Didžiausiu iššūkiu festivalyje šiemet tapo bilietų pirkimo internete problema. Po pandemijos visuose festivaliuose įsitvirtino privalomas savo vietos kine registravimas, nepaisant ar turi akreditaciją. Iš anksto turėti virtualų bilietą į norimą filmą yra smagu, bet teorija dar neveikia praktikoje.
Pirmiausia, eilės Kanuose visai neišnyko. Šiemet prie Debussy salės jos buvo net rekordinio ilgio. Ir visi joje laukė jau turintys bilietus.
Tiek galima pakentėti, net ir lietui lyjant. Liūdniau, jeigu bilieto išvisnegali gauti. Kiekvieną rytą nuo 7 valandų atsidaro registracija į filmus , pasirodysiančius už keturių dienų. 7.00. ryto dar nieko nėra. Po vienos minutės visi bilietai jau būna parduoti. Visai, kaip su registracija pas gydytojus specialistų konsultacijai Lietuvoje.
Žmonės griebia viską iš eilės, kaip nemokamam švediškam stale. Sistema leidžia imti du bilietus tam pačiam laikui ir į tą patį filmą. Srautai nereguliuojami. Tiems, kas nespėjo arba kieno internetas lėtesnis, turi paskiau nuolat ieškoti grąžintų bilietų. Visi žmonės irzlūs, nepatenka kur nori ir priversti kiaurą dieną maigyti savo mobilius telefonus.
Apie žmones ir monstrus
Labiausiai mane pralinksmino
„Ypatingo žvilgsnio“ programos atidarymas. Jos vertinimui vadovauja amerikiečių
aktorius Džonas C. Reilly („Valandos“, „Broliai Sisters“ ), jam talkina gražuolė vokiečių aktorė PaulaBeer („Undinė, „Francas“)
ir kiti žinomi žmonės. Šios antros pagal svarbą Kanų programos atidarymą
praskaidrino naivus, bet smagiai žiūrimas prancūzų fantastinis trileris „Gyvūnų karalystė“(„Leregneanimal“). Jis buvo sukurtas
vos už 15 milijoną eurų, bet savo technine kokybe pranoksta daugelį Holivudo
blokbasterių. Jame galima rasti daug žanro stereotipų, panašumų į Dž.Kamerono„Įsikūnijimą“,
D. Kronenbergo kūno siaubo filmus ir labiausiai į Lietuvoje matytą LucaGuadagnino
filmą („Bonesandall“). Aname vaidino gražuolis TimothyChalamet, o naujo filmo
centre naujas prancūzų gražuoliukas
PaulKircher. Jis yra žinomos aktorės IreneJacob sūnus. Pernai aš jį mačiau San
Sebastijane rodytoje dramoje apie brendimą „Winterboy“ (režisierius
ChristopheHonore). Naujas filmas irgi yra apie brendimą ir paauglių
indentifikacijos problemas. Tiesiog įvilktas į patrauklią alegorinę pasaką .
Kai paaugliai bręsta, jiems visos problemos virsta monstrais.
Todėl ekrane matome techniškai įspūdingą istoriją ir aplinką. Paulo Kircherio vaidinamas Emilis drauge su savo tėvu (jį vaidina mums gerai žinomas aktorius Romain Duris) ieško mamos, kuri mutavo į baisiai atrodantį gyvūną ir pabėgo nuo priverstinio gydymo. Ieškodami jos, tėvas ir sūnus sprendžia savo santykius ir drauge sužino, kad mutantų šalyje daugėja. Vieni žmonės jų paniškai bijo, kiti nekenčia ir nori juos medžioti. Treti bando su jais sugyventi taikiai.
Jaučiu, kad mano pasakojimas ima panašėti į moksleivio rašinį apie totalias nesąmones. Labai nedaug trūko, kad filmas pavirstų absurdo parodija, bet taip neatsitiko. Režisierius ThomasCailley išbalansavo tarp skirtingų žanrų ir pateikė labai egzotišką, gražių peizažų ir neįkyrių specialiųjų efektų kupiną pasakojimą. Jo dinamiką kiek sugadino autorių abejonės, kokią pabaigą jie nori pasirinkti: gerą ar liūdną. Galiausiai paliko tų pabaigų tiesiog per daug.
Nežiūrint nieko po filmo
žiūrovai labai šiltai plojo gražiems aktoriams. Nepaleido jų taip ilgai, kad
kito filmo seansas vėlavo 50 minučių. Tai negirdėtas dalykas Kanuose. Be mano
paminėtų tėvo ir sūnaus atlikėjų filme „Gyvūnų karalystė“ pasirodo iš „Adelės
gyvenimo“ žinoma aktorė Adelė Exarchopoulos, o Lietuvoje rodytų „Sinonimų“
pagrindinis aktorius Tomas Mercier virtuoziškai suvaidino žmogų-paukštį.
Festivalinių aktualijų beieškant
Apie toleranciją kitoniškumui kalba ir du filmai, kuriuos jau mačiau pagrindiniame Kanų konkurse. Japonas HirokazuKore-eda yra Kanų numylėtinis ir „Auksinės Palmės šakelės“ laureatas už mums žinomus „Vagiliautojus“(Shoplifters). Visuose filmuose jis koziruoja istorijomis apie skriaudžiamus vaikus ir gerų jausmų kupinus marginalus. Naujas filmas nėra išimtis, nors kenčia nuo perteklių ir pasikartojimų. Konkursui pristatytas jo naujas darbas „Monstras“samoningai skyla į tris siužetus. Pirmame rodoma vieniša mama, negalinti suprasti, kodėl jos vaikas Minatonesuprantamai elgiasi. Antro siužeto centre atsiduria jaunas mokytojas, kuris bando išsiaiškinti, kas yra tikras monstras-tas pats Minato, ar jo dažnai skriaudžiamas mažesnis berniukas. Trečia filmo dalis viską sustato į savo vietas, bet joje pasakojimo tempas ženkliai sustoja ir detektyvinė intriga pavirsta Luko Donto pernai triumfavusios dramos „Arti“ kopija. Joje kiek per ilgai pasakojama apie vaikų draugystę ir tarpusavio santykius. Kai vaikai bėga per žalią pievą, atrodo, kad matome kadrus iš Luko Donto pernykščio filmo. Tik jame apie vaikų jausmus buvo pasakojama subtiliau, neįvardinant jų jausmų pokyčių. Japonas Kore-eda užsižaidžiapernelyg stropiai dėliodamas moralus. Kita kalba, kad jo naujas filmas žiūrisi įdomiai, kaip ir ankstesnė kūryba. Vizualumo požiūriuscenos trečioje filmo dalyje apie vaikų klajones prie aptverto kalno yra labai gražios. Atrasto rojaus įvaizdžiu, ryškiomis spalvomis pranoksta daugelį japoniškų anime.
Prancūzų aktorės ir režisierės CatherineCorsini filmas „Grįžimas namo“ kiek prailgo. Jis lėtai pasakoja emigrantės iš Afrikos istoriją. Keturiasdešimtmetė moteris Kheididja įsidarbina namų tvarkytoja pas turtingą šeimą Korsikos saloje. Tai leidžia jai paimti dvi jau užaugusias dukras Džesiką ir Farrah ir parodyti joms vietas, kur ji buvo ištekėjusi už vietinio prancūzo, jų tėvo. Visą filmą mes stebime mamos nostalgiją ir abiejų dukrų bandymus ieškoti savo šaknų. Pakelyje Džesika įsimyli turtingos šeimos dukrą. Jaunoji nenuorama ima flirtuoti su jaunu gelbėtoju, laisvalaikiu pardavinėjančiu narkotikus. Mama nusprendžia irgi pasimylėti su žuvusio vyro draugu. Filmas-romanas nesubręsta iki dramatiškų įvykių ir groja viena gaida. Saulėti Korsikos paplūdimiai, erotiškos jaunimo vakaronės labiau primena jame turistinių atvirukų estetiką.
Skandalų ir antraščių beieškant
Kanų festivalio atidarymo filmas „Žana Diubari“apie kurtizanės ir karaliaus meilę nesusilaukė gerų recenzijų. Nuobodokas pasakojimas jame džiugino įspūdingais kostiumais ir Versalio vaizdais. Filmą trikdė įkyrūs ramentai. Pernelyg garsi orkestro muzika už kadro, norinti pabrėžti dramatizmą ten, kur jo nėra. Labai migdė nuolatinis diktoriaus balsas už kadro:
„....Ji ėjo į vienuolyną, paskiau mokėsi, o paskiau išvažiavo į Paryžių....“ Ir taip visą filmą. Kaip suvaidintoj dokumentikoj.
Žurnalistai ieško skandalų ten, kur jų nėra. Priekaištauja dėl Džonio Depo skyrybų, primena aktorės ir „ŽanosDiubari“ režisierės Maiwenn agresijos skandalą. Visi šie sensacijų medžiojimai nublanksta prieš karo Ukrainoje temą. Žinomos kino žvaigždės per „Ypatingo žvilgsnio“ atidarymą pristatė klipą apie Ukrainoje grobiamus ir jėga į Rusiją išvežamus vaikus. Daug jų dingsta be žinios. Štai ir realus dramatizmas.