Absoliučiai silpniausiu filmu man tapo prancūzo Arnaud Depleshino šeimyninė drama „Brolis ir sesuo“. Joje daug personažų, kurie visą filmą aiškinasi savo santykius. Aktoriai siaubingai pervaidina, režisierius jų nebevaldo ir neįmanoma patikėti nė vienu sakiniu. Dėl žanrų nesiginčijama, bet šis filmas tiesiog nebeveikia.

„Buksuoja“ dar du prancūzų filmai svarbiausiam konkurse. Italų kilmės režisierė Valeria Bruni Tedeschi niekada manęs nežavėjo. Šiemet konkursui ji pateikė gana paviršutinišką filmą „Les Amandiers“. Jis pasakoja apie teatro aktorius - studentus. Visi jie gražūs ir naivūs. Filme jie nuolat repetuoja ir mylisi tarpusavyje. Idėja panaši į Alano Parkerio „Šlovę“ (Fame). Gelbsti erotika ir teatro žavesys. Pritrūksta nuoseklios dramos. Valeria Bruni Tedeschi yra iš įtakingos giminės. Jos sesuo Carla Bruni yra buvusio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žmona. Pagrindinį vaidmenį „Les Amandiers“ - jaunų aktorių dėstytoją Patrice Šero vaidina režisierės vyras (sugyventinis) Louis Garrelis. Jis - visur ir visada žavingas. Tai reali asmenybė, neseniai mirusi prancūzų legenda. Kai Louis Garrelio personažas uosto narkotikus, meilinasi studentui  - nežinai ar čia juoktis, ar verkti. Geriau jau jis būtų išgalvotas personažas.

Kitas buksuojantis prancūzų kūrinys – kino veteranės Claire Dennis filmas „Vidurdienio žvaigždės“. Du žavingi aktoriai anglas Joe Alwynas ir amerikietė Margaret Qualley vaidina klajoklius Nikaragvoje. Jiedu susitinka, be stabdžių geria ir dulkinasi. Paskiau bėga, patiria nuotykių. Eilinis bandymas parodyti sekso romaną egzotiškam pragare. Deja, po to, ką mes matome Ukrainoje, kur rusų kariai žudo tūkstančius taikių gyventojų ir prievartauja moteris ar net vaikus, Nikaragva nebeatrodo tokia jau ir baisi.

Mano favoritai „Ypatingo žvilgsnio“ konkurse:

„Blogiausi“ (Les Pires, rež. Lise Akoka ir Romane Gueret).

Kol kas labiausiai mane sužavejo prancūzų debiutantės su savo filmu, kuris visai neatrodo blogiausiu, o atvirkščiai - turėtų pretenduoti į geriausius apdovanojimus. Tai kinas apie kiną. Belgų režisierius Gabrielis (aktorius Johan Heldenbergh) kuria filmą apie sunkius paauglius. Konkrečiai apie paauglę, kuri yra nėščia. Filme ji turi broliuką, kuris yra neprognozuojamo elgesio. Iš jo vaikai tyčiojasi. Siekdamas autentikos, režisierius vaikus filmui renka iš labiausiai pažeidžiamų miesto šeimų. Vietiniai gyventojai jam priekaištauja, kad jis renkasi pačius blogiausius. Viskas, ką dabar aprašiau - atrodo banaliai. Kiek jau tokių filmų matėm ir kiek jų daug rodoma šiemet Kanuose? Apie beglobius vaikus ir gatvės gyvenimą. Ačiū Dievui, mene svarbiausias klausimas yra kaip, o ne apie ką.

Filmas puikiai derina kuriamo kino scenas su realaus gyvenimo scenom. Dažnai jos taip gražiai susimaišo į vieno paveikslo visumą. Viską vainikuoja nuosekliai subrandintas emocionalus ir poetiškas finalas. Gražiai persipina daug skirtingų temų. Socialinė „blogiausių“ tema užleidžia vietos pamąstymams apie žmonių santykį su kinu, apie menininko atsakomybę, apie meilę, kurią išgyvena pagrindinė veikėja Lilly (Mallory Wanecques). Viskas, ko ir reikia geram filmui.

„Karo ponis“ (War pony, rež. Riley Keough ir Gina Gammell)

Tame pačiame „Ypatingo žvilgsnio“ konkurse buvo dar vienas neblogas filmas apie beglobius vaikus ir jaunimą. Šisyk veiksmas vyksta JAV indėnų rezervate. Originalumo stoką jame gelbėja solidi pabaiga ir dar viena pikantiška aplinkybė. Viena iš režisierių - Riley Keough - yra Elvio Preslio anūkė. Kaip tik šiemet Kanuose pristatytas Bazo Luhrmano muzikinis biopikas apie rokenrolo karalių „Elvis“.

„Drugelio žvilgsnis“ (rež. Maksimas Nakonečnyj)

Minimalistinės estetikos filmas iš Ukrainos. Mergina Liliana (akt. Rita Burkovska)  grįžta namo iš rusų nelaisvės. Ji išgyvena potrauminį stresą. Maža to, pasirodo kad yra nėščia. Tenka įprasti prie namų, pries savo vaikino Antono. Dabar daug filmų stengiasi Ukrainą ir jos karius vaizduoti tik gražiai. Šiame filme viskas tikriau. Antonas Dalyvauja dešiniųjų nacionalistų veikloje, terorizuoja romus. Taiki aplinka nepasiruošusi priimti Lilianos ir tuo labiau kūdikio, kuris, be kita ko, yra išprievartavimo vaisius.

Mano favoritai Pagrindiniame konkurse:

„Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, rež. Rubenas Östlundas)

Ryškiausiu įvykiu pagrindiniame konkurse tapo švedo Rubeno Ostlundo aukštuomenės alegorija „Liūdesio trikampis“. Ne visiems patinka šio autoriaus noras kurti dirbtinus paradoksalius siužetus ir atsisakyti tradicinio kino. Vietomis autoriaus juokai balansuoja ant banalybės slenksčio, bet dauguma jo epizodų verti plojimų. Bėda, kad jis jau laimėjo neseniai Auksinę Palmės šakelę savo filmui „Kvadratas“. Vargu ar jam norės duoti dar vieną prizą už labai panašų kūrinį, nors „Liūdesio trikampis“ yra nuoseklesnis ir įdomesnis. Smulkiau apie jį parašysiu atskirą recenziją.

„Toris ir Lokita“ (Tori and Lokita, reż. Jeanas-Pierre‘as Dardenne, Lucas Dardenne‘as)

Belgų broliai Dardenai šiemet parodė savo naują filmą, kuris pasirodė geresnis už jų paskutinį filmą „Achmedas“. Jie nieko nenustebino - savo naują kūrinį jie vėl paskyrė nuskriaustiems. Dabar jų herojais tapo pabėgėliai iš Afrikos. Jeigu jums patinka Dardenų kinas - tai šis filmas jums irgi patiks. Jis yra trumpas, aiškus ir konkretus. Žiūrisi lengvai ir įdomiai. Kriminalinis siužetas apie prekybą žmonėmis, narkotikų verslą persipina su jaudinančia pasaka apie brolį ir seserį, gelbėjančius vienas kitą bėdoje.

Broliai Dardenai jau du kartus laimėjo Kanuose. Vargu ar jiems reikia ir trečio prizo, bet jų pergalė nieko nestebintų.

„Arti“ (Close, rež. Lukas Dhont)

Belgų kinas šiemet Kanuose įrodė savo pajėgumą. Jo daug visur. Pagrindiniame konkurse net trys belgų filmai. Anksčiau aprašiau italų kalba sukurtą filmą „Aštuoni kalnai“. Jį režisavo belgai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch. Įdomus pastebėjimas, kad režisieriai vis dažniau ima poruotis. Režisuoja dviese. Dar vieną filmą iš Belgijos pristatė jaunasis Lukas Dhont. Mano sūnaus bendravardis ir vienmetis. Auga vaikai ir kinas. Jo filmas irgi apie vaikus. Apie draugystės svarbą paauglystėje.

„Šventasis voras“ (Holy Spider, rež. Ali Abbasi)

Realistinis pasakojimas apie maniaką, žudantį prostitutes. Jo stilius primena D.Finčerio „Zodiaką“. Trilerio žanras praturtintas moterų priespaudos tema. Žudikas šiame filme matomas iš anksto. Jis nelabai ir bijo būti sučiuptas. Jis įsitikinęs, kad išvalyti visuomenę nuo blogų moterų yra jo šventa pareiga. Policija ir daug konservatyvių vietinių gyventojų įsitikinę, kad toks šventas karas yra pateisinamas.

„RMN“ (rež. Cristianas Mungiu)

Mačiau šio rumuno triumfą, kai Kanuose laimėjo jo drama apie abortą ir dviejų draugių išgyvenimus „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“. Sunku jam pasiekti ano filmo patrauklumą. Jo naujesni filmai labai sunkiasvoriai. Ilgi, rūpestingai dėlioti apie aktualias naujos Rumunijos problemas. Sunku žiūrėti ir jo naują filmą apie bręstančią neapykantą svetimšaliams. Sunku prisikabinti, bet ir pamilti nelengva.

„Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, rež. Davidas Cronenbergas)

Senas geras Davidas Cronenbergas nieko nenustebino, bet įrodė, kad jis vis dar balne. Jo naujas antiutopinis trileris grįžta prie kūno siaubo (Body horror). Šį kartą jis visai nėra baisus. Labiau stilingas. Prasideda jis neįprastai, kaip dauguma Davido Cronenbergo šokiravimų. Graikijos paplūdimyje vaikas žaidžia prie jūros. Pareina namo ir valgo plastmasinį šiukšlių kibirą. Mama neiškenčia, kad jis kitoks , negu normalūs vaikai. Ir pasmaugia jį. Toks jau tas D.Cronenbergas. Tik paskiau jis grįžta prie sušukuoto trilerio su gražia pabaiga. Žanro pavyzdys, kuris negaus festivalio prizų, bet patenkins gausius šio režisieriaus fanus.

Jau baigėsi paralelinė programa „Kritikų savaitė“. Pagrindinis prizas joje atiteko Kolumbijos filmui „La Jauria“ (rež. Andres Ramirez Pulido) . Apie paauglių pataisos įstaigą. Deja, nespėjau pažiūrėti antrojo prizo laimėtojo „Aftersun“. Filmą iš Didžiosios Britanijos sukūrė Charlotte Wells. Debiutantė ilgo metro vaidybiniame kine. Filmą labai giria mano kolegos, teks gaudyti progą jį pamatyti.