Kanų kino festivalis pristatė savo naują plakatą. Jame vaizduojama 25-erių metų Catherine Deneuve prancūzų filmo „Kapituliacija“ („La Chamade“) filmavimo aikštelėje. Viso pasaulio kinomanai dabar ėmė karštligiškai naršyti internete. Visi žino išreklamuotą Jacques Demy muzikinę dramą „Šerbūro lietsargiai“ („Les parapluies de Cherbourg)“, kuri 1964 metais laimėjo „Auksinę palmės šakelę“ ir buvo nominuota penkiems „Oskarams“. Žymiai mažiau pasaulyje minimas kuklaus režisieriaus Alain Cavalier santūrus filmas „Kapituliacija“ pagal Françoise Sagan romaną. Gaila, nes C.Deneuve jame atliko vieną geriausių savo vaidmenų.
Geriausias vaidmuo
Revoliuciniais 1968 metais kritikai ir eiliniai žiūrovai šį filmą gerai vertino. Jis remiasi aktorių C.Deneuve ir Michel Piccoli dueto harmonija. Jiedu per porą metų vaidino drauge penkis kartus ir puikiai juto vienas kito intonacijas, subtiliausius niuansus. C.Deneuve vaidina panašią merginą ir istoriją, kurią ji vaizdavo „Šerbūro lietsargiuose“. Jos herojė Lucille yra jauna, jautri ir aistringa. Ji nuoširdžiai atsiduoda meilei.
M.Piccoli vaidina turtingą vidutinio amžiaus inteligentą Šarlį. Jam 45-eri, jis patyręs, pasitikintis savimi ir moka pasirūpinti mylima gražuole Lucille. Jai nereikia sunkiai dirbti, vyras ją viskuo aprūpina. Jis dėmesingas ir rūpestingas.
Nesunku atspėti, kad Lucille sutinka ir
įsimyli jauną, seksualų savo amžiaus vyrą. Jaunatvišką Antuaną vaidina iki šiol
gyvas belgų aktorius Roger Van Hool. C.Deneuve herojė yra impulsyvi ir visada
paklūsta pirmajam impulsui. Jai sunku racionaliai pasirinkti. Ji gerbia ir myli
Šarlį. Ji negali neįsimylėti jauno ir žaismingo Antuano.
Šarlis supranta savo mylimosios jausmus ir nenori būti kliūtimi. Jis pasako labai reikšmingus žodžius savo mylimajai: „Antuanas nori būti laimingas su tavimi. Mano meilė kitokia. Aš noriu, kad tu būtum laiminga.“
Šarlis toliau daro viską, kad Lucille būtų laiminga ir padeda jai. Lucille persikrausto gyventi pas Antuaną. Jiedu nėra turtingi ir Lucille turi ieškotis darbo. Kasdien dirbti jai nepatinka, ji praranda sveiką veido išraišką, gerą nuotaiką. Greitai ji tik pataikauja Antuanui, išeina į darbą, bet paslapčia grįžta namo išsimiegoti. Parduoda brangias Šarlio dovanas ir taip gauna pinigų pragyvenimui. Ji pastoja, bet nenori vaiko. Pastojusi jį kreipiasi pagalbos į Šarlį. Kas daugiau jai padės, jei ne jis?
Amerikiečių „Oskarai“ sugalvoja vis daugiau reikalavimų prizų siekiantiems kandidatams. Vis dažniau JAV kino akademijos apdovanojimus laimi paviršutiniški filmai, atitinkantys laikiną konjunktūrą. Kanų kino festivalis šiuo atžvilgiu yra pats solidžiausias ir įdomiausias. Čia rodomi filmai ne pataikauja madoms, bet patys jas kuria.
Praeina metai ir ji grįžta pas Šarlį, kuris sugeba suteikti jai patikimą vyrišką apsaugą ir komfortą. Šarlis šito tikėjosi ir kantriai laukė. Savo namuose jis atidaro spintas ir sako: „Visos tavo suknelės jau seniai tavęs laukė. Jų čia pusė šimto.“
Kino žvaigždės jubiliejus
Šio filmo priminimas labai taiklus.
76-asis Kanų festivalis aktorei C.Deneuve bus 60-asis nuo 1964 metų, kai čia
triumfavo „Šerbūro lietsargiai“. Pačiai C.Deneuve šiemet sukanka 80. Ji toliau
filmuojasi ir nesijaučia sena.
Catherine ir italų aktoriaus Marcello Mastroianni dukra aktorė Chiara Mastroianni ves Kanų festivalio atidarymo ir uždarymo ceremonijas. C.Deneuve dažnai filmuose įkūnijo gražuoles su ryškiais šviesiais plaukais ir viliojančia oda, kuriai visai netinka prastas darbas. Tokia ji buvo „Šerbūro lietsargiuose“. Jos trapi Ženevjeva myli jauną ir gražų automechaniką Gi (akt. Nino Castelnuovo). Jiedu prisiekia niekuomet nesiskirti, tačiau vaikinas išvyksta į karą Alžyre. Ženevjeva nesulaukia mylimojo, išteka už turtingo vyro, kuris aprūpina jos pragyvenimą. Po daugelio metų jiedu su Gi trumpai susitinka prie apsnigtos degalinės. Jos laukia vaikas, jo šeima irgi čia pat laukia. Taria vienas kitam porą žodžių ir kiekvienas eina savo keliu. Meilė gimė, praėjo, gyvenimas tęsiasi. Genialu, kas paprasta.
Mados ir papročiai keičiasi
Realiame gyvenime C.Deneuve nelabai atitinka trapios ir išlaikomos blondinės įvaizdžio. Nuolat rūkanti cigaretes ir savo principų neišduodanti aktorė kiekvienam neišsilavinusiam žurnalistui duos reikiamą atkirtį, jei tik pabandys ją provokuoti kvailais klausimais.
C.Deneuve nepritaria #MeToo judėjimui ir gina vyrų teisę „kabinti“ moteris. Ji yra viena iš 100 Prancūzijos moterų, pasirašiusių atvirą laišką, kuriame įspėja – po seksualinio priekabiavimo skandalų formuojasi puritonizmas. „Vyrai iš karto baudžiami, atleidžiami iš darbo, nors tik palietė kažkam kelį ar bandė pabučiuoti, – rašoma laiške. – Išžaginimas – nusikaltimas, tačiau bandymas sugundyti, tebūnie primygtinai ar negrabiai, nėra (nusikaltimas).“
Laiško autorių teigimu, pasaulyje kyla nauja puritonizmo banga. Jos pabrėžė: teisėta ir būtina atvirai prabilti, kad yra vyrų, piktnaudžiaujančių savo galia, tačiau nuolatiniai smerkimai jau darosi nebekontroliuojami. Anot laiško autorių, taip kuriamas visuotinis požiūris, kad moterys – bejėgės, amžinos aukos. „Mes, kaip moterys, neįžvelgiame savęs šiame feminizme, kuris ne tik smerkia piktnaudžiavimą galia, bet ir skatina neapykantą vyrams ir seksualumui“, – rašoma laiške.
Šiemet pagrindiniame Kanų konkurse dalyvaus prancūzų veteranė režisierė Catherine Breillat, kuri taip pat smerkia puritonizmą bei flirtavimo laisvę. Pagrindinėje programoje ji rodys savo naują filmą „Paskutinė vasara“ – danų filmo „Queen of Hearts“ perdirbinį. Savo interviu žurnalistams C.Breillat yra pasakiusi: „Kol aš esu menininkė, aš neprivalau būti politiškai korektiška.“
Galima juoktis, bet kine aš pastebiu aseksualumo madą. Probleminis festivalinis kinas pasakoja apie karo grėsmę, klimato kaitą ir ką tik nori, bet aš sunkiai galiu rekomenduoti naują melodramą. Lietuvių kinas dabar pasiekė geros kokybės aukštumas. Bet mūsų jauni lietuvių režisieriai beveik nepasakoja savo kartos heteroseksualių meilės istorijų.
Žmogaus protas dažniausiai tik trumpam pasisuka į kairę, paskiau į dešinę, bet galiausiai sustoja ties aukso viduriu. Iš pradžių kine ir gyvenime buvo madinga sekso revoliucija. Kine dominavo mini sijonai ir erotiniai filmai apie „Emanuelę“. Jie deklaravo laisvą seksą be ribų. Vėliau madinga tapo amerikiečių „Meilės istorija“ ir aktorės Ali MacGraw įkūnyta emancipuota moksliukė su džinsais ir megztiniu. Tapo madingi auklėjimo romanai apie nekaltybės ir šeimos vertybių saugojimą.
Pasiilgome jausmų
1994 metais Kanuose apdovanotas Quentin Tarantino „Bulvarinis skaitalas“ įtvirtino postmodernizmo madą, bet dabar visi pasiilgo realių jausmų. Jaunos kartos ypač mėgstamas amerikiečių autorius Paul Thomas Anderson atkakliai nefilmuoja dabartinio laiko. Paskutiniame filme „Saldymečio pica“ jis įsimylėjusius paauglius rodė 1973 metų Los Andžele.
„Aš negaliu rodyti personažų, kurie savo santykius aiškinasi mobiliuoju telefonu ar sėdėdami prie kompiuterio. Tai visiškai nekinogeniška. Todėl esu priverstas filmuoti senesnius laikus, kai nebuvo interneto“, – sako režisierius.
C.Deneuve šiemet tapo Kanų kino festivalio veidu. Tai žada atsisukimą į jausmų ir meilės istorijų pasaulį. Amerikiečių „Oskarai“ sugalvoja vis daugiau reikalavimų prizų siekiantiems kandidatams. Vis dažniau JAV kino akademijos apdovanojimus laimi paviršutiniški filmai, atitinkantys laikiną konjunktūrą. Kanų kino festivalis šiuo atžvilgiu man yra pats solidžiausias ir įdomiausias. Čia rodomi filmai ne pataikauja madoms, bet patys jas kuria.