„Visi mes gyvename viltimi ir meile. Kalėdinis metas – viltis ir meilė išsigrynina. Ne tik viltingai, bet ir skaudžiai, atgailingai“, – sakė filosofas, rašytojas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius, paprašytas pasidalyti mintimis apie mūsų gyvenamą laiką.

Artėjant Kalėdoms pasitaikė išgirsti panašius kelių žmonių išsitarimus: esą baigiant apsisukti metų ratui apima jausmas, kad baigiasi kažkas daugiau, gal metų ciklas, gal kelių dešimtmečių etapas. Kad po savaitės peržengsime ne šiaip įprastų 2023-iųjų, bet jau visai kitokio laiko slenkstį. Ar neaplanko ir Jūsų panaši nuojauta? Gal tai tiesiog ramus įsižiūrėjimas į tekančio laiko gelmę, kam nors prisiminus gal 1935-ųjų, gal 1944-ųjų, gal 1955-ųjų ar 1987-ųjų Kalėdų laukimą, bandant mintimis aprėpti gyvento laiko paviršiuje sūkuriavusių įvykių, atsispindėjusių veidų, plukdytų permainų vidinius dėsningumus, mėginant projektuoti juos į ateitį?

Šv. Kalėdos visada susijusios su kai kuo „daugiau“ – esame didžio pasaulio pokyčio akivaizdoje. Juk ateina Išganytojas, tad „priartėja Dievo karalystė“. Vienaip ar kitaip tokį jausmą išgyvena daugelis. Ypač tie, kuriems pavyksta apraminti kūną nuo mugių šurmulio ir apsivalyti, nusiteikti ateinančiai šviesai. Svarbu ir nepamiršti, kad Išganytojas ateina paguosti mažutėlių, nuskriaustųjų, pasaulio didžiūnų ir neteisybės prislėgtų. O juk matome, kaip sparčiai pasaulis išsisluoksniuoja į neperžengiama praraja atskirtus du sluoksnius: tai pasaulį valdanti milijardierių grupė ir vis labiau nuskurstančių viduriniokų bei vargingųjų dauguma. Tad socialinio teisingumo niekaip nedaugėja. O kalėdinio laukimo dienomis verta prisiminti, kad ir mūsų Lietuvoje skurstančiųjų šiais metais labai padaugėjo. Netrūksta ir visokių bėdų, nerimo ir netikrumo. Beprotiškai žiauri Rusijos agresija ir didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas pakeitė ir viso pasaulio kalėdinę nuotaiką. Esame pačioje nežmoniškiausios agresijos pašonėje kaip atidėtas taikinys. Nežinojome, ką jautė mūsų tėvai ir seneliai anų prieškarių laikais, o dabar – nujaučiame. Labai aiškiai pamatėme ir tikrąjį rusiškosios sielos pavidalą, kuris anais laikais jau buvo apsireiškęs mūsų tėvams – žudynės, plėšimas, prievartavimas, nepaliaujamai trimituojant apie „pasaulio išlaisvinimą“, „naują tvarką“ ir „naujo žmogaus kūrimą“. Baisus tas pavidalas, šėtoniškas, tačiau, energetiniais ištekliais ir korupciniais milijardais nugrimuotas, jis kurį laiką slėpė savo tikruosius kėslus, sėkmingai gundydamas ir korumpuodamas godžiuosius vakariečius, kuriems svarbiausiu dalyku tapo asmeninė nauda. Baigiasi tokio bendravimo ir bendradarbiavimo ciklas, padėjęs pamatus Rusijos agresijai.

Šv. Kalėdų laukimas neišvengiamai atmintyje susiejamas su svarbiausiais metų įvykiais, jų išgyvenimais ir jų kildinamomis ateities nuovokomis – juk prisimename, kokių šviesių nuotaikų apimti žvelgdavome į kalėdines eglutes vaduodamiesi iš sovietinės okupacijos ir laukdami Nepriklausomybės skelbimo. Anuo metu vienos Kalėdos žymėjo didžiulius pokyčius, istorines slinktis, o kitos būdavo lyg ir ramesnės, įprastesnės. Nelygu kam, nelygu kas su kokiomis bėdomis ar džiaugsmais jas sutinka. Kaip ir dabar.

Matyt, dažnas sutiktų, kad besibaigiantys metai buvo nelengvi, neramūs. Kokie jie Jūsų akimis buvo Lietuvos gyvenime: išoriniame politinių, ekonominių, socialinių įvykių ir permainų paviršiuje, ir vidiniame – žmonių nuotaikų, vilčių, baimių, savivokos – lygmenyje?

Karas Ukrainoje yra karas Europoje. Jis keičia visą pasaulį, rodydamas, koks netvarus buvo europinis saugumas, kaip sunku atsitokėti iš gundančio besaikio vartojimo svaigulio. Visur daugėja vargų ir bėdų, tačiau nėra kaip jų lyginti su ukrainiečius ištikusiomis. Jie kovoja ne tik už save – mes esame kitas Rusijos taikinys. Juk rusai atvirai skelbia savo tikslą – susigrąžinti imperines carines ir sovietines „žemes“. Dabar daugelis Lietuvos žmonių gyvena didžiausia viltimi – kad ukrainiečiai kuo greičiau laimėtų, kad kuo greičiau baigtųsi jų žudymas. Tačiau ta viltis neužgožia ir vis labiau plintančių bėdų bei negalių, susijusių su valstybinės gyvasties menkėjimu, kuris skurdina daugelį visuomenės gyvenimo sričių. Ritamės žemyn švietimo srityje, apie sveikatos apsaugos „gerinimus“ jau niekam net iš politikų nebesinori kalbėti, kalbant apie skurdo plitimą esame tarp Europos Sąjungos lyderių, o gyventojų mažėjimo tempu stulbiname visą pasaulį.

Tačiau politikams tai nė motais: jiems svarbiausia iškovota laisvė – laisvė gyventi kur geriau. Tačiau išvykti geresnės dalios nėra jokia laisvė – išvykti skatina skurdo nelaisvės ir pažeminimo grėsmė. O jos Lietuvoje daugėja, nepaisant gero pusės milijono išvykusiųjų. Gyvybinė ir kuriamoji Lietuvos galia smarkiai menksta, tačiau politikai didžiuojasi, kad gerėja vadinamieji globalizuotumo koeficientai bei BVP vienam gyventojui. Tas BVP dar labiau padidės, juo greičiau nyks pensininkų sluoksnis.

„Beprotiškai žiaurus Rusijos užpuolimas ir didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas pakeitė ir viso pasaulio kalėdinę nuotaiką. Esame pačioje nežmoniškiausios agresijos pašonėje kaip atidėtas taikinys. Nežinojome, ką jautė mūsų tėvai ir seneliai anų prieškarių laikais, o dabar – nujaučiame.“

 Pandemijos metu ištikusia perteklinių mirčių banga taip pat esame tarp lyderių. Aiškiai matyti, kad Lietuvoje nėra atsakingų valstybininkų politinio sluoksnio, kuris sugebėtų mąstyti nacionalinių interesų pagrindu ar bent jau tuos interesus nuvokti. Stokojama ir geopolitinės vaizduotės. Didelė, o gal net viena didžiausių Lietuvos bėdų ta, kad mūsų politikai su jais aptarnaujančia didžiąja žiniasklaida bei vadinamaisiais „nuomonių formuotojais“ įniko agresyviai manipuliuoti žmonių nuomonėmis, jausmais, gąsdinti neįtinkančius ar drįstančius išsakyti savo sveiku protu grindžiamą nuomonę, tyčiotis iš jų ar net reikalauti iš valdžios tokius izoliuoti, vienaip ar kitaip riboti jų teises. Ir visa tai – pažangiausios lietuviškos demokratijos vardu. Ypač tas politiniu įrankiu virtęs pomėgis išsiskleidė pandemijos metu.

Prisiminkime, kokiais tik žodžiais nebuvo pravardžiuojami drįsę aiškintis apie skiepų veiksmingumą, ieškoję mokslinių to veiksmingumo patvirtinimų, siūlę įsiklausyti į vadinamąją auksinę epidemiologijos taisyklę priminusių žymiausių pasaulio mokslininkų nuomonę, kad epidemijos sąlygomis galimas ne visuotinis skiepijimas, o tik tikslinis tam tikrų socialinių grupių. Kaip buvo šmeižiami raginę aiškintis dėl visuotinio vaikų skiepijimo būtinumo, siūlę rimčiau svarstyti skiepijimo pasekmių priežiūrą. Vadinti visokiais vardais, „vatnikais“, Kremliaus agentais. Kaip ir drįstantys viešai pasisakyti už prigimtinę šeimą, aiškiai įvardyti dvi prigimtines lytis, kurias patvirtina ir visų mokslų  pripažįstamos tik dvi gamtoje egzistuojančios vyriškoji ir moteriškoji chromosomos.

Vis labiau Europos Sąjungos Parlamente aiškėjant europiniams korupciniams skiepų ir skiepijimo politikos aspektams, pripažįstant mokslinių tyrimų ir skiepijimo pasekmių numatymo stoką, jau didžiuma pasaulio sutinka, kad drįsę abejoti „vatnikai“ buvo teisūs. Tačiau ar mūsų politikai bei didieji žiniasklaidininkai atsiprašė visuomenės už savo ne tik nederamą, bet ir akivaizdžiai žalingą, su mokslo žiniomis bei sveika nuovoka prasilenkiantį propagandinį korupcinį elgesį, kurio viena skaudžiausių pasekmių yra ir perteklinės mirtys?

Pandeminė isterija kai kam sukrovė milijardus, kitiems – milijonus, o politikams leido išbandyti įvairius visuomenių nedemokratinio valdymo instrumentus. Ypač įsišaknijo įprotis prigimtinės šeimos gynėjus įvardyti Kremliaus agentais. Šitai jau ilgam. Ironiškai galėtume pasvarstyti: jei Kremlius priimtų įstatymą, draudžiantį lytiškai santykiauti su, pavyzdžiui, katėmis, tai pas mus kokia nors Laisvės partija tuoj parengtų pažangų priešingą įstatymą, kad tik būtų ne taip, kaip Rusijoje. O sykiu ir nesutinkančius su tokiu legalizavimu būtų galima apšaukti Kremliaus agentais.

Kokioms valstybėms ir visuomenės gyvenimo problemoms šiais metais buvo skirta per mažai dėmesio – ir viešojoje erdvėje, ir politiniame lauke? Kodėl? Ar tai turės poveikį tam, kaip gyvensime naujaisiais ar dar kitais metais?

Esminis dalykas, kad valdančiojo politinio sluoksnio akiratyje nesama kasdieniams svarstymams reikalingų svarbiausių politinių dalykų – valstybės ir žmogaus. Su savo artimųjų grupėmis stengiamasi kuo daugiau iš valstybės ir jos mokesčių mokėtojų išsunkti ir pasidalyti didžiausių valstybinių kompanijų turtą. Kaip šitai vyksta ir vykdoma, labai aiškiai parodė „Igničio“ privatizavimas. Įtakingoji grupė kartu su tam tikru politikų būreliu staiga tapo pasakiškai turtingais žmonėmis, atliekančiais ir svarbią europinę bankų aptarnavimo funkciją. Numatyta į savo asmenines sąskaitas perimti ir kitus dar likusius gardžius kąsnelius, tarp jų Klaipėdos uostą. Ar nuo „Igničio“ privatizavimo Lietuvos žmonėms ir jų verslams tapo geriau gyventi? Atsakymas aiškus – gyvenimas smagiai pablogėjo, o kai kuriems smulkiems ir vidutiniams verslams – mirtinai. Tarp jų ir žemės ūkio. O politikai, kaip susitarę, viską nurašo „karui Ukrainoje“, nors pagrindinė priežastis ne karas, o besaikis europinių ir amerikietiškųjų pinigų spausdinimas, europiniai elektros rinkos vadinamieji algoritmai, skatinantys nepaprastai sparčiai turtėti elektros perpardavinėtojų ir su jais susijusių politikų sluoksnelį. Kai laukia tokių pyragų dalybos, kur čia galvosi apie valstybę ir žmogų.

Tos dalybos tikrai pablogins Lietuvos žmonių gyvenimą, padidins socialinę atskirtį, tačiau dar stipriau susies valdančiuosius milijardiniais staigių pelnų korupciniais ryšiais, nusidriekiančiais į lengvatinio apmokestinimo bendrovių sąskaitas. Valstybė dar turi ne tik valstybės įmonių, bet ir įvairių jai būdingų funkcijų. Kai kurių funkcijų perėmimas yra nepaprastai pelningas dalykas – tada jau ta funkcija pavirsta „teikiama paslauga“, kitaip tariant, preke, kurios pelną pasisavina teikėjas, jau pats nustatantis ir prekės kainą. Dera suvokti, kad valstybė niekada neteikia paslaugų, ji tik vykdo visuomenei reikalingas iš bendro surenkamų mokesčių biudžeto finansuojamas funkcijas. Geras pavyzdys yra antstoliai. Anksčiau valstybė vykdė tam tikrą išieškojimo funkciją, ir antstoliai gaudavo atlyginimą. Tačiau kai kam kilo mintis perimti tą funkciją, neva „valstybė atsisakanti jai nebūdingų funkcijų“ ir perleidžianti jas privačiam verslui. Tad tie, kuriems tas kąsnis atiteko, labai greitai tapo labai turtingais žmonėmis, nes jau jie nustatinėjo „paslaugų“ įkainius.

„Gyvybinė ir kuriamoji Lietuvos galia smarkiai menksta, tačiau politikai didžiuojasi, kad gerėja vadinamieji globalizuotumo koeficientai bei BVP vienam gyventojui. Tas BVP dar labiau padidės, juo greičiau nyks pensininkų sluoksnis.“

Taip vyksta su daugeliu socialiai reikšmingų valstybės funkcijų – jos perimamos, akcionuojamos, apauga „uabais“ ir pan. Šiuo metu žmonės neturi nei laiko, nei jėgų domėtis tokiais „poėmiais“, juolab kad jie vykdomi net kolegoms politikams nežinomose institucinėse gelmėse, kaip, pavyzdžiui, „Igničio“ privatizavimo operacija. Sunkūs laikai tokioms operacijoms labai palankūs.

Ar jau nusistovėjo išorinių veiksnių – karo Ukrainoje, energetikos krizės, infliacijos, ekonominių sankcijų ir kt. – poveikis Lietuvos gyvenimui? Situacija stabilizavosi, ilgainiui pradės gerėti ar vis dėlto toliau blogės, turint mintyje galimą Amerikos ir Kinijos konfliktą dėl Taivano, tikėtiną Izraelio ir Amerikos smūgį Irano branduoliniams objektams, ekonominę ir socialinę suirutę Rusijoje?

Išgyvename staigių ir netikėtų pokyčių metą. Jau vien klimato kaita skatina kaip tik tokius pokyčius. Klimato šilimas yra ne koks tolygus visą planetą apėmęs vyksmas – vidutinis temperatūros kilimas skatina metų laikų „išsibalansavimą“. Vidutinė nulinė temperatūra gali būti nulemta savaitės svyravimų minus penki ir plius penki, tačiau ir kitokių: minus penkiolika ir plius penkiolika, o vieno laipsnio atšilimas jau gali paskatinti svyravimus nuo minus dvidešimties iki plius dvidešimties. Vidurkis išlieka lyg ir menkai pakitęs ar visai nepakitęs.

Geopolitikoje vyksta didžiuliai poslinkiai, jau gerus porą dešimtmečių lydimi vis daugėjančių karinių konfliktų įvairiuose regionuose. Kol jie toli, nekreipiame į juos dėmesio. Jų tarsi ir nėra. Tačiau ar daug kas pergyveno, kaip nuo Ukrainos buvo atplėštas Donbasas, Luhanskas ir Krymas. Atrodė – toli, mums svarbiau BVP, „Lietuvos geležinkelių“ perėmimas. Mūsų pašonėje ir Astravo AE monstras, Baltarusijai gresianti visiška okupacija. Kodėl gi kremliniams nesugalvojus „išvaduoti broliškos baltarusių tautos iš kruvinos diktatūros pančių“? Suirutė Rusijoje neišvengiamai „gamintų“ naujų iššūkių – niekas nežino, kaip elgtųsi centrinės valdžios nebevaldomos armijos bei karinės grupuotės, kam imtų dirbti karinės gamyklos, kam atitektų biologinio ginklo laboratorijos, atominės elektrinės...

Sakoma, kad padėties rimtumą geriau suvokti padeda istorinės analogijos: mes žinome, kas yra buvę praeityje ir kaip baigėsi vieni ar kiti geopolitiniai, nacionaliniai siužetai. Jei toli nesidairytume, kokia naujausių laikų istorinė analogija galėtų geriausiai perteikti dabartinę Lietuvos situaciją? Pavyzdžiui, ar mes dabar gyvename 1939 metų rudenį, kai Vokietija užpuolė Lenkiją, ar tada prasidėjusio keistojo karo metu, kuris po 9 mėnesių pasibaigė Hitleriui atakavus Prancūziją? Gal artėja 1940-ųjų birželis su Sovietų Sąjungos ultimatumais Lietuvai ar, priešingai, Sovietų Sąjungos politinės laidotuvės 1991 m. gruodžio 10 d. Belovežo girioje?

Sunku būtų gyventi, laukiant vien tik blogų ir dar blogesnių dalykų. Ir šv. Kalėdos tokias nuotaikas prašviesina. Net baisiomis sąlygomis žmogų nudžiugina ir jo viltis sustiprina daug gyvenimiški „nutikimai“ – naujagimio klyksmas ar santuokos įžadai, stiprybės, pasiaukojimo ar dosnumo apraiškos. Ateities nežinome, tačiau galime nujausti, kad taip sparčiai keičiantis, o sykiu ir ginkluojantis pasauliui, iššūkių, tad ir baugaus netikrumo, tik daugės. Daugės ir su klimato kaita susijusių neįprastų reiškinių, su kuriais teks mokytis sugyventi. O kur gali nukrypti Rusijos agresija – ypač pralaiminčios... Iš tos ordiškosios šalies dar gali atplūsti įvairiausių bėdų. O analogijų galima prigalvoti įvairiausių – nelygu apsiskaitymas ir vaizduotė, juolab kad ir tų istorijų esama įvairiausių versijų.

Neseniai atlikta sociologinė apklausa atskleidė, kad tik 15 proc. gyventojų mano, kad reikalai Lietuvoje krypsta į gerąją pusę. Su kuo sietinas toks pesimizmas ir kokios galėtų būti jo pasekmės? Ar mums gresia dar viena emigracijos banga?

Čia joks pesimizmas – žmonės savo kailiu jaučia pasaulyje daugėjančių bėdų, negalių ir išbandymų poveikį. O jaunimas jau įpratintas prie vienintelės tikros laisvės – išvykti.

„Didelė, o gal net viena didžiausių Lietuvos bėdų ta, kad mūsų politikai su jais aptarnaujančia didžiąja žiniasklaida ir vadinamaisiais „nuomonių formuotojais“ įniko agresyviai manipuliuoti žmonių nuomonėmis, jausmais, gąsdinti neįtinkančius ar drįstančius išsakyti savo sveiku protu grindžiamą nuomonę, tyčiotis iš jų ar net reikalauti iš valdžios tokius izoliuoti, vienaip ar kitaip riboti jų teises. Ir visa tai – pažangiausios lietuviškos demokratijos vardu.“

Paradoksas: tuo metu, kai rekordiškai išaugo išorinė grėsmė Lietuvos saugumui – daug kas mano, kad ir apskritai valstybingumui – šalį valdo Vyriausybė, kuria nepasitiki rekordiškai daug šalies gyventojų. Regis, sveikas protas reikalautų arba iš esmės keisti valdančiųjų politinį kursą, arba formuoti nacionalinio pasitikėjimo Vyriausybę. Tačiau nedaroma nieko. Ar tai reiškia, kad vis dėlto tiesioginės grėsmės Lietuvos valstybingumui nėra, arba politinis elitas jau pasirinko istorinį Pilėnų scenarijų?

Lietuvos politinis elitas nebemąsto apie valstybingumą, o ir nejaučia jam jokios grėsmės – „mus saugo 5 straipsnis“. Rūpinimasis valstybingumu perleistas NATO ir didžiajam sąjungininkui. Tad kad ir kas nutiktų, jokios vietinių atsakomybės. Politinis elitas turi svarbesnių reikalų – juos labiausiai jaudina mano minėtosios valstybinio pyrago dalybos, europinės genderinės darbotvarkės įgyvendinimas, skolinimasis ir kiti su pinigų srautais susiję dalykai. Politinis elitas negalvoja apie jokius Pilėnus – juk laisvės išvykti ir gerai gyventi niekas nepanaikina. Ypač gerai apsirūpinus. O valstybė juk išliks kaip užrašas žemėlapyje, kaip ES provincijos „gintaro lašelis“. Iš žemėlapių Lietuvos kol kas nesiruošiama trinti.

Kalėdų išvakarėse tradiciškai kartojama, kad tai – mūsų vilties ir susikaupimo metas. Ko turėtume viltis ir kam turėtume kauptis? Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?

Nieko nauja nesugalvosi – juk visi mes gyvename viltimi ir meile. Tie yra didžiausi. Kalėdinis metas – viltis ir meilė išsigrynina. Ne tik viltingai, bet ir skaudžiai, atgailingai. Prisipažinti, atsiprašyti, paprašyti malonės. Visi esame nuodėmingi, tik kiekvienas savaip. Iš godumo, puikybės, arogancijos, neištikimybės, kietaširdiškumo. Žinome, ko ir kaip turėtume atsiprašyti, tačiau ar išdrįsime. Linkiu visiems ir daugiau artimo meilės, nes ji palaiko ir viltį, kad pasijusime tais mažutėliais, pas kuriuos ir ateis Išganytojas.

Dėkoju už pokalbį.