Prieš Velykas namai virsta savotiškomis meno dirbtuvėlėmis. Daugelis puoselėja tradicinius margučių marginimo būdus – juos skutinėja, vaškuoja, dažo svogūnų lukštais, puošia žolytėmis, grūdais, apneria vašeliu ar apmezga, tačiau vis dažniau pritaikomos ir naujosios technologijos.

Tautodailininko Sauliaus Tumelio iš Salaperaugio kaimo (Kalvarijos sav.) nuošalioje sodyboje jau kuris laikas dvelkia Velykomis. Įsirengtoje dirbtuvėlėje kiaušinius jis puošia neįprastu būdu – graviruoja, tam pasitelkdamas dantų technikų įrangą, jų naudojamus grąžtus.

Palengvino procesą

Margučių menas į tėvų sodyboje gyvenančio vienišo vyro gyvenimą atkeliavo prieš dešimtmetį. Šis laisvalaikio pomėgis padėjo Sauliui susigyventi su mamos netektimi. „Iš pradžių, kaip ir daugelis, kiaušinius marginau vašku. Bet pastebėjau, kad šis kūrybos procesas labai imlus darbui, reikia kiaušinius nuvaškuoti, paskui juos nudažyti. Visa tai užima daug laiko, be to, turi, liaudiškai tariant, „atidirbti“ ranką, kad pavyktų. Pabandęs kiaušinius graviruoti elektriniu grąžtu, supratau, kad taip gerokai greičiau ir paprasčiau gaunu norimą rezultatą“, – vaškavimo ir graviravimo būdus lygino S.Tumelis.

Pastarąjį būdą jis vadina patobulinta kiaušinių skutinėjimo technika. Žmonės skutinėja peiliukais, aštriais įrankiais, o jis tai daro elektriniu grąžtu. Elektrinį gręžimo prietaisą S.Tumelis nusipirko nuvažiavęs į specializuotą parduotuvę Vilniuje. Tuomet sumokėjo už jį 400 litų. Anot jo, yra kur kas modernesnių grąžtų, nei turi jis. Tokia stomatologinė įranga naudojama darant dantų protezus.

Salaperaugio kaimo gyventojas šią techniką pritaikė norėdamas palengvinti kūrybinį procesą. Nudažytus vištų kiaušinius elektriniais deimantiniais grąžtais skutinėti kur kas greičiau ir gražiau nei su peiliuku.

Perkelia pievų gėles

Nors kiaušinius graviruoja netradiciniu būdu, tačiau tradicinių raštų ir spalvų S.Tumelis neatsisakė. Šis procesas jau turi savų paslapčių. Kiaušiniai, kuriuos meistras graviruoja, turi būti tuščiaviduriai – darbui reikalingas tik lukštas.

Tautodailininkas kiaušinių neverda – juos žalius nudažo paruoštame dažų nuovire. Mieliau renkasi ryškias spalvas – violetinę, raudoną, mėlyną, žalią, rečiau – juodą. Nori, kad spalvos būtų ryškios, nepablukusios, bet pasitaiko visko. Džiaugėsi, kad šiemet visi dažai, kuriuos pirko, buvo labai geros kokybės. Nudažė ir dviem spalvomis, primenančiomis pievą. Kartais palieka kiaušinius natūralios rudos spalvos, kokius višta padėjo. Tada kiekviename kiaušinyje padaro dvi mažas skylutes ir jo turinį išsiurbia vadinamąja kriauše, skirta mažų vaikų nosies higienai. Kiaušinių baltymus ir trynius noriai sudoroja šeimininko šuniukas. Ant tokių lengvų dažytų kiaušinių tautodailininkas graviruoja įvairius smulkiausius raštus. Mėgstamiausias motyvas – lauko žolynai. Ant margučių perkelia pievų gėles, pavasarines pienes, saulėgrąžas, augalų lapelius.

Būsimųjų raštų S.Tumelis pieštuku nepiešia. Tautodailininkui vištos kiaušinis – per maža erdvė. Juos graviruoja neturėdamas jokios schemos, vadovaujasi vaizduote, intuicija. Pasideda tašką, paskui nubrėžia pirmą brūkšnelį, o tada „vynioja“ mintį tolyn – kartais paveikslas susikuria savaime. Pastebėjo, kad pakartoti to paties rašto antrą kartą jam nepavyksta, todėl dviejų vienodų kiaušinių nebūna.

Darbui reikalinga elektrinė graviravimo įranga telpa dėžės dydžio dėkle. Šeimininkui tereikia įjungti laidą į elektros jungiklį. Graviruoja patogiai sėdėdamas prie stalo. Net rankų neišsitepa. Kasmet Velykoms vyras sukuria iki 50 margučių.

Išgręžia kiauraraščius

Be tradicinių vištų kiaušinių, S.Tumelis graviruoja ir kur kas didesnius stručių kiaušinius Ant sniego baltumo tuščiavidurių kiaušinių vyras nusipiešia būsimus raštus, kuriuos graviruoja kiauraraščiu, taigi darbo prie jų kur kas daugiau. Stručio kiaušinį jis graviruoja apie mėnesį. S.Tumelis parodė 12 į dėžę suguldytų išpieštų, bet dar negraviruotų stručių kiaušinių, taip pat ir tuos, kuriuos saugo namuose jau paruoštus šventėms.

Po graviravimo stručio kiaušiniai pasipuošia ažūriniais raštais, balta spalva jiems suteikia lengvumo, šventiškumo. Kai kam jie primena užuolaidų nėrinius. Kartais graviruotojo klausiama, ar kiaušiniai ne plastikiniai. Kol kas jis sugadino tik vieną kūrinį, bet ne gręždamas, o veždamas automobilyje – nesaugiai buvo jį kelionei paruošęs.

S.Tumelio kūrybinės veiklos akiratyje– ne tik margučiai, bet ir šiaudiniai sodai. Jiems reikalingų žiemkenčių šiaudų tautodailininkui užaugina artimiausias kaimynas. Išsirenka juos pats, kai jau būna tvirto šiaudo, bet dar nenuprausto lietaus. Tada džiovina, karpo, dėsto, veria. Sodus puošia šiaudiniais angeliukais.

S.Tumelio sukurti margučiai taip pat turi šiaudinius kotelius, jie suguldyti į talpią iš vytelių nupintą pintinę. Šiemet jis sukūrė iš kiaušinių ir girliandą. Rankų darbo šventinius akcentus veš į tautodailės mugę Punske, pas Lenkijoje gyvenančius lietuvius.

Anot S.Tumelio, jo margučiai nėra skirti pardavimui, tai, ką jis daro, nėra jo verslas. Vyriškis daug metų duonai ir pragyvenimui užsidirba aptarnaudamas klientus vieno banko skyriuje prie Lietuvos ir Lenkijos valstybinės sienos. S.Tumelis gieda Kalvarijos bažnyčios chore, siuva. Kol buvo gyvi tėvai, sodyboje darbo būdavo daugiau: laikė galvijų, kiaulių, vištų. Dabar liko su šuniuku dviese, tad kūrybai gali skirti ilgus vakarus.

Margučių tradicijos neišsemiamos

Onutė Surdokienė, Marijampolės kultūros centro vyriausioji etnokultūros specialistė, liaudies menininkų klubo „Mūza“ vadovė

Dabar vis daugiau žmonių pradeda suprasti kiaušinių marginimo prasmę, suvokti, kad margučiai skirti ne tik parodoms. Svarbiausia marginimo misija – paprastą kiaušinį paversti stebuklingu, išreiškiančiu gyvybės tęstinumą, mintį, linkėjimą šviesos, vilties, meilės. Paėmę į rankas margutį, turime jausti, kas į jį „įdėta“. Tik tada galėsime pasinaudoti jo grožiu, palinkėjimais. Tie, kurie šias apeigas atlieka namuose ar kitoje artimoje aplinkoje, geriau suvokia kiaušinio marginimo prasmę. Šiuo metu kiaušinių marginimo tradicija yra labai paplitusi. Ir visai nesvarbu, kaip juos marginame – tradiciniais būdais ar pasitelkdami naujas technologijas. Svarbu, kad šis procesas virstų apeiga – ugnies uždegimas, raštų, spalvų sudėjimas... Turime suvokti, kad margutis skirtas ne tik rodymui, jis turi kažkam atitekti – būti padovanotas. O gavusysis turi priimti jį kaip stebuklą.