Viduramžių špitolėse-ligoninėse keliems žmonėms tekdavo dalytis viena lova, o kai kurie ligoniai gulėdavo ant grindų, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslų daktaras Martynas Jakulis. Be to, pastebi jis, nors į špitoles-prieglaudas dažniausiai patekdavo tikrieji vargšai, bet kartais jose gyvendavo ir turtingesni žmonės – kai kurie turėdavo knygų, tais laikais prabanga laikytus akinius ar netgi nuomodavosi atskirus kambarius.

– Kokios špitolės veikė Vilniuje?

– Kaip ir visur, Vilniuje daugiausia buvo špitolių-prieglaudų. Jose gyvendavo po kelis, keliolika ar keliasdešimt žmonių. Špitolių-ligoninių buvo mažiau. Bonifratrų špitolė buvo įsikūrusi netoli prezidentūros ir Šventojo Kryžiaus bažnyčios. Prie tuometinių pilies vartų (dabartino Sereikiškių parko) šv. Roko špitolę prižiūrėjo tik Lietuvoje veikusi Šv. Roko vienuolių brolija. Taip pat veikė šaričių špitolė ir speciali liuteronų špitolė-ligoninė, kurioje buvo gydomi tik liuteronai.

Nežinau apie liuteronų špitolę, bet, pavyzdžiui, bonifratrų špitolėje daugiausia buvo gydomos vidaus ligos – tą rodo ligoninės registracijos knygos. O specifinė šv. Roko špitolės funkcija buvo venerinėmis ligomis sergančių žmonių gydymas.

– Iš špitolių kildinamos dabartinės ligoninės?

– Šv. Jokūbo ligoninė ilgai veikė ten, kur kadaise buvo šv. Jokūbo ir Pilypo špitolė, įsteigta kaip pagrindinė Vilniaus špitolė carinės Rusijos laikais. Nors vienuoliai, dirbę špitolėse, daug kartų keitėsi, bet kai kurie pastatai išsaugojo savo funkciją.

– Kokie žmonės kreipdavosi į špitoles?

– Prieglaudose dažniausiai gyvendavo tie, kuriuos galima pavadinti tikraisiais vargšais. Tikrųjų vargšų kategorija bendra visai krikščioniškai Europai. Tikrasis vargšas yra žmogus, nuskurdęs ne dėl savo kaltės, t. y. ne dėl lošimo, girtuokliavimo ar panašių priežasčių, ir kurį galima laikyti aplinkybių auka. Tikrieji vargšai buvo našlės, našlaičiai, senyvo amžiaus, neįgalūs žmonės ir t. t., išskyrus pamestinukus (tai buvo atskira vargšų kategorija). Jie dažniausiai būdavo vyresni nei 60 metų, kas tais laikais buvo suvokiama kaip senatvės riba. Kai kurių špitolių taisyklėse užfiksuota, kad reikėtų priimti ne jaunesnius kaip 50 metų žmones.

Ne visi, kurie ateidavo gyventi į špitolę, ten pasilikdavo visam gyvenimui. Apie liuteronų špitolę esama labai išsamių šaltinių. Juose sužinome, kad kai kurie špitolininkai vėliau išvykdavo į Karaliaučių, Prūsiją ir t. t.  Taigi jie dar galėjo judėti ir grįžti į įprastą gyvenimą.

Kaip minėjau, dalis špitolininkų buvo pamestinukai, visiškai priklausomi nuo aplinkinių gailestingumo. Keli atvejai liudija, kad vėliau, būdami 10–12 metų, jie išvykdavo kam nors tarnauti ir dirbdavo rankų darbą. Pamestinukai buvo priimami kaip nesantuokiniai vaikai, todėl į juos žiūrėta su panieka.

Špitolėse-ligoninėse buvo gydomi jaunesni, dažniausiai 16–45 metų dirbantys žmonės. Daugelis jų buvo atvykėliai iš Vilniaus vaivadijos ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės vietų, taip pat iš Švedijos, Nyderlandų, Danijos, Vokietijos. Nuo ligos priklausė, kokioje špitolėje jie atsidurs. Ligoninės buvo skirtingo dydžio. Bonifratrų špitolėje retai būdavo daugiau nei 14 ligonių, šv. Roko špitolėje vienu metu būdavo net 80, 100 ar dar daugiau ligonių. Dviem ligoniams tekdavo dalintis viena lova, kai kurie gulėdavo ant grindų.

Špitolės-prieglaudos buvo panašaus dydžio, išskyrus Švč. Marijos špitolę prie dabartinės Dievo Gailestingumo bažnyčios, kurioje vienu metu galėjo gyventi 60–70 žmonių. Paprastai jose gyvendavo 10 ar keliolika žmonių.

– Ką špitolėse veikdavo žmonės?

– Skirtingai nei Vakarų Europoje ar Lenkijoje, Lietuvoje nėra išlikusių aiškių dienotvarkės aprašymų. Iš nuotrupų žinome, kad pagrindinė veikla buvo įvairios religinės praktikos. Špitolininkai dalyvaudavo  mišiose, pamaldose, kalbėdavo rožinį už špitolės rėmėjus. Nėra žinoma, ar ir kiek jie dirbdavo, nors keliuose šaltiniuose rašoma, kad moterys dirbo klebonijos darže. Tačiau nežinoma, kada jos turėdavo keltis, eiti gulti ir t. t.

Žinoma tik, kad vienos špitolės durys žiemą buvo rakinamos šeštą, vasarą – aštuntą valandą vakaro. Jei špitolininkas nesuspėdavo iki to laiko sugrįžti, jis turėdavo sumokėti nedidelę keliolikos grašių baudą. Dar žinoma, kad kai kurie špitolininkai eidavo į miestą rinkti aukų. Tam jie turėjo leidimą. Surinktos lėšos atsidurdavo bendrame špitolės ižde.

– Išlaikyti špitolę kainuodavo nemažai. Iš kur būdavo gaunama lėšų?

– Daugiausia būdavo uždirbama iš namų, kuriuos dovanodavo geradariai, nuomos. Kitas labai svarbus pajamų šaltinis buvo įkeistos sumos, už kurias špitolės gaudavo tam tikrus procentus. Kai kurios špitolės turėjo savus kaimus, iš kurių būdavo gaunamas činčas. Dalį činčo jos gaudavo maisto produktais, nors tai nėra paliudyta šaltiniuose.

XVII–XVIII a. pr. Švč. Trejybės špitolė didžiąją dalį pajamų gaudavo iš tilto (jis buvo ten, kur dabar pastatytas Žalgirio tiltas) nuomos. Iš žmonių, norinčių tiltu patekti į Vilnių, buvo imamas nedidelis mokestis, bet jis špitolei atnešdavo daug pinigų ir taip palengvino jos darbą. Be abejo, tikintieji irgi prisidėdavo prie špitolių išlaikymo.

Špitolėms-ligoninėms būdingas centralizuotas aprūpinimas. Ligoniams būdavo suteikiami maistas, vaistai, drabužiai ir kiti būtini dalykai. Tiesa, už kai kuriuos dalykus ligoniai susimokėdavo patys. Kitose špitolėse, ypač prieglaudose, špitolininkams kas savaitę, dvi savaites ar mėnesį būdavo mokama tam tikra pinigų suma, už kurią jie (kiekvienas atskirai arba visi kartu) patys apsirūpindavo svarbiausiais dalykais.

Kaip dar vieną pajamų šaltinį galima paminėti testamentus. Jų sumos nėra žinomos, bet XVII–XVIII a. antrojoje pusėje jie buvo gana svarbus pajamų šaltinis.

Kai kurie špitolių gyventojai buvo turtingesni už kitus. Jų turtingumą liudija išlikę pomirtiniai daiktų registrai. Pažvelgę į juos, matome, kad vieni žmonės turėjo tik pagrindinius drabužius, o kiti – knygų (dažniausiai maldaknygių), akinius (jie buvo laikomi prabangos dalyku), jau nekalbant apie gausybę drabužių, įvairias skrynias ir t. t.

Skirtingą špitolininkų materialinę padėtį liudija ir tai, kad kai kurie iš jų gyvendavo atskirose patalpose. Pavyzdžiui, Marija Banašienė ketverius metus gyveno atskirame kambaryje, nors bendrose patalpose gyvendavo po šešias moteris. Bet už tai moteris turėjo nemažai mokėti, tad, pasibaigus lėšoms, ji buvo perkelta į bendras patalpas.