Neseniai Rusijos užsienio reikalų ministerijos socialinio tinklo paskyroje atgimė sovietmečiu nuolat kartotas, 1944–1953 metų partizanines kovas juodinantis mitas. Partizanai šiame mite vaizduojami kaip nusikaltėliai, neteisėtai nužudę šimtus nekaltų gyventojų, kurie neva norėjo tik ramiai gyventi Sovietų Sąjungoje. Būtent dėl suintensyvėjusios dezinformacijos, šiandien kaip niekad svarbu suprasti ir išsaugoti laisvės kovų svarbą Lietuvos valstybingumui. Ir visgi ne visi sutaria, kaip derėtų kalbėti apie partizaninį karą, ir ar apskritai verta kalbėti apie moralę bei karo nusikaltimus partizaninių kovų kontekste.

Svarstymai, ar partizanų veiksmai teisiškai laikytini nusikaltimais (ir kodėl ne), neretai pasitinkami komentarais, kad teisinė ir techninė kalba kažkaip sumenkina partizaninio karo svarbą. Jog nesvarbu, kaip partizaninis karas vertinamas tarptautinės teisės atžvilgiu. Ir išties tai yra istorija, gyva asmeniniuose pasakojimuose, nutrūkusiuose giminės medžiuose bei skaudžiuose tėvų ar senelių prisiminimuose. Partizaninis karas dar gyvas atmintyje, žaizdos dar neužgijusios, todėl mes turėtume vienareikšmį jo vertinimą priimti tiesiogiai, be didesnių techninių argumentų.

Bet tai yra tik prabanga, kurią galime sau leisti, nes gyvename praėjus tik kiek daugiau nei šešiasdešimčiai metų po laivės kovų pabaigos. Paskutiniai gyvi partizanai savo lūpomis liudija istoriją, ir kiekvienas, galintis išgirsti tą liudijimą, turėtų vertinti šią privilegiją. Bet ateinančios kartos apie laisvės kovas išgirs tik netiesiogiai, iš knygų bei filmų. Jiems pasisekė mažiau nei mums, jie nebegalės išgirsti gyvų pasakojimų ir prisiminimų, kurių liudytojai pačia savo egzistencija rodo partizaninių kovų prasmę. Tad kaip išsaugoti tą istoriją ateinančioms kartoms?

Ne mažiau svarbus klausimas — kaip kalbėsime kitoms tautoms apie laisvės kovų istoriją? Viena yra užtikrinti, kad mokyklose bei šeimose būtų kalbama apie partizaninio karo svarbą Lietuvos valstybingumui. Bet kaip tai parodysime visam likusiam pasauliui? O parodyti reikia: jei Rusija ir toliau bandys perinterpretuoti mūsų istoriją, kurdama partizanų teroristų įvaizdį, vien prisiminimų, knygų ir vaizdo įrašų neužteks. Tai nėra tik ginčas dėl subtilių istorinių detalių, tai — sąmoningas istorijos perinterpretavimas yra naudojamas kaip „minkštoji“ užsienio politikos priemonė. Neužteks ir vieniems bandyti atsverti tą naratyvą: mums būtina užtikrinti, kad kitos šalys, ypač Europos valstybės, žinotų ir suprastų tų kovų svarbą. Juolab, kaip neseniai pažymėjo buvęs Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras, europiečiai per mažai žino apie Lietuvoje vykusias partizanų kovas. Nors gyvi pasakojimai ir emocijos yra paveikūs asmeniškai, politiniame bei teisiniame kontekste tokie argumentai ne visada įtikina. Jei norime atsverti alternatyvias partizaninio karo istorijos interpretacijas, turime užtikrinti, kad mūsų tragedija — neteisėta bei agresyvi okupacija bei žiaurus susidorojimas su partizanais — yra greta kitų tragedijų žmonijos istorijoje.

Būtent todėl mokytojai, akademikai bei politikai turėtų kalbėti apie partizaninį karą ir trėmimus, vartodami tarptautinės teisės terminus, bei nagrinėti klausimus, susijusius su karo morale bei karo teisėtumu. Tai yra universalus žodynas, leidžiantis kitoms valstybėms ir tautoms suprasti mūsų tragediją ne tik subjektyviai per asmenines istorijas, bet objektyviai, kiek tai įmanoma. Tai yra ypač svarbu, nes patys Rusijos komunikacijos kanalai vartoja techninę kalbą, kuri prideda svarumo ir legitimumo jų argumentams. Jeigu bandoma perinterpretuoti istoriją kalbant apie nusikaltimus žmoniškumui bei pokario teisinius dokumentus, esą įrodančius Rusiją buvus auka, o ne agresoriumi, turime kalbėti apie karo nusikaltimus bei genocidinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir tautą. Svarbu ne tik suprasti partizaninio karo ir laisvės svarbą mums patiems, bet ir kalbėti apie nusikaltimus žmoniškumui, apie agresijos naudojimą, apie teisėtą partizanų pasipriešinimą neteisėtai okupacijai, ypač akademiniuose kontekstuose. Būtent normalizuojant tarptautinės teisės terminų vartojimą, galima efektyviai apnuoginti Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus lietuvių tautai. Šie įvykiai turėtų būti studijuojami bei analizuojami akademiniuose žurnaluose ir knygose, kaip dar vienas tarptautinės teisės pažeidimo pavyzdys — ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Partizaninis karas buvo gynyba, su teisėta intencija išsaugoti nepriklausomybę. Šio karo tragedija turi įsitvirtinti kitų pasaulinių tragedijų kontekste, taip užtikrinant laisvės kovų statusą pasaulio istorijoje ir sumažinant galimybę tą istoriją perinterpretuoti.

Šiandien būtų keista ir nepopuliaru kvestionuoti, ar Ruandoje vyko genocidas, ar Sudane buvo įvykdyta nusikaltimų žmoniškumui. Visuomenės, o ypač politikų, viešų asmenų ir akademikų, atsakomybė yra siekti, kad partizaninis karas ne tik mums, bet ir visam pasauliui būtų toks pat neginčijamas faktas. Tai yra būtina ne tik siekiant istorinės teisybės, bet ir kovojant su delikačiais užsienio politikos puolimais, bandant perinterpretuoti Lietuvos valstybingumo istoriją.