Kai Debiusi salėje užgęsta šviesos, ekrane pasirodo festivalio įžanginis klipas. Kanų kaiptai su raudonu kilimu ir skamba Sen Sanso (Saint- Saens) „Žvėrių karnavalo“ muzika. Tuomet žiūrovai salėje sėdasi, nutyla, bet tamsoje pasigirsta šūksniai „Rauli, Rauli ! “Ir taip kartojasi kiekvienam seanse prieš filmus jau daugelį metų. Bent jau 20 .
Visos žymios vietos turi savo legendas. Kanų festivalis taip pat. Sakoma, kad kažkada žmogus savo draugui buvo užėmęs vietą i ratkakliai ją saugojo. Filmui artėjant jam vis sunkiau buvo saugoti tuščia kėdę ir neviltie spaimtas jis ėmė šaukti savo vėluojantį draugą garsiai vardu: “Rauli, Rauli”.
Niekas jau tiksliai nepamena to žmogaus vardo ir pavardės. Gal laukiamas vėluojantis vyras buvo režisierius RaulisRuis , o gal legendinis Godaro operatorius Raulis Kotaras (Raul Cotard), bet žmonės iki šiol tęsia senovinę tradiciją ir užgesus salėje šaukia vėluojantį draugą : „Rauli, Rauli ! “
Šeštadienį, Gegužės 27-ą dieną , Kanų festivalis pasibaigs. Bus išdalyti apdovanojimai. Aš dar skubu pasidalinti paskutiniais įspūdžiais apie filmus pagrindiniame konkurse
Vaikiška kairumo liga kapitalizme
Labai entuziastingai Kanuose
sutiko suomio Akio Kaurismakio filmą „Nukritę lapai“ (Fallen leaves). Eilinį
kartą jis retro stiliuje apdainuoja darbininkų klasės žmones, kurie geria
degtinę ir moka mylėti vienas kitą. Jie solidarūs ir padeda vienas kitam ,
skirtingai nuo buržujų ir visokių jėgos struktūrų. Filmas tiki įsimylėjusių
naivumu, kurį šįkart lydi itin puikus muzikos takelis ir šuo Čaplinas. Akis
Kaurismakis buvo mūsų Manto Kvedaravičiaus kino mokytojas ir prodiuseris. Nieko
nuostabaus, kad dabar jo filme radijas nuolat praneša apie Rusijos žvėriškumus
Mariupolyje ir kitose Ukrainos vietose.
Šiandien Vakarų Europos šalyse
ir ypač kino festivaliuose madingos kairuoliškos nuotaikos. Visada buvo. Todėl
nesistebiu, kad žurnalo „Screen“ angažuoti progresyvūs kritikai neigiamai
įvertino austrų režisierės Džesikos Hausner filmą „Zero klubas“. Man jis visai
patiko ir pavadinau jį šviežio oro gurkšniu. Jis yra stilingas ir nuosekliai
pasakoja autorės sumanymą. Išgalvotos mokyklos pedagogė manipuliuoja
moksleiviais ir sužavi juos samoningos ir atsakingos mitybos teorija. Filmas
vyksta režisierės sugalvotoje sąlyginėje erdvėje. Jos sukurtos situacijos yra
dirbtinės ir komiškos, kaip švedo Rubeno Ostlundo „Liūdesio trikampyje“ ar
Rojaus Andersono absurdo komedijose. Prancūzų klasikas Žakas Tati ir daugelis
kitų kūrė komedijas dirbtiniame dekoracijų ir instaliacijų pasaulyje, kuris pašaipiai
kalbėjo apie mūsų „modernią“ visuomenę ir progresą.
Austrė Džesika Hausner leidžia sau negailestingą alegoriją apie manipuliacijos galią ir žmogaus polinkį konformizmui. Filme galima pasijuokti iš aktyvistų ir radikalizmo. Iš kovotojų su klimato kaita, Gretos Tunberg pasekėjų, vartojimo kritikų ir turtuolių klasės, kurie rūpinasi savo vaikų auklėjimu. Saikingai vertinu šį filmą, bet jis yra juokingas, kompaktiškas ir įdomus platesnei auditorijai.
Prancūzų spaudoje pasirodė pikti vertinimai, kad šis filmas yra reakcingas ir jo negalima priimti.
Kolegų kritikų noriu retoriškai paklausti: Jei kandi ironija paliečia kairiuosius -tai yra iš karto blogai ir neįdomu? Baikit, juk reikia mokėti pasijuokti iš savęs. Kitaip geri norai tobulinti visuomenę ir pasaulį gali viršyti proto ribas. Man, spėjusiam pamatyti SSSR eksperimentus, labai naiviai atrodo Akio Kaurismakio filmų turinys, bet aš dėl to neišbraukiu jo kino de facto. Vertinu suomių meistro filmus ir jo naujus „Nukritusius lapus“ pagal paties autoriaus sukurtas taisykles, kaip lyrines alegorines komedijas apie tikėjimą ir viltį. Lygiai taip pat vertinu ir austrės Džesikos Hausner komediją „Zero klubas“. Abu filmai paįvairino Kanų festivalio pagrindinį konkursą.
Belaukdamas Kanų apdovanojimų stebėjau ant raudono kilimo režisieriaus veterano Martino Skorsezės kūrybinę grupę su Robertu De Niro ir Leonardo Di Kaprio priešakyje. Jo filmą „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killersofthe FlowerMoon) greitai pamatysime visi. Kanuose įvyko naujausio filmo apie Indijaną Džonsą premjera. Ta proga aktoriui Harisonui Fordui buvo įteikta garbės „Auksinė Palmės šakelė“ už viso gyvenimo nuopelnus kinui.
Lyriškas atsisveikinimas su komunizmu
Italų režisierius NanisMoretis (Nanni Morreti)„Auksinę Palmės šakelę“ laimėjo už filmą „Sūnaus kambarys“ 2001 metais. Dabar jam 69. Jis pats supranta, kad sensta jis ir jo kinas, todėl šiemet parodė nostalgišką filmą apie save ir savo kartą. Jo filmas „Šviesesnis rytojus“ rodo režisierių, kuris kuria nepaklausų kiną apie 1956 metus. Tuo metu galinga Italijos komunistų partija sprendė , kaip reaguoti į kruvinus įvykius Budapešte. Kai SSSR kariuomenė žiauriai numalšino vengrų sukilimą ir norą gyventi ne pagal Maskvos nurodymus. Vieni Italijos komunistai norėjo palaikyti vengrus, atsiskirti nuo SSSR komunistų , o kiti bijojo ir siūlė paklusti sovietams. Šį istorinį įvykį Nanis Moretis įvelka į Felinišką kiną apie seniai pamirštus laikus. Su itališkom dainom ir cirko vaizdais. Labiau Nanį Moretį galima vadinti itališku Vudžiu Alenu, nes jis nuolat pasakoja apie savo nerimus. Tuo labiau, kad jo mylimiausias aktorius yra jis pats.
Brolių Kiršerių suvedžiojimas
Prancūzų veteranė sekso bobutė Katrin Breila (Catherine Breillat) niekada nebuvo mano mylimiausia, bet šypseną kelia jos atkaklumas ir nuoseklumas. Kai homoseksualumas tapo nebe naujiena, kino kūrėjai uždraustos meilės siužetų ieško tarp giminės ir šeimos narių. Neseniai danai rodė filmą „Širdžių karalienė“ (2019m.) apie tai, kaip solidaus amžiaus pamotė suvedžioja savo nepilnametį įsūnį. Niekuo jis ypatingai nepasižymėjo. Keista, kad Katrin Breila sukūrė jo perdirbinį „Praėjusią vasarą“. Jame nauji tik du dalykai. Pirmas : Danai kalbėdami apie uždraustą seksą, sako-taip negalima, negražu. Katrin Breila sako-nieko čia blogo.
Antra: Suvedžiojamą paauglį turėjo vaidinti prancūzų gražuoliukas Polas Kiršeris (Paul Kircher). Aktorės Iren Žakob sūnus. Jis negalėjo, nes kaip tik šiemet aprašiau Kanuose jo rolę puikiame trileryje „Gyvūnų karalystė“. Todėl jis pats pasiūlė režisierei savo jaunesnį brolį Samuelį Kiršerį (Samuel Kircher)vietoj savęs. Jis ir suvaidino tą suvedžiotą paauglį. Užtat dabar prancūzų kinas turi du naujus ir jaunus gražuoliukus. Abu brolius Kiršerius. Polą ir Samuelį. Jiedu panašūs, kaip du vandens lašai. Irenos Žakob šeima turės gerą žvaigždėtą gyvenimą.
Tiesa, Šveicarijoj gyvenanti šeima ir iki šiol neskurdo.
O dabar laukiam prizų, Godo ir Raulio.