Apie talentingo tapytojo Aleksandro Vozbino kūrybą garsūs menotyrininkai prirašė nemažai vertinimų ir įžvalgų. Pabandžiau pažvelgti į kūrybos vulkanu vadinamo menininko asmenybę giliau. Ir supratau: vozbiniška stiprybė neužgožia jo sielos jautrumo ir atjautos žmonėms.

Tad pradėkime pažintį su A.Vozbinu nuo jo dirbtuvės. Secesinės architektūros apleista daugiabučio namo palėpė buvo ta vieta, į kurią bene prieš trisdešimt metų įsikėlė tapytojas. Ar šioje palėpėje kadaise žaidė slėpynių garsusis Romainas Gary, galime tik spėlioti. Bet 1915 metais Mykolo Biržiškos vadovaujama lietuviška gimnazija šiame pastate tikrai veikė. Bet kokiu atveju namas yra paženklintas istorijos, kuria itin domisi Aleksandras ir kuri plačiąja prasme persikelia į jo drobes.

Kai pagal galiojančius įstatymus buvo pravertos nenaudojamų rūsių ir apleistų palėpių durys, menininkai jas patys turėjo suremontuoti ir išsipirkti. Aleksandras atsidūrė palėpėje. Dabar vienu ypu be atokvėpio užkopti į jo aukščiausią kuorą gali tik gerus plaučius turintis žmogus. Aleksandras čia kopia kasdien, vadinasi, jo plaučiai sveiki. Žiema tenka kopti kelis kartus su malkų nešuliais. Palėpėje vėsoka, per šalčius nuolat kūrenama „buržuika“ ją sušildo vos iki 16 laipsnių. Tačiau menininkas užsigrūdinęs, nes maudynės eketėje spaudžiant 20 laipsnių šalčiui jam taip pat prideda gyvenimo džiaugsmo.

A. Vozbinas Paberžės plenere tapo "Angelą, žiūrintį pro langą". Lilijos Valatkienės nuotr.

A.Vozbino studija primena ir atkartoja jį patį. Molbertas, dažai, knygos, paveikslai, teptukai, meniniai objektai, plakatai, artefaktai, nuotraukų albumai, virtuvės kampelis, kuriame Aleksandras gamina skaniausius pasaulyje koldūnus iš kapotos mėsos. Kiekvienas kampelis pateikia staigmenų ir atradimų. Švenčių ir draugų čia netrūksta, todėl nenuostabu, kad net palėpės tyloje girdžiu jų balsus ir įsimintinas frazes. Krosnelė skleidžia jaukią šilumą, ant stalo garuoja kava, kaip visada lėkštėse – mėgstamas pelėsinis sūris ir pyragai. Sutarėme, kad garsiųjų koldūnų šiandien jis negamins. Verčiau pasikalbėkime.

Aleksandrai, ar įsivaizduoji, ką veiktum, jei nebūtum įstojęs į Dailės akademiją? Ar turėjai alternatyvą?

Alternatyva visada yra. Egzistavo ir tais laikais įprastas kelias: kas po vidurinės neįstoja į Dailės institutą (dabar Dailės akademija), į kurį būdavo labai didelis konkursas, stoja į Vilniaus inžinerinį technikos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) studijuoti pramoninės civilinės statybos ir architektūros. Nemažai dabar gerai žinomų kitos srities specialistų anuomet gavo kultūrinį išprusimą būtent šioje aukštojoje mokykloje.

Aš atėjau „iš gatvės“. Įstojau į Dailės institutą neturėdamas jokio supratimo apie dailę, išskyrus žurnalą „Šluota“ ir tas knygeles apie Ermitažo istoriją. Po tiek metų sunku pasakyti, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę. Gal būčiau jautęsis nelaimingas, gal būčiau atradęs save kitur. Laikui bėgant suvokiau, kad gyvenimas nėra atsitiktinių įvykių kratinys. Kiekvienas sutiktas žmogus, įvykis turi savo prasmę ir vietą.

Karalienė Baqrbora. Lilijos Valatkienės nuotr.

Ar mokykloje buvai geras mokinys?

Visko būdavo. Vienuoliktoje klasėje pirmąjį trimestrą visai neruošiau pamokų, nes buvau įsimylėjęs. Antrąjį trimestrą pradėjau mokytis, o trečiąjį baigiau aukščiausiu įvertinimu.

Nebuvau paskutinis mokinys klasėje, vieni mokytojai mane mėgo, kiti – ne. Literatūros kūrinį, istoriją atpasakodavau vaizdžiai ir lengvai, pakakdavo per pertrauką akimis permesti tekstą. Rašto darbų nemėgau, bet pasakoti man labai patikdavo. Jaučiu, ir mokytojams patikdavo klausytis. Mano mokykloje buvo puikūs lietuvių kalbos ir literatūros pedagogai. O chemiją dėstė labai žavi mokytoja! Dėl jos žavumo pradėjau chemiją mokytis, kad neatrodyčiau visiškas nevykėlis. Paraštėse ją gražiai piešdavau. Biologiją dėstė mokytoja, pravarde Višta. Kartą biologijos sąsiuvinyje nupiešiau Lenino šaržą su klaikia šypsena. Atėmė ji iš manęs sąsiuvinį, pažiūrėjo ir nuščiuvo. Klasė pritilo, aš paprašiau, kad grąžintų. Atidavė atgal žodžio nepasakiusi. Tai buvo mechaninis piešimas, sielos į jį nedėjau. O mūsų klasė, galima sakyti, buvo antisovietinė, gerų šeimų vaikai.

Dailės institute įgytos gyvenimiškos pamokos tavo būdui nedarė įtakos?

Dailės institute daug dėstytojų manęs nemėgo. Kadangi buvau po kariuomenės, mane paskyrė bendrabučio tarybos pirmininku. Turėjau tokią savybę – ieškoti tiesos. Kaip žinome, teisybės ieškotojų niekas nemėgsta. Kai reikėjo keltis į naują Dailės instituto bendrabutį Latako gatvėje, didžiąją dalį baldų sutampiau ant savo pečių. Kodėl? Organizuoti talkas ir priversti kursiokus tampyti sofas buvo problemiška. Juolab aš tam neturėjau ir įgaliojimo.

Pastatas naujas, problemos, kaip ir visur sovietmečiu, – vienodos: vienur čiaupo nėra, kitur unitazą pavogė, langai neužsidaro, durys be rankenų. Surašiau aktą ir perdaviau į rektoratą, į komjaunimo komitetą. Kilo triukšmas, valdžia suprato, kad šitas bičas ne savas ir reikia jį patvarkyti. O ir chamizmo tarp dėstytojų buvo labai daug. Iškraustė mane lauk iš bendrabučio kambarėlio. Susiradau prieglobstį medicinos seserų tobulinimosi mokyklos bendrabutyje, priešais sinagogą.

Augustino Savicko atėjimas į Dailės institutą tuo metu man buvo išsigelbėjimas. Jis mane savotiškai pridengė per tą skandalą. Jo dėka atradau ir Rusnę, gražią vietą tapybai, išvažiavau į praktiką.

Dailininkas su žmona Diana prieš parodą "Pavasario pakrizenimai". Lilijos Valatkienės nuotr.

Kokie dailininkai paliko didžiausią įspaudą formuojantis tavo kūrybinei sąmonei?

Vaikystėje, paauglystėje visus menininkus laikydavau vos ne pusdieviais, bet, pakliuvęs į jų apsuptį, artimiau pabendravęs, didžiai nusivildavau. Tačiau laisvas ir laimingas buvau savo kūryboje, toks esu ir dabar.

Šiandien galiu sakyti, kad esu laimingas, jog man dėstė Augustinas Savickas ir Algimantas Švėgžda. Pastarasis pasižymėjo ypatingu taktu ir jautrumu: kiekviename menkiausiame darbelyje sugebėdavo įžvelgti ką nors įdomaus. Jo paties tapybos darbai tuomet gerokai disonavo su „potėpistiniu lietuvišku kolorizmu“, o ir jis pats savo išvaizda ir elegancija ryškiai išsiskyrė iš aplinkos.

Labiausiai stebino tai, kad su manimi, šešiolikmečiu paaugliu, dar besimokančiu Vilniaus vaikų dailės mokykloje, buvo bendraujama kaip su lygiu, kaip su bendraamžiu. Švėgžda man tapo menininko etalonu. Jau gerokai vėliau, besimokydamas Dailės institute, supratau, kad jis buvo savotiška išimtis tarp kolegų. Labai aukštos kultūros inteligentas – visais požiūriais, net ir savo elgesiu bei išvaizda. Jis mano prisiminimuose toks ir liko – korektiško menininko pavyzdys.

Mano studijos sutapo su vadinamąja stagnacijos era. „Gensekai“ mirdavo pamečiui, o kompozicijų temos keisdavosi pastovia tvarka: ateistinė–darbo, darbo–ateistinė.

Ažiotažas kildavo per Studentų mokslinės draugijos konferencijas. Tuomet kiekvienas galėdavo rodyti savarankiškai sukurtus darbus. Akivaizdžiai galėjai įsitikinti, kuris pataikauja konjunktūrai, o kuris ieško savo individualaus kelio. Antra vertus, aplinkui tvyrančioje dvasinėje tuštumoje iš karto pastebėdavau dėstytojus asmenybes. Jie tapdavo savotiškais guru.

Prisimenu Leonardą Tuleikį, visuotinio prisitaikymo ir pataikavimo atmosferoje sugebėjusį išlikti principingu ir nepriklausomu. Gal todėl neilgai išsilaikė institute. Jonas Čeponis pasižymėjo ypatingu taktu ir jautrumu. Sudėtingiausius dalykus sugebėdavo perteikti tik jam vienam būdinga humoro forma. Antano Andrijausko estetikos paskaitos virsdavo savotišku šou. Netikėti faktų sugretinimai, paradoksų iškėlimas kaitino vaizduotę, vertė naujai pažvelgti į žinomas tiesas, griovė nusistovėjusius stereotipus. Studentų aktyvumas per seminarus būdavo stulbinamas, kiekvienas jautėsi atradęs ką nors naujo ir sau labai svarbaus.

Su jau minėtu Augustinu Savicku mane sieja išskirtiniai prisiminimai. Jis buvo aukščiausio lygio žmogus, puikus pedagogas, aristokratas, jaučiantis profesinę etiką, delikatumą. Daug nekalbėdavo, bet viską pasakydavo. Jei moki klausytis, tai išgirsti.

Savicko pasirodymas institute tapo sensacija. Jau tuomet Maestro persona buvo apaugusi legendomis ir anekdotais. Pirmąjį įvertinimą „gerai“ išgirdau kaip tik iš Savicko. Anuomet pedagogikoje šis žodis nebuvo vartojamas dažnai. Matyt, man buvo pasakyta laiku, nes prisimenu iki šiol. Savicko žodis turėjo kertinę prasmę. Tai galima būtų palyginti su riboženkliu, kurį pasiekus netikėtai atsiveria naujos erdvės, naujos galimybės. Už posūkio pasitrauki ir matai visai kitą horizontą, bet iki to posūkio reikėjo nueiti. Dar viena išskirtinė Savicko savybė: jis visada atrodė ir buvo laisvas. Šis laisvės pojūtis nejučiomis persiduodavo aplinkiniams.

Gaila, kad mano autoritetai iškeliavo į Dangų. Bet džiaugiuosi, kad su daugeliu brangių žmonių, formavusių mane, galiu ir šiandien bendrauti, dalytis mintimis, išgyvenimais.

Lilijos Valatkienės nuotr.

Tavo kūryboje išskirčiau tris pagrindines temas: istorija, peizažai ir moterys. Kurioje jautiesi stipriausias?

Žmogus, rašydamas knygą, pasakoja naratyvą: apie ką galvoja, ką išgyvena, apie ką svajoja. Taip ir man nutinka stojus prie drobės. Tos išvardytos temos yra šiek tiek sąlyginės. Juk viskas yra apie gyvenimą, o jis labai daugialypis ir sunkiai dėliojasi į narvelius ir skyrelius. Aišku, kokiam tyrėjui yra lengviau surūšiuoti, ant lentynos sudėlioti tą ir aną, suteikiant svarbos teisę.

Tapyboje egzistuoja tam tikri pavidalai. Gyvenant mieste, visos istorijos gatvėse, architektūroje, žmonių charakteriuose palieka pėdsaką. Tuos dalykus aš bandau aprašyti. Pasakojimas tapyboje niekur nedingo. Kai mokiausi, anuomet visi labai vengė siužeto, prie kurio menininkus vijo sovietinis realizmas. Siužetas dažniausiai buvo dirbtinis, todėl daugelis, vengdami to dirbtinumo, rinkosi neutralias temas ir kartu vengė siužeto. Atėjo laikas, ir siužetas vėl sugrįžta. Pašaipiai vadinama „literaturščina“ gali būti įvairi. Pavyzdžiu pasitelkime kad ir Žemaitę. Jos kūryba – labai geras realizmas, tiesiog socialinis Lietuvos pjūvis. Mano manymu, Žemaitė daugiau dėmesio verta rašytoja, nei šiandien gauna.

Mes analizuojame savo gyvenimo vyksmą net ir tada, kai apie tai giliai nesusimąstome ir neklausiame savęs, ar reikia tai daryti. Visą gyvenimą sumuojame vaikystės reginius, jaunystės patirtis, brandžių metų išvadas. Gyvenimo patirtis nėra vien tik mokykla, auditorija ir siauras draugų ratas. Nors ir tai suponuoja tam tikrą patirtį. Kiekvienas su savimi atsinešame savo matymą, savo biografiją, vertybes.

Manau, kad mano tapyboje yra visko daugiau, nei pats galiu susumuoti. Galų gale pamirštu siužetą, moterį ar konkrečią istoriją. Nors... istorija yra visas gyvenimas. Nuo antikos laikų arba gerokai iki jos egzistavusių vaizdinių.

Lengvumas, kaip atskaitos sistema, egzistuoja gryname peizaže. Man – tai tam tikra atsipalaidavimo forma. Kai būnu gamtoje, fiksuoju, ką matau, taip, kaip moku. Dažnai iš tos darbinės medžiagos tiesiogiai, netiesiogiai, per spalvinius santykius ar faktūrą kas nors išeina. Negaliu savęs įvertinti kaip peizažo specialisto. Man tai yra etiudas, iš kurio ateityje gali gimti paveikslas. Gali ir negimti. Tai medžiaga, retkarčiais net ir visai akademinio pobūdžio.

Mėgstu stebėti Vilnių nuo Trijų kryžių, Stalo kalno. Tapiau ten daugybę kartų ir ateityje dar ne kartą tapysiu. Fiksuoju tam tikras nuotaikas ir struktūras, mano tikslas – ne tiesmukiškai detaliai atvaizduoti dominuojančius bokštus ar kitus miesto ženklus, bet pajusti apšvietimą, miesto sielą.

Iš natūros mėgstu tapyti, bet darau tai gana laisvai, momento tikrumą stengiuosi pagauti per vieną seansą, nes sugrįžti neįmanoma, palikto nebeatrasi. Egzistuoja visiškai kiti dėsniai, tad ir priėjimas kas kartą bus vėl kitoks.

Gatvėje sutikęs moterį, į ką pirmiausia atkreipi dėmesį?

Paprastai menininkai iš karto skenuoja žmogų. Bet aš nesidairau gatve eidamas. Nesu stebėtojas, nes esu trumparegis. Galiu praeiti pro šalį ir nepasisveikinti su pažįstamais. Taip yra ne dėl to, kad turėčiau puikybės, aš paprasčiausiai nepastebiu. Esu išsiblaškęs trumparegis.

Ko labiausiai nekenti?

Stengiuosi būti nepriklausomas nuo neigiamų emocijų, neturėti neapykantos, pavydo. Neigiamai žiūriu į falšą, melą, nesąžiningumą. Negaliu atleisti už įžūliai akivaizdžią intelektualinę vagystę, tad išsakau tiesą į akis.

Mūsų tautoje neprincipingumas, pavydas, noras veikti iš pasalų yra labai gajūs. Vyrai savo santykius išsiaiškina vyriškai. Bet kaip elgtis iš pažiūros su inteligentiškomis damomis? Jų metodai būna tokie rafinuotai klastingi, kad nesuvoki nei pradžios, nei pabaigos. Jos visada jaučiasi teisios, nes rėkia ilgai ir garsiai, akivaizdžiai pasinaudojusios tavo idėjomis, pateikia jas kaip savo proto rezultatą. Tokios vagystės tarp intelektualų parodo žemiausią žmogaus, moters lygį.

Kadangi esu gerai nudegęs, išsiugdžiau gerą uoslę. Pajutęs žmogų „dvigubu dugnu“, stengiuosi su juo nebendrauti. Aš bendrauju ne iš reikalo, o dėl to, kad tie žmonės man yra malonūs. Principas bendrauti siekiant intereso ir naudos man kategoriškai nepriimtinas, tokių pažinčių vengiu.

Ką labiausiai vertini?

Labiausiai vertinu dvasinę ramybę. Kai žmogaus nekamuoja nereikalingos mintys, išgyvenimai, kad ko nors nepadarei, graužatis, kad galbūt pasielgei ne taip, kaip reikėjo ar buvo tikėtasi. Man svarbi savigarba, kai galiu pasakyti, kad bet kurioje situacijoje išlikau garbingas, pasielgiau sąžiningai ir neturėčiau dėl to gailėtis.

Ar gailiesi pramiegoto laiko?

Ne. Išmiegotas laikas visada duoda dividendų: gerą nuotaiką ir darbingumą. Vasarą sodyboje užtenka 4–5 valandų. Užsiprogramavau darbui. Bet jeigu miegasi, tai reikia miegoti.

Ką pirmiausia pagalvoji pabudęs iš ryto?

Visada tai susiję su dienos darbais ir planais. Kartais prisimenu, kaip tarnas, keldamas įžymųjį utopistą grafą Sen-Simoną, sakydavo: „Kelkitės, jūsų prakilnybe, jūsų laukia dideli darbai.“ Šitą frazę ištariu šypsodamasis. Tik be „jūsų prakilnybe“.

Su kokia spalva tau asocijuojasi Lietuva?

Su pilkšva. Peizažas, pilkas dangus, truputį žalio atspalvio. Šiaip žalia spalva yra jokia. Ji gali būti tarpinė tarp geltonos ir mėlynos. Visos asociacijos paremtos konkretumu. Nėra abstrakčios situacijos, kaip ir nėra abstrakčios Lietuvos. Yra labai konkrečios vietos, kur reikia atsipalaiduoti, pabūti visiškai kitoje erdvėje, kad, lygindamas reginius, pajaustum juos visa širdimi. Atsakydamas į šį klausimą, nesigilinau į jokias aplinkybes. Iš pasąmonės pirmiausia atėjo pilka spalva.

Ar yra daiktas, su kuriuo niekada nesiskiri?

Nesu prisirišęs prie daiktų. O štai prie knygų – prisirišęs. Man patinka, kad daiktas turėtų savo vietą. Nors... aš savo dirbtuvėje apaugęs įvairiausiais daiktais, tikrai reikėtų išsimėšti. Bet ne dėl to jų ten tiek, kad prisirišęs, tiesiog taip susiklostė. Kas nors atneša, padovanoja, atiduoda. Daug ką išmetu. Sudeginu. Neišmetu tik maisto produktų. Man gaila mėtyti duoną.

Kaip vertini artimų žmonių pastabas apie kūrybą?

Menas, kūryba yra labai individualus pasaulis, į kurį neįsileidžiu nieko. Mano dirbtuvė, mano dažai ir mano mintys. Aš laisvas čia! Ir tai yra šventa. Girdėjau, kad kai kurie rašytojai į savo darbo kabinetą ar biblioteką apskritai nieko neįsileidžia. Nemanau, kad tai yra kaprizai. Dirbant niekas neturi trukdyti. Tai nervina ir blaško, net telefono skambučiai išmuša iš vėžių. Ypač kai esi susitelkęs, jauti, kad kažkas vystosi, aštrėja, turi būti visas tenai – paveiksle, temoje.

Jau nutapęs paveikslą įdėmiai išklausau žmonos Dianos pastabas. Ši informacija niekur nedingsta. Tačiau menininkas nėra vėjarodis, reaguojantis į kiekvieną pūstelėjimą.

Lilija Valatkienė