„Jau praėjo kone trys dešimtmečiai nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių. Užaugo nauja karta, deja, nelabai žinome, ar švenčiame pergalės dieną, ar minime tragediją. Ir vėl yra užsimenančių, kad ne už tokią Lietuvą kovota“, – mintimis dalijasi Vytautas iš Vilniaus.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius Gediminas Navaitis.

Bene geriausias žuvusių didvyrių atminimas – pamėginti suprasti, kas kliudo kurti Lietuvą, už kurią jie žuvo. Suprasti ne ieškant dar nepažintų priešų, kurių netrūksta, bet mėginant suvokti save, savo lietuvišką tapatybę.

Bandymų nusakyti lietuvišką tautinį charakterį publicistikoje buvo ir yra nemažai, tačiau dažniausiai tai – minčių, turinčių palaikyti tautos tapatybę, skelbimas. Remiantis sociologiniais tyrimais irgi nepavyksta apibūdinti lietuviško charakterio. Paprastai atsakoma, kad lietuvis yra tas, kuris save laiko lietuviu, ir paminima, jog jis atkaklus, užsispyręs, darbštus bei ištvermingas.

Menkas lietuviško charakterio supratimas nestebina. Vis dėlto tai, kad šiandien esamos tautinio charakterio apžvalgos nesuteikia orientyrų, paaiškinančių mūsų laimėjimus ir bėdas bei padedančių suprasti Lietuvos padėtį, trukdo ir politikams, ir juos renkantiems piliečiams sutarti dėl bendrų tikslų.

Praverstų ne tik naujos nuomonių apklausos, bet ir naujų požiūrių aptarimas. Vienas iš tokių požiūrių galėtų remtis pasionariškumo ir etnoso sąvokomis. Pirmoji sąvoka žymi gebėjimą ir norą siekti idealių tikslų (laisvės, teisingumo, demokratijos). Pasionariškas postūmis kuria etnosą – didelę žmonių grupę, kuriai būdingas bendro likimo suvokimas, elgesio bei vertybių tapatumas ir savita struktūra. Aprašyti etnoso struktūrą – sudėtingas uždavinys. Pakaks paminėti, kad gyvybingas etnosas susideda iš dirbančių(valstiečių, darbininkų), prekiaujančių, valdančių (karių bei vadų) – ir saugančių vertybes, tradicijas, dorovę (žynių, dvasininkų, intelektualų) asmenų.

Lietuvos istorija liudija, kad atsakinga už etnoso vertybes bei tradicijas tautos dalis nuolat žūdavo ar prarasdavo savo įtaką. Keisdami tikėjimą, Lietuvos kunigaikščiai elgėsi sumaniai, tačiau drauge prarado vertybiškai orientuotą etnoso dalį. Vadai ir kariai sugebėjo sukurti Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, tačiau ką su ja daryti, kokio reikšmingesnio tikslo link nukreipti, jie negalėjo nuspręsti, o dvasinio vadovavimo nebeliko. Todėl nyko tautinė elito savimonė ir neišvengiamai artėjo valstybės žlugimas. Kilus grėsmei, dviejų tautų respublikoje netrūko protingų minčių, kaip ją gelbėti, tačiau stokota dvasinio autoriteto, kurio pasiūlytas kelias būtų besąlygiškai priimtas kitų etnoso sudėtinių dalių.

Psichologiškai ta pati situacija kartojosi XX amžiuje. Pasionariška idėja atkurti valstybę itin nepalankiomis tokiam veiksmui sąlygomis leido ateiti į Vasario 16-tą. Tačiau vertybinio principo – nepriklausomybė svarbiau už viską – nesugebėta laikytis, ir Lietuva vėl tapo kitos valstybės dalimi. Pasionariškas veikimas atvedė į Kovo 11-tą. Pasionariškas pasiaukojimas apgynė Nepriklausomybę sausios 13-ąją. Tačiau šiandien vėl matome silpnėjančius vertybinius principus, išstumiamą dvasinį autoritetą iš visuomeninio, o drauge ir politinio veikimo.

Šie pastebėjimai gali tapti postūmiu keisti ir keistis. Šiandien nuolat stebime, neva, politines diskusijas, kas geresnis, o kas blogesnis. Blogiausias neretai tampa bandantysis ką nors gero pasakyti apie Lietuvą ir jos žmones. Tokie apskelbiami keistuoliais ar ne visai normaliais. Žodis „patriotas“ pernelyg dažnai rimuojamas su žodžiu, žyminčiu menką gebėjimą kalbėti ir mąstyti. Tenka pripažinti – tai veikia, ir daugelis inteligentų, menininkų, mokslininkų sunkiai ištveria viešą žeminimą, tad užsisklendžia savyje. Taip ir nelieka pokalbio apie idėjas, kurios galėtų mus sujungti, pokalbio apie galimybes ir kelius. Gal apsiprendimas – mažiau apie „blogiečius“ ir jų darbus (tai prokurorų ir teisėjų reikalas), o dažniau apie siūlymus, projektus, vizijas – taptų keliu į geresnę Lietuvą ir kartu būtų geriausias Sausios 13-osios didvyrių aukų įprasminimas.