau nuo­sta­bių žmo­nių, moks­li­nin­kų, ku­rie sklei­dė dva­sios ši­lu­mą ir pro­to švie­są, su ku­riais vi­są gy­ve­ni­mą da­li­jo­mės idė­jo­mis, drau­ge at­li­ko­me ty­ri­mus, ve­dė­me se­mi­na­rus.

Ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti kai ku­rių iš jų: prof. dr. Ger­har­das Tu­ce­kas (Aust­ri­ja), kiek­vie­ną kar­tą at­vyk­da­mas į Aly­tų, sa­ko „at­ro­do, kad grįž­čiau į sa­vo na­mus“. Jis at­ve­žė į Aly­tų sa­vo ko­le­gas mu­zi­kos te­ra­peu­tus, kon­sul­ta­vo li­go­ni­nė­je me­di­kus, ve­dė pa­skai­tas Mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ky­to­jams, drau­ge su juo iš­lei­do­me kny­gą „Kai ku­rie kul­tū­ri­niai mu­zi­kos te­ra­pi­jos as­pek­tai“.

Dr. Io­an­nis Mak­ris (Grai­ki­ja), bai­gė Sor­bo­nos uni­ver­si­te­tą, ap­si­gy­nė dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją pran­cū­zų kal­ba, iš­lei­do kny­gas apie mu­zi­kos te­ra­pi­ją, sa­vo gim­ta­ja­me kai­me ne­to­li Atė­nų pa­sta­tė baž­ny­tė­lę. Ten skam­ba var­pas ir iš Aly­taus… Da­bar jis pa­si­rin­ko spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių vai­kų mo­kyk­los mo­ky­to­jo dar­bą ma­ža­me Grai­ki­jos mies­te­ly­je.

At­ski­rą is­to­ri­ją ga­li­ma bū­tų pa­pa­sa­ko­ti apie Ron­nie Gar­di­ne­rį, ame­ri­kie­čių kil­mės per­ku­si­nin­ką ir mu­zi­kos te­ra­peu­tą, su­kū­ru­sį sa­vo me­to­dą (RGM), pa­de­dan­tį at­kur­ti po sme­ge­nų in­sul­to pa­žeis­tą kal­bą ir rau­me­nų dar­bą. Šiuo me­tu jis gy­ve­na Šve­di­jo­je, yra ap­do­va­no­tas Šve­di­jos vy­riau­sy­bės už nuo­pel­nus mu­zi­kos te­ra­pi­jos sri­ty­je. Ren­giant bū­si­muo­sius mu­zi­kos mo­ky­to­jus Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te pa­vy­ko pa­si­kvies­ti šį uni­ka­lų mu­zi­kos te­ra­peu­tą, ku­rio pa­skai­to­se stu­den­tai ir dės­ty­to­jai su­si­pa­ži­no su dau­gy­be bū­dų, prak­ti­nių pra­ti­mų, pa­de­dan­čių ko­or­di­nuo­ti kal­bos, ju­de­sio ir mąs­ty­mo pro­ce­sus pa­si­tel­kus mu­zi­ką.

Su šiais ir dau­gy­be ki­tų pa­sau­lio moks­li­nin­kų su­si­tin­ku įvai­rio­se pa­sau­lio vie­to­se, tarp­tau­ti­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­je, mu­zi­kos te­ra­pi­jos kon­gre­suo­se. Čia skai­tau moks­li­nius pra­ne­ši­mus, ku­riuos grin­džiu moks­li­niais ty­ri­mais, at­lik­tais Lie­tu­vo­je, tai­kant lie­tu­viš­ką mu­zi­ką, et­no­kul­tū­rą.

Įkvė­pi­mo se­miuo­siu iš žmo­nių, tra­di­ci­jų, et­ni­nės mu­zi­kos. Štai Pa­ry­žiu­je, Ame­ri­kos uni­ver­si­te­te, skai­čiau pra­ne­ši­mą „Te­ra­pi­nė et­ni­nio me­no reikš­mė: kas yra ben­dro tarp Lie­tu­vos ir Tur­ki­jos?“. Su­si­do­mė­ju­sių bu­vo tiek daug, kad ne­bu­vo kur at­si­sės­ti, ke­lias die­nas prieš ma­no pra­ne­ši­mą uni­ver­si­te­to ko­ri­do­riuo­se su­lauk­da­vau klau­si­mų: „Tai kas gi ben­dro tarp tų, to­kių skir­tin­gų ša­lių“? Ne­var­gin­siu skai­ty­to­jo moks­li­niais iš­ve­džio­ji­mais, ir at­sa­ky­mas pa­pras­tas – žmo­gaus pri­gim­tis ir jos są­ly­go­ja­ma kul­tū­ri­nė ap­lin­ka yra ta ben­drys­tė.

Kai ka­da tas tarp­kul­tū­ri­nės ben­drys­tės po­jū­tis įne­ša ir nuo­sta­bos. 2011 me­tais Pie­tų Ko­rė­jo­je, Seu­le, So­ok­my­ung mo­te­rų uni­ver­si­te­te vy­ku­sia­me Pa­sau­lio mu­zi­kos te­ra­pi­jos kon­gre­se po ma­no pra­ne­ši­mo, ku­ria­me bu­vo de­monst­ruo­ja­ma, kaip ne­su­dė­tin­ga lie­tu­vių liau­dies dai­na, pri­tai­kius tam tik­ras mu­zi­kos te­ra­pi­jos tech­ni­kas, vei­kia su­ža­lo­to jau­nuo­lio kal­bą, iš­si­ri­kia­vo ei­lė Ja­po­ni­jos mu­zi­kos te­ra­peu­tų, pra­šan­čių­jų už­ra­šy­ti šios dai­nos me­lo­di­ją… Ži­no­ma, už­ra­šiau, bet kal­bė­jo­me ir apie tai, kad rei­kia su­ras­ti ati­tik­me­nį sa­vo tau­tos kul­tū­ro­je, mu­zi­ko­je, dai­no­je.

– Kas Jums ap­skri­tai yra MO­KY­TO­JO LAI­MĖ?

– Ma­no ran­ko­se mo­ki­nės, tu­rin­čios klau­sos su­tri­ki­mą, laiš­kas, ra­šy­tas prieš dvi­de­šimt me­tų: „Jei­gu šian­dien aš šyp­sau­si ir ti­kiu, kad yra nuo­sta­bus mu­zi­kos pa­sau­lis, ačiū Jums. Tai Jūs man nu­tie­sė­te til­tus į ne­pa­žįs­ta­mą, pil­ną vir­pe­sių mu­zi­kos ša­lį. Jū­sų žo­dis ma­ne iš­mo­kė su­pras­ti, kas aš ir ko­kia, da­vė pra­džią di­de­liam ėji­mui per di­de­lę že­mę“…

Tai ir yra mo­ky­to­jo dar­bo pras­mė, lai­mė.

Sa­vo me­to­di­niuo­se lei­di­niuo­se, straips­niuo­se daug kar­tų ana­li­za­vau įvai­rias mo­ky­to­jo dar­bo ak­tu­a­li­jas. Jau 2004 me­tais iš­kė­liau mo­ky­to­jo pa­dė­jė­jo po­rei­kio bū­ti­ny­bę (tuo me­tu Lie­tu­vo­je bu­vo skir­ti tik ke­li eta­tai), pa­dė­jau pa­reng­ti stu­di­jų pro­gra­mas, ana­li­za­vau pe­da­go­gi­nės in­tui­ci­jos ir mo­ky­to­jo as­me­ny­bės dva­sin­gu­mo prie­lai­das. 2016 me­tais iš­lei­dau moks­li­nę mo­nog­ra­fi­ją „Spe­cia­lu­sis ir įtrau­ku­sis me­ni­nis ug­dy­mas“. Jo­je ap­ra­šo­mi spe­cia­lių­jų ug­dy­mo­si po­rei­kių tu­rin­čių mo­ki­nių įtrau­kio­jo ug­dy­mo pa­vyz­džiai. Šių pa­tir­čių pa­grin­du su­kū­riau nau­ją įtrau­kio­jo me­ni­nio ug­dy­mo stra­te­gi­ją, va­di­na­mą lais­vai in­te­gralia me­ni­nio ug­dy­mo są­vei­ka (LI­MUS). Ji grin­džia­ma ver­ty­bi­niais prin­ci­pais, nu­kreip­tais į mo­ky­to­jo pa­šau­ki­mo ak­tu­a­li­jas: ar mo­ky­to­jas pa­kan­ka­mai po­zi­ty­vus, ar jis no­ri dirb­ti su ki­taip at­ro­dan­čiu ar mąs­tan­čiu mo­ki­niu, ar jis pa­jė­gus su­de­rin­ti pa­mo­kos tvar­ką, struk­tū­rą su mo­ki­nio lais­ve kur­ti ir sa­va­ran­kiš­kai veik­ti, ar jis ži­no su­tri­ki­mų spe­ci­fi­ką, pe­da­go­gi­nes tech­ni­kas. 2024 me­tai ne­truks at­ei­ti, kai kiek­vie­nas mo­ki­nys tu­rės vi­siš­ką tei­sę at­ver­ti jam pa­trauk­lios mo­kyk­los du­ris. Tai­gi, mo­ky­to­jų lau­kia „aukš­to­jo pi­lo­ta­žo“ lai­kas.

– Esa­te ir ne vie­no lei­di­nio apie Aly­taus kul­tū­ros is­to­ri­ją au­to­rė?

– 1995–1996 me­tais, pa­aiš­kė­jus, kad po Ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo aly­tiš­kiai pa­si­gen­da is­to­ri­nių ži­nių apie sa­vo mies­to kul­tū­rą, ap­lan­kiau de­šim­tis se­nų­jų mies­to gy­ven­to­jų, me­nan­čių tar­pu­ka­rio Aly­taus vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą (Pet­ras Ba­ka­naus­kas, Al­do­na Li­ke­raus­kai­tė, Zo­fi­ja Bal­kaus­kie­nė, Ni­jo­lė Ja­sins­kai­tė, Pra­nas Kun­ce­vi­čius ir kt.), su­rin­kau me­džia­gą apie Aly­taus mies­to mu­zi­ki­nio gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­to­rius Ro­mas Bur­ba pa­siū­lė pa­dė­ti, ir 1996 me­tais bu­vo iš­leis­ta pir­mo­ji po Ne­pri­klau­so­my­bės at­ga­vi­mo kny­ga apie tar­pu­ka­rio mu­zi­ką Aly­tu­je „Mu­zi­ki­nis tar­pu­ka­rio Aly­tus“. Pa­pil­dy­ta Aly­taus kul­tū­ros is­to­ri­ja apie vė­les­nius de­šimt­me­čius bu­vo pub­li­kuo­ta 2001 me­tais lei­di­ny­je „Aly­taus mies­to is­to­ri­jos frag­men­tai“. 2004 me­tais, va­do­vau­jant pro­fe­so­rei Re­gi­nai Žep­kai­tei, drau­ge su doc. dr. Juo­zu Ja­ku­čiu iš­lei­do­me mo­nog­ra­fi­ją „Aly­taus is­to­ri­nė rai­da“. Aly­taus mu­zi­ki­nis gy­ve­ni­mas de­ta­liai ap­ra­šy­tas ir ma­no kny­go­je „Skam­ban­tys me­tai“ (2017).

– Ko­kį vaid­me­nį Jū­sų gy­ve­ni­me už­ima Aly­taus kraš­to moks­li­nin­kų drau­gi­ja „Vi­zi­ja“?

– Kai gy­ve­ni to­li nuo di­džių­jų mies­tų, vi­sa­da ša­lia no­ri­si tu­rė­ti ben­dra­min­čių bū­rį, pa­nau­do­ti sa­vo ži­nias mies­tui. Su to­kia in­ten­ci­ja Aly­tu­je su­bū­rė­me bu­vu­sius ir gy­ve­nan­čius mies­to ir jo kraš­to moks­li­nin­kus. 2004 me­tais drau­ge su ki­tais Aly­tu­je gy­ve­nan­čiais ir dir­ban­čiais moks­li­nin­kais (Ka­zi­mie­ru Sven­tic­ku, Juo­zu Ja­ku­čiu, Vy­tau­tu Lu­baus­ku ir kt.) įkū­rė­me Aly­taus moks­li­nin­kų drau­gi­ją „Vi­zi­ja“, su­bū­rė­me per 100 Aly­tu­je gy­ve­nu­sių moks­li­nin­kų, ku­rių dė­ka už­si­mez­gė ben­dra­dar­bia­vi­mas su Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos aka­de­mi­kais An­ta­nu Ty­la, An­ta­nu Bu­ra­ču, Ze­no­nu Ru­dzi­ku, Al­gir­du Gai­žu­čiu ir kt. Šie aka­de­mi­kai 2004 me­tais Moks­lo die­nų Aly­tu­je me­tu lan­kė­si su pa­skai­to­mis, kon­sul­ta­vo ver­sli­nin­kus, ben­dra­vo su ga­biais gim­na­zi­jų mo­ki­niais. Va­do­vau­da­ma šiai drau­gi­jai, suor­ga­ni­za­vau Aly­tu­je kraš­tie­čių moks­li­nin­kų kon­fe­ren­ci­jas „Kad Aly­tus ne­iš­si­vaikš­čio­tų“, „Moks­li­nė veik­la ir re­gio­no sie­ki­mai“ ir kt. 2021 me­tų rug­sė­jį drau­ge su kraš­to moks­li­nin­kais at­kū­rė­me ir iš­plė­tė­me Aly­taus kraš­to moks­li­nin­kų drau­gi­ją „Vi­zi­ja“, bu­vau iš­rink­ta jos vi­ce­pre­zi­den­te.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl taip su­si­klos­tė, kad Jums te­ko tiek daug su­dė­tin­gų pa­rei­gų, at­sa­ko­my­bės?

– Jau­čiu, kad ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo žmo­nės. Pa­siū­ly­da­vo, pa­kvies­da­vo dirb­ti drau­ge. Gal to­dėl, kad dar­bą pa­da­rau iki ga­lo, kad ne­bi­jau, jei­gu bus sun­ku.

– Kas to­liau, ger­bia­mo­ji pro­fe­so­re?

– La­bai no­rė­čiau pa­kvies­ti mo­ky­tis mu­zi­kos ar da­ly­vau­ti mu­zi­kos te­ra­pi­jos už­si­ė­mi­muo­se tuos vai­kus, ku­riems ypač sun­ku. Tu­riu įsi­pa­rei­go­ji­mų ma­gist­ran­tams, kvie­ti­mų skai­ty­ti pra­ne­ši­mus už­sie­ny­je kon­fe­ren­ci­jo­se, ple­na­ri­niuo­se po­sė­džiuo­se, esu kvie­čia­ma ves­ti mo­ky­mus Lie­tu­vos mies­tuo­se apie įtrau­kų­jį švie­ti­mą, mu­zi­kos te­ra­pi­ją.

O ir la­bai mie­las ma­no lais­va­lai­kis – kny­gos, mu­zi­ka, ty­la ir ša­lia my­li­mas žmo­gus, ku­ris man vi­są gy­ve­ni­mą lei­do bū­ti sa­vi­mi.